Praeito savaitgalio dvi konferencijos visiškai atsitiktinai nužymėjo skirtingas kryptis mūsų teatre. Atsitiktinai, nes sutapo laikas, ir tai jau galima vadinti simboliu. Abu susirinkimai buvo nukreipti į Europą, tik į visiškai skirtingus modelius. Ir čia nesiimu spręsti, kuris geresnis, - tiesiog jiems abiem turi pakakti vietos.
Į Nacionalinio dramos teatro salę “po palme“ rinkosi Europos teatrų konvencijos nariai - 36 svečiai iš skirtingų valstybių ir jos pirmininkas Danielis Benoinas. Tvirti, pasitikintys, kostiumuoti ar neblogai apsirengę, sotūs, ramūs ir tikri dėl aprūpintos rytdienos. Paprastai - teatrų vadovai. Nacionalinių, municipalinių, regioninių. Nuo Ispanijos iki Graikijos. Generalinė ETC asamblėja Vilniuje turėjo priimti dar keletą narių - Frankfurto, Bochumo teatrus, eilėje stovi Kroatijos Rijekos ir Slovėnijos Podgoricos teatrai. Pastarieji du tarptautiniuose vandenyse reiškia nedaug, jie reikšmingesni gal tik vietos gyventojams (kaip ir mūsų Nacionalinis). Bochumo akcijos jau keleri metai kyla ir paminimos kai kuriuose gerokai aukštesnio lygio festivaliuose. O Generalinė asamblėja buvo skirta, kaip pažymėjo Danielis Benoinas, daugeliui darbų. Pirmasis, išvertus iš biurokratinės projektų kalbos - pasiskirstyti veiklos sritis: kurie teatrai imsis tęsti ilgametį kelią - savo bendrais teatrų projektais atspindėti kintančią Europą ir ypač - imigrantų temą. Mūsų teatras su “Europiečiais“ ir “Pačia pradžios pradžia“ jau “atsiskaitė“, jis gali būti ramus. Bet gal mūsų Nacionalinio atstovai Egmontas Jansonas ir Adolfas Večerskis pasiūlys kokią nors lietuvišką pjesę, kurią galėtų pastatyti savo teatruose kiti europiečiai? Tai ETC veikloje užima svarbią vietą, ETC ir apmoka nemažą dalį vertimo išlaidų. Ar buvo pasiūlytas “Malyš“? Ar jis nieko nesudomino?
Svečiai pažiūrėjo keletą spektaklių - tai įeina į asamblėjos dienotvarkę, ir pamatė “Europiečius“, “Pačią pradžios pradžią“, “Įpročio jėgą“, “Bambą“ ir “Dienas ir dainas“. Na, meno šiek tiek gavo. Bet įdomu, ką gavo tas vienas svečias, kuris atskrido į Vilnių tik šeštadienio vakare ir išskrido sekmadienio vidurdienį? Manau - pliusiuką bendrame projekte ES finansininkams.
Štai čia, regis, ir yra visa ko esmė. 1988 m. susibūrusi Europos teatrų konvencija savo veiklos pagrindiniu akcentu įvardija mainus - režisierių, techninio personalo, dramaturgų populiarinimo (daugiau apie tai – www.etc.-centre.org). Pinigų gauna iš Europos Sąjungos, dar nemažą dalį prideda ir nariai - po 4500 eurų kasmet (už nemokėjimą vienas narys buvo išmestas). Na, už tiek gali pastatyti tik kuklų monospektaklį, tad labiau apsimoka dalyvauti tarptautiniuose projektuose. Bet ar Lietuva kaip nors atsiima tuos eurus? Suprantama, kad teatro vardo figūravimas biuleteniuose, žurnale “Du theatre“ būtinas - juk negalime užsidaryti savyje ir niekur nebūti. Todėl jau po asamblėjos triumfavo Nacionalinio vadovai, nes rezultatai buvo stulbinantys: svečiai šokiruoti, kad Vilnius - be baltų meškų ir sniego, o su “Naručio“ ir “Congress“ viešbučiais, su “Taurakalnio“ maitinimu ir 30 000 Lt iš Kultūros ir sporto rėmimo fondo bei Valstybinių teatrų asociacijos. Jis - ir su šviečiamąja programa: prancūzai dar galėjo nežinoti, kad tėvynainis Jeanas Anouillhis kadaise parašė “Bambą“ (sic!: ji pakviesta į Italiją, Adolfas Večerskis taip pat - režisuoti Brešios teatre). “Europiečiai“ keliaus į Graikiją. “Pati pradžios pradžia“ - į Visbadeną, pakeitusį Bonos bienalę. Bet kad jie nežinotų Thomaso Bernhardo - tai liudija ne dramaturgo “paslaptingumą“, bet asociacijos narių visišką apkiautimą: daugelis garsių Europos teatrų jį stato, o ETC nariai jo net nežino. Gerai, kad Lietuva užsiėmė šiuo “likbezu“.
Kita, vos jaunesnė europinė organizacija, žinomesnė dėka savo narių - Europos teatrų sąjunga (www.ute-net.org). Įkurta legendinio Giorgio Strehlerio, šalia Romos teatro, Paryžiaus Odeono, Budapešto Jozefo Katonos, Krokuvos Senojo teatrų priėmusi ir “Meno fortą“ ji jau tapo Nekrošiaus spektaklių koprodiusere. Jai priklausyti reiškia susilyginti su senojo žemyno scenos grandais. Vardas gerokai tvirtesnis, garbė - taip pat. Pinigai - iš tos pačios Europos Sąjungos. Europai reikalinga įvairovė, ir šiomis reikmėmis turtingieji naudojasi: kelionės, asamblėjos - puikus gyvenimo būdas. Neminėsiu kitų organizacijų, jau tapusių ir visai biurokratiniais keiksmažodžiais, pavyzdžiui, IETM (Informal European Theatre Meeting), bet ir jos egzistuoja, gauna pinigus ir dažnu atveju blefuoja kažkokią veiklą (ETC ir ETU žygius bent gali susekti interneto puslapiuose ir prestižiškiausių Taorminos prizų dalybose, o IETM - išties “neformalų“ susirinkimas). Tad vienas savaitgalio kelias aiškus: ES fondai plius atskaitomybė jiems. Ir valstybinių teatrų judinimas iš sustabarėjimo pasitelkiant tarptautinius ryšius.
O tuo pačiu metu kitame miesto gale... Ne, tai ne “Seksas ir miestas“ ir ne apie Amandą kalba. Kitame miesto gale, kuri pasivadino “Senamiesčio širdimi“ - Slucko gatvės viešbutyje “Ecotel“ - vyko teatro “bomžų“ susirinkimas. Transeuropinis. “Bomžų“, nes rinkosi teatrų, t.y. nuolatinės vietos neturintys žmonės - nevyriausybinių organizacijų atstovai, užsienio specialistai, tarptautinių fondų “iešmininkai“. Rinkosi, norėdami išgirsti, kaip reikia susirasti vietą, kur dirbti, kaip ją “pramušti“. Konferencija vadinosi “Buvusių pramoninių pastatų pavertimas vaizduojamojo meno vietomis“. Užsienio svečių sąraše - tikrai ne mažiau už Nacionalinio svečius garbingi šio meno (versti - taip pat menas) atstovai, sukūrę, pavyzdžiui, didžiausią nepriklausomą menų centrą Europoje “Cable Factory“ Suomijoje ar vertę miestus į Europos kultūros sostines Olandijoje, įsteigę ne tik Sen Ouene „Main d‘oeuvre“ kultūros centrą, bet jau įkūrę ištisą tokių pastatų ir akcijų tinklą „TransEuropeHalles“ ir apie tai išleidę knygas (“Vaizduotės fabrikai“, 2001). Pasirodo, šis tinklas yra susikūręs ne ką vėliau už oficialiųjų scenos dėžučių konvencijas.
Ne prieš dešimtmetį, o jau prieš 30 metų Vokietijos, Prancūzijos ir kitų šalių gamyklos pakeitė iškabas, ir dabar ten plūsta menininkai bei žiūrovai. Projektai stulbinantys, galimybės - taip pat. Prancūzų „Mains d‘oeuvres“ menų fabrikas su 4 000 kv.m plotu siūlomas atvykusiems svečiams kurti, jame yra 17 muzikos studijų, 8 gyvenamosios studijos, parodų, koncertų salės, restoranas, sporto salė, įstaigos ir menininkų studijos, konferencijų salė ir techninės patalpos. Kitur - ne prasčiau (plačiau apie tai – www.teh.net; www.maindoeuvres.org; www.artfactoris.net). Bet anksčiau naujosios vietos buvo skirtos tik menui ir dėl meno (šiuo požiūriu kapitalistai su socialistais buvo artimi asocialumu: jie kūrė meną, nes kitkas jų nedomino, mes - meną, nes kitko negalėjome), o dabar kardinaliai persiorientuojama į bendruomenių interesus ir visuomenės socialumo ugdymą. Taip mene kapitalizmas socializuojasi: net ir iš ES fondų negausi lėšų, jei tavo menas nebus socialus. Todėl idėja turi būti reikalinga ne vien menininkui.
Kas matoma Lietuvoje? “Menų spaustuvė“ Vilniuje, Kaune - dramos teatrui priklausančios buvusio kailių (ar muilo) fabriko patalpos, Klaipėdoje - tabako fabriko pastatas. “Menų spaustuvė“ su bendruomene galėtų būti susijusi gan glaudžiai - šalia esanti Užupio Respublika yra socializuota kaip jokia kita, jų šventės seniai tapo bendruomeninėmis (meno erdvė - visas rajonas), ir tereikėtų užupiečius pasikviesti už Vilnelės. O kas Kaune? Užsienio svečiai perspėjo, kad būtina vengti kai kurių grupių interesų, bet taip ir darosi: Kauno dramos teatras neišnaudoja savų scenų, o “Aura“ nori atskirų patalpų, šios netinka; dar kažkas kuriama Profsąjungų rūmuose. Kiti teatrai jau turi savus namus: tiek Kamerinis jaunimo, tiek Mažasis. Klaipėdoje dėl tabako fabriko patalpų, kurias žada įrengti “Philip Morris Lietuva“, tebesitęsia ginčai su savivaldybe, bet mieste yra ir puikus, vienos salės remonto laukiantis Muzikos centras. Bet kai visa tai išsispręs, ar bus idėjų, kurios galėtų pritraukti bendruomenes? Ne Jūros šventėms, ne Kauno miesto dienai, bet - kasdienos vakarui?
“Bomžai“ nuo turčių skyrėsi savo aktyvumu: jie nenusėdi vietoje, jie nori veiklos. Kol kas - patalpų. Sąlygų dirbti, kurti. Idealistai, kol turi idėjų. Kaip perspėjo svečiai, idėjų reikia pirmiau nei pinigų. Tegul būna pirma menas, po to - nauda. Jei bus atvirkščiai - žinosime, kam patalpos buvo reikalingos: tada jos taptų paprasčiausia nuoma banketams-furšetams ir prarastų savo bet kokį identitetą.
Ir dar vienas šios konferencijos akcentas, žymintis, kad kai kas keičiasi: ETC asamblėjos nuėjo pasveikinti kultūros ministrė, “Senamiesčio širdyje“ bent jau po pusę dienos atsėdėjo ir viceministras Gintaras Sodeika, ir Vilniaus bei Kauno vicemerai Vitas Mačiulis bei Erikas Tamašauskas, ir Kauno DT vadovė Ina Pukelytė. Viceministras savo kalboje pabrėžė, kad konferencijos siekiai visiškai atitinka nacionalinės kultūros nuostatas. Vicemerai, manau, turėjo pasimokyti ir gauti pastiprinimo savo būsimiems žygiams; jie ne vieni tokie Europoje, svarbu neatsilikti, nes atsilikę bus vieni.
O tarp šių dviejų konferencijų tą pačią dieną prie Baltojo tilto šaudėsi prancūzai su rusais, inscenizuodami 1812 metų karą. Dar vienas teatras. Transeuropinis serialas “Teatras ir miestas“ prasideda.
