Pasižvalgius po įvairių fondų finansuojamų kultūros objektų suvestines, kyla dar vienas klausimas. Galioja ne tik aprašytasis (http://www.omni.lt/index.php?base/z_162951)principas „eik, pas ką (dar) gali nueiti“. Kultūros finansuotojams – komisijoms, ekspertams, taryboms – gali neduoti ramybės dar viena ir gan paini problema: žanrų kaitos ir sintezės.
Turiu galvoje ne tiesmukai suvokiamus žanrus ir su jais anksčiau susietas nuostatas „remiame poeziją, bet ne detektyvus“, „orkestrą, bet ne grupę“. Principas šiam artimas, bet kiek kitoks: ar dar egzistuoja sakinys „klasiką – remiame, džiazo – ne“? Džiazmenai pasiustų - ir siunta, nes gauna vos po keletą tūkstančių savo milijonus kainuojantiems festivaliams. Gal „Earth, Wind and Fire“ – ne klasika, paklaustų Jonas Jučas? Tai gal ir Neda su Labučiu – klasika? Štai čia ir prasideda.
Žanrų maišymosi ir sąmoningo jų painiojimo (nes ir taip galima pinigėlių paimti) epochoje blėsta ne tik kelrodiškos opozicijos „sena-nauja“, „tėvyninis-užsienio“, „prestižas-edukacija“, „pripažinta-eksperimentas“. Blėsta romantiškas supriešinimas „menas-komercija“. Tada ir iškyla klaustukų: ką remti ir kuo vadovautis?Juk kuo, pavyzdžiui, ŠMC vykusios „Elektrodienos“ skiriasi su vakarėlio bet kuriame klube? O jos buvo paremtos. Tuo, kad didžėjai buvo iš užsienio ir patys patys, ir tokie į „Gravity“ neis? O juk bilietas taip pat kainavo 30 Lt.
O „Jaunos muzikos“ koncertai? Ar jie buvo paremti, nes jau įvyko precedentas – paremtos „Elektrodienos“? Ne, ne todėl, remta buvo sinchroniškai. Tiesiog „Jaunos muzikos“ programa tada dar nebuvo žinoma. Patriotiškai kultūriškai (jei mano tėvynė - kultūros laukas) mąstant, tiksliausiai pasirinktas rėmėjas čia buvo Ignalinos AE. Visiškas apsiskaičiavimas - Merzbow rėmimas iš kultūros kišenės. Nors nesiginčiju, kad tai yra muzika, jo koncertą vis dėlto turėjo remti Kyviškių aerodromas, Krašto apsaugos ministerija ir Sporto fondas: klausantis (t.y. kūnu liečiant dažnius) jausmas lyg lėktum neišsiskleidusiu parašiutu, į tave tuščiais šoviniais pliektų tankai ir būtum fizinio apkrovimo eksperimentinis triušis.
Bet neišbraukiu iš abejonių lauko ir klasikos: kas buvo Ricardo Mutti koncertas? Klasikos apoteozė? Kulto apraiška, tolygi Mergelės Marijos pasirodymui Šiluvoje? Ar pamaloninimas prestižu – pas mus jis buvo, o Švedijoj – ne, ir aš ten buvau, natas taktus gėriau. Už valstybės paremtą koncertą 300 Lt mokėjau.
Todėl simptomiška, kaip girdėjau, buvo viena paraiška, kur buvo prašoma paremti prieš keletą dešimtmečių populiarių estrados dainų koncertą,- juk tos dainos taip pat yra virtusios užstalės klasika.
Prašytojų atsakymas numanomas: be valstybės lėšų tokio renginio nesurengsi, ano menininko neatsiveši. Taip valstybė tampa labdaros banku, duodančiu net ne paskolą, o tiesiog – pinigų, kad būtų dvasiškai praturtinti mūsų šalies piliečiai. Komercinės įmonės rengdamos koncertus eina į tikrus bankus, teikia užstatus, ir rengia koncertus nuo „Apocalypticos“ iki „Metallicos“.
Neneigiu, kad remti būtina, tam ir reikalingi visi fondai. Tačiau turėtų būti ir sąlyga: valstybinius pinigus išleisti kuo efektyviau. Kad kuo daugiau žmonių pamatytų, išgirstų, praturtėtų.
Tačiau kai atsakydami į tokius priekaištus renginių vadovai ims kišti aibes finansinių apskaičiavimų, įrodančių, kad uždirbti neįmanoma, - tam turėtų būti ir kita grafa paraiškoje. Dabar jau viską svarstau post factum. Ekspertai tai turėtų daryti prieš įvykį. Jei matytų normalesnį renginio finansinį planą, kuriame būtų parašytas kad ir vienintelis sakinys: po kiek numatomi parduoti bilietai ir kiek iš jų planuojama gauti. Be rizikos ir paklaidų tai numatyti gal ir neįmanoma, tačiau tai atspindėtų bent jau organizatorių požiūrį. Ypač valstybinių įstaigų darbuotojų, šalia pagrindinės veiklos ir algos panorusių padirbėti ir komerciškai. O tai jau – dar viena žanro sintezė.
