Naujo lietuviško filmo “Vienui vieni” epizodas: kai Juozas Lukša Paryžiuje tariasi su kitu lietuviu dėl ateities planų, šis jam pristato amerikietį, kuris su visa savo armija išgelbės Lietuvą. Amerikietis tėviškai jam paplekšnoja per petį. Amerikietį suvaidino filmo “Vienui vieni” prodiuseris Vytautas Vilimas. Ir čia yra raktas į filmą.
“Vėliau Čikagoje sklido kalbos, kad šį “Vienų vieni” variantą sumontavęs V. Vilimas, kad filmo režisierius Jonas Vaitkus apie tai nieko nežinąs, o jeigu žinotų, būtų labai nepatenkintas”. Tai citata iš pirmosios Liūto Mockūno recenzijos (http://www.akiraciai.lt/archive/?id=43295&d1=20030508&d2=20030708&q=Vaitkus&sec=0&p=0) šiam filmui. Kinematografininkai tai patvirtino: Jono Vaitkaus filmas “Vienui vieni” yra pirmas filmas Lietuvoje, kurio paskutinių žirklių teisė priklauso ne režisieriui, bet prodiuseriui (montažas - Gintauto Smilgos) - visiškai kaip JAV.
Tačiau JAV viskas būna kitaip. Prodiuseris žino, ko “reikia” publikai arba filmo pelnui. Tam jis pasitelkia ne tik aibes pinigų, bet ir kūrimo bei rodymo logiką. Filmas Lietuvoje kurtas gal daugiau nei penketą metų, scenarijaus variantų buvo aibės, režisierių - daugybė. Iki pergalingo (?) finalo atėjo scenaristai Jonas Vaitkus ir Alvydas Bausys. Filmas (“signalinė kopija”, pasakė Vaitkus) buvo pademonstruotas “Kokakolos rūmuose” pirmadienį - vieną dieną po Pasaulio lietuvių dainų šventės, tad demonstratyviai buvo atsisakyta daugelio atvažiavusiųjų į šventę žmonių pinigų. “Neišėjo”, “nepavyko anksčiau” - ne iš prodiuserio žodyno. Bet tiek jau to, jei filmas - Lietuvai, tai kam dar pinigai jam?
Nebandysiu kibti į atlapus istorinei atminčiai, istorijos ir scenarijaus nesutapimų smegduobes išryškino Liūtas Mockūnas. Bet scenarijus - ne tik atitikimas ar teisybės (kieno?) atstatymas. Filmas, deja, turi ir kitą bruožą - jis ne spektaklis ir išlieka. Ką po 10 metų supras apie Lietuvos istoriją iš šio filmo lietuvis (jau nekalbu apie užsienietį)? Tai, kad Lietuvoje su bolševizmu kovojo viena šeima, o visi kiti buvo išdavikai ar sovietų talkininkai? Ir dar jūs pasakojate apie kažkokią okupaciją? Vienas po seanso pasisakęs ultrapatriotas pareiškė, kad pagaliau atstatyta tiesa po stribus aukštinusio (???) Vytauto Žalakevičiaus “Niekas nenorėjo mirti”. Na taip, ten didžiajai lietuvių daliai, kurią reprezentavo Babkausko herojus su savo “tai man art ar neart?”, buvo skirta bent 5 minutės. Čia šiai daliai nė tiek neliko.
Dar apie ką filmas? Apie neramų tos šeimos gyvenimą, apie truputį herojaus susižavėjimo mergina ir apie daug kovų Ruklos pamiškėse. Daugiau suprasti neką tegalėtum. Nebent labai nuodugniai žinotum rezistencijos istoriją, bet tada, manau, grįžtum prie Mockūno tezių. Tačiau ir scenarijus turi ne vien istorijos atstatymo užduotis. Deja, viskas parašyta dialogais, tiesiai, regis, perkeltais iš dokumentų. Albino Kelerio vadas kalba itin svarbiu tonu, lyg per partijos suvažiavimą. Rusai okupantai - natūraliau (k..., b..., na...). Vytauto Rumšo provokatorius Markulis - kaip gero lygio aferistas (bet jam tinka, nes jis, Markulis, mintinai viską išmokęs, - deja, Rumšas pernelyg dekoratyvus). Galiausiai tampa nesuprantama, ką mes matome - herojaus laiškų ekranizaciją ar jo vidinį monologą? - nes kartais pasigirsta užkadriniai, tarsi per laiko atstumą Lukšos ar ir jo mylimosios balsai.
Dar vienas argumentas prieš “žiūroviškumą”: filmas nespalvotas. Šiais laikais? Taip, ir tada tik gali viską versti sąmoningai pasirinktai kino kalbai. Bet ji, deja, čia pati silpniausia grandis visoje istorijoje.
Gali įtarti, kad ne dėl pigumo atsisakyta spalvų, - tai tiesiog replika ankstesniems filmams, ypač tam pačiam “Niekas nenorėjo mirti”. Personažų tipai - taip pat tarsi iš tų laikų kino, iš 6-7 dešimtmečio. Tačiau tai, ką operatorius Jonas Gricius filmavo statiškai, bet įtampa buvo pasiekta montažu, dabar bando kompensuoti Algimantas Mikutėnas, kartais vykusiai staigiai pakreipdamas žvilgsnį, o kartais tiesiog net ne “dogmiškai” kratydamas kamerą. O po montažo vaizdas staiga nei iš šio, nei iš to paleidžiamas sulėtintai (lyrinė gaida) arba finale - trūkčiojančiais stopkadrais (herojinė).
Herojais filme yra visi aktoriai, puikiai suvaidinę savo vaidmenis šioje neaiškioje istorijoje (beje, kam istorija per daug aiški, tas ir pralaimi savo iliustracija - Rumšas, Olegas Ditkovskis, Ramūnas Rudokas). Saulius Balandis nusipelno rezistentiškų montažui komplimentų - jo nesugebėta sunaikinti, juoba kai herojų vaidinti nelengva, bet jis sukuria tą keletą žmogiškų, o ne herojaus a priori bruožų. Puikus atradimas žiūrovams bus Egidijus Bakas, Danutė Vidugirytė ar Povilas Stankus. Vaitkus tėviškai rūpinasi savo aktoriais, tad filme daug jo mokinių - net iki užsieniuose gyvenančios Virginijos Kelmelytės ar jos vyro Ferderico Jugeau (prisimenate tokį Prancūzijos kultūros atašė?). Ingeborga, kur tu?
Tačiau daug pastangų verčia niekais istorijos kratinys. Iš pradžių taip anaiptol nesirodo: filmas, kaip skelbia paantraštė, yra Lietuvos šeimos istorija. Epiška ir tai matai, epizodai atrodo tarsi atskiros miniatiūros, įaustos į netvarų, grėsmingą istorijos audinį. Šis principas gali būti tarsi šiandieninio Vaitkaus ženklas - “Pati pradžios pradžia” teatro scenoje kuriama lygiai taip pat. Tačiau vėliau veiksmas įgauna pagreitį, bet filmas - tik rieda į prarają. Įspūdis, tarsi perkūniškai reikėjo trumpinti straipsnio tekstą, paliekant tik minimalią informaciją, tačiau filmas, deja, turi ir intonaciją.
O šios lieka tiek, kiek yra Kipro Mašanausko garsinio fono, net ir ne muzikos. Tai vienintelis žmogus, bandęs išgelbėti ir sustyguoti šį išderintą klavyrą, ir įtampos, netikrumo, grėsmės atmosferų - su kaupu, net ten, kur kadrai nepadeda. Bet jo jungiamosios grandys dažnai ir lieka tik jo. Nes tenka pripažinti, kad filmo kūrėjai nemąsto “kiniškai” ir kino kalba jiems tolima kaip Amerika: scenos keičia viena kitą be įžangos ir be pabaigos, įterpiama pernelyg ilga miniatiūrų grandinei Markulio istorija ir pernelyg trumpi epizodai su mergina beužsimezgančios meilės istorijai. Be to, kiekvienas kadras taip ir alsuoja informacija, siužetiniu pranešimu, - o pailsėti kartais taip pat norisi. Juk ne vakarietiška dokumentika...
Prieš porą metų latviai sukūrė “Baisią vasarą” - kiek holivudišką filmą apie Latvijos okupaciją. Šįmet estai - “Vardus marmure” apie estų rezistenciją. Žiūrovų skaičius ir ten viršijo “Titaniką”. Lietuvoje to tikrai nebus. Tad kam skirtas filmas? Berods tiems, kurie mato jame atsaką Žalakevičiaus juostai. Vaitkui, kuris, kaip paskelbė, nesutinka su kultūros įstaigų abejingu požiūriu į istoriją (ar tik į ją, ar ir į kino kokybę) ir dar planuoja kurti apie generolą Plechavičių, apie birželio sukilimą ir apie Vytautą Didįjį. Vadinasi, filmas turi žiūrovą. Tą, kuriam karas dar nesibaigė.
