Šeštadienį (08.23) Palangoje pasibaigs pirmasis klasikinės muzikos festivalis "Palangos vasaros naktys". Rugpjūčio 1 d. prasidėjęs Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, diriguojamo brito Martino Yateso, ir Londono "West End Musicals" solistų koncertu, baigsis Lino Rimšos muzikiniu koliažu “Opera in da House”. Tačiau naujasis festivalis sulaukė Sauliaus Sondeckio kritikos.
Suprastum, jei maestro piktintųsi festivalio programa, kuri yra bloga ir prasto skonio, nes ji, tarkime, ne grynoji klasika (o miuziklas, tegul ir iš Vest Endo, ar juo labiau house stiliaus junginiai su klasikinėmis operomis, tikrai ne klasika kamerinio orkestro repertuaro fone). Tačiau balsas, atsklidęs galbūt ir iš Kosta Rikos, kur dabar koncertuoja S. Sondeckio orkestras, teigė ne žanrų prioritetus, tik kiek paabejojo naujojo festivalio organizatorių kompetencija. Ginčai dėl estetikos Lietuvoje vis dar neįmanomi. Pasipiktinta tuo, kad Nacionalinės filharmonijos vadovybė, kažkaip keistai su juo nieko nederinusi ir nieko nepranešusi, įtraukė į naująjį žanrų ir atlikėjų konglomeratą, ir Sondeckio orkestro “Nakties serenadas”. Tačiau ar informavo, ar ne, palikime (pasi)tikėjimo sferai. Esmė kitur.
Pastarųjų keleto metų aktyvių ir teatrališkų Sondeckio protestų sąrašas nemenkas: protestuota prieš bet kokį Gintauto Kėvišo paskyrimą bet kuo, pernai metais “Nakties serenados” vyko be dirigento, protestuojančio prieš viso šalies muzikos gyvenimo monopolizavimą, muzikos mokyklų naikinimą, dar vėliau - prieš gyvenimą po bendru Nacionalinės filharmonijos stogu. Normalu ir puiku, kad žmogus, tiek nuveikęs Lietuvos muzikinei kultūrai ir garsinant Lietuvą, pasisako prieš jam nepatinkančius ar abejones keliančius reiškinius, - taip tik patys reiškiniai dar atidžiau išanalizuojami, diskutuojami, ko nebūtų eilinio piliečio atveju. Tačiau po to, deja, tyla. Ramiai į naujus postus ateina Kėvišas, tyliai sugrįžta diriguoti maestro. Tikslai, protestai “nulūžta” starto pozicijose, jų neparemia nei juridinės išvados, nei kultūrinė erdvė. Nes protestuoti prieš abstrakcijas (“monopolizavimas”) yra neveiksnu šalyje, kurioje jau imta kalbėti finansininkų ir juristų kalba. Tad koks viso to tikslas? Priminti apie save?
Vasaros “Nakties serenados” Palangos parke jau keliasdešimt metų turi gražias tradicijas ir jos tebetęsiamos. Deja, jos jau yra “po vėliava”. Sondeckiui nežinomo festivalio nežinomos kompanijos “ProArte” nežinomo direktoriaus Dainiaus Gudaičio. “Naktys” nebe tokios nepriklausomos, nes finansuojamos ne tik iš mokesčių mokėtojų kišenių (per Nacionalinę filharmoniją), bet ir iš Palangos savivaldybės ir iš rėmėjų lėšų. Ar nuo to krinta karūna?
Krinta. Nes “anksčiau” nėra “dabar”. Anksčiau Palangoje nebuvo J. Basanavičiaus gatvės fenomeno, o buvo tik gatvė. Anksčiau Sondeckis buvo vardas, šiandienos poilsiautojams - “brendas” šalia kitų. Deja. Anksčiau Palanga tomis dienomis buvo jo, šiandien - daugelio, net ne “Palangos estrados” festivalio. Protestuoti prieš šalies muzikinį auklėjimą - visos sąlygos.
Pernai metais po stulbinančio “Carmina Burana” atlikimo Palangos parke agentūra “Pro Arte” pamatė kitas sąlygas: erdvė simfoninei muzikai čia dar laisva, o Palangos 750 metų jubiliejus įpareigojo prie sumanymo prisidėti ir savivaldybę. Festivalis sujungė daugelio pajėgas ir vieninga, tikslinga reklama, finansai, vadyba tik efektyviau sukvietė klausytojus į klasikinės muzikos vakarus. Prognozės pasitvirtino. Kamerinio orkestro vadovas nesuprato, kad festivalis neatima skeptrų, o yra tik priemonė tiems skeptrams sutviskėti.
Peršasi išvada, kad kamerinis orkestras neturi tinkamo vadybininko (nes jam nežinoma nei agentūra, nei pateikiama vadovui informacija), bet taip manyti būtų naivoka: gyvenimo pavyzdžiai kužda, kad tokių orkestrų vadovai kaip tik yra puikūs vadybininkai (plg. Sergejaus Spivakovo fenomeną “rusai Ispanijoje”), tik greitėjant gyvenimo tempui viso pasaulio jau nesukontroliuosi. Todėl ir kyla protestai vietoj padėkos.
Tai būtų dalykiška, bet tame yra tragiškų aspektų. Šįmet bendrame pokalbyje susidūrus su filharmonijos kolektyvų vadovais teko nustėrti, kad jie ne tik tebegyvena anos šlovės spinduliuose, bet tuos spindulius (eterį) bando taikyti ir materialiajai sferai. “Kaip mes dabar rašysime programas ir lauksime finansavimo, jei mes 35 metus Lietuvą garsinome, Čiurlionį grojome?” Ir supranti, kad jie yra teisūs, deja, iš anos dienos pozicijų, kuriose ir gyvena. Ta Lietuva jiems buvo saugesnė, nes buvo abstrakti ir visa, o dabar suskilusi į šimtus dalelyčių, kurioms visoms reikia dėmesio. Ir dar partitūrai taip pat. Paradoksalu, bet ar, nepaisant visų Vilniaus, Kristupo vasaros festivalių, impresarijų, itin aktyvaus muzikinio šalies gyvenimo, dar yra kurios kitos meno sferos atstovai, taip atsilikę nuo šios dienos, kurioje tavo pavardė staiga ima ir gali daugeliui nieko nereikšti?
