„Mano 55-erių seseriai atrodo, kad mūsų šeimos name, kur ji liko viena gyventi, vaidenasi, naktimis kažkas vaikšto, nors aš, atvykusi čia jos aplankyti, nieko negirdžiu. Sesuo dar dirba, tarsi ir nėra protiškai paliegusi, bet ar tie jos įsitikinimai nėra liguisti?“ – susirūpinusi klausia šiaulietė Genovaitė.
Atsako psichologė Rūta Bubelienė
Šių žinių, gerbiama Genovaite, per maža, kad galima būtų spręsti apie jūsų sesers sielos sveikatą, bet neskubėkime matyti patologijos ten, kur įmanoma įžvelgti žmogiškai suprantamus, net ir neįprastus dalykus. Protas ir jausmai, beje, neretai prasilenkia, tad ir protingi žmonės gali kentėti dėl jausmų sutrikimų.
Galiu tik spėti, kad jūsų seserį kamuoja nemiga, o jos santykis su praeitimi, su tėvų šeima, galbūt giminės istorija yra sudėtingas ir įtemptas. Tai rodo ta jos vaiduoklių baimė. Sakysite, tai – tik vaizduotės žaismas? Tačiau jis nėra tuščias. Tie dabarties vaiduokliai anksčiau buvo vadinti vėlėmis, protėvių dvasiomis, o jų realumu besąlygiškai tikėta. Ne taip jau retai nutinka, kad vienas šeimos narys, jautresnės sielos, lakesnės vaizduotės, galbūt patyręs vaikystėje skaudžių dalykų, prieš savo norą tampa praeities laidininku, savotišku ryšio su protėviais mediumu, t. y. tarpininku. Nesame tokie laisvi nuo praeities, kaip įsivaizduojame.
Net romėnų patarlė sako: „Numirėlis čiumpa gyvąjį.“ Jei šią liaudies išmintį suvoksite tiesiogiai, baidysitės vaiduoklių, tačiau jei suvoksite, kad be praeities pažinimo nebus ramios ateities, vaiduoklių nebijosite. Galbūt verta pamėginti įspėti, ką tos vėlės ar vaiduoklio pasirodymas reiškia, kokią žinią ji ar jis nori perduoti?
Ne tik jūsų seseriai, bet ir jums pačiai pravartu būtų daugiau sužinoti apie savo šeimos praeitį, mirusius artimuosius. Senovėje su vėlėmis būdavo, tegu ir iš baimės, elgiamasi itin pagarbiai, nes žmonės anuomet suprato, kad praeitis yra svarbi, kad be jos atminimo nebus nei šiandienos ramybės, nei sveikos ateities. Savo tėvų ir protėvių prisiminimo, kalbėjimosi apie juos reikia mums patiems, mūsų sielų sveikatai. Namuose, kur nėra vietos grėsmingoms ar gėdingoms šeimos paslaptims, kur atvirai kalbamasi apie šeimos ar giminės narius, jie prisimenami su meile, ilgesiu ir atlaidumu, nesivaidena.
