Galima viską suversti mistikai, bet scenos taip pat turi savo dėsnius ir taisykles. Naktį po "Pergalės" kino teatre įvykusios miuziklo "Ugnies medžioklė su varovais" premjeros degė Profesinių sąjungų rūmai. Sudegė visa žiūrovų salė, kur 1976 m. ir gimė tas miuziklas. O tada belieka pridurti, kad dabartinį režisavo Gytis Padegimas. Ugnis klajoja ir siautėja, bet ne vien fiziškai.
Ugnis po erdvę ir laiką iš tiesų klajoja keisdama prasmes. Raudonais kaspinais papuoštas buvęs kino teatras ir kūrinio pradžia fojė primena ir tris liepsneles ant pionierių ženkliuko, ir pionierių skaras - bet pamatai ir liepsnojančią širdį. Toliau ugnis degins ir sprogdins visai kitokius prasmių laukus.
Nežinau, ar režisierius buvo numatęs konkrečiai, kuriai auditorijai norėjo prikelti miuziklą - tiems, kurie žino jį mintinai iš anų laikų ir šiandien susirinkę prie kino teatro (o jų dauguma) tarsi patvirtina nuo seno kabantį užrašą "Kam per 30", ar jų vaikams. Bet abiem galiojančios prasmės visai skirtingos.
Jaunesniems pionieriai, skanduotės apie "Lėniną", amžinai besirimuojantį su "mėlynu" - egzotika. Į tą pačią eilę šiandien rikiuojasi ir neseniai pasirodęs žurnalas "Pravda", ir madingomis tapusios kelionės į Kubą (dabar - ir į Mongoliją) ar Che Guevaros atributika. Saugus vakarietiškas žvilgsnis į ideologinius Rytus: smagu, linksma, bet gyventi kaip jie ten ir tada nenorėčiau. Šiuo požiūriu teatras užsiima vietą drauge su turgaus prekiautojais Pilies gatvėje, pardavinėjančiais ženkliukus ir ordinus, ar kitur - Berlyno sienos gabalus.
Vyresnei auditorijai tai taip pat jau gali būti egzotika, bet tą linksmą "na taip, buvo" ima graužti kirminas. Ne nostalgijos, o tavojo būtojo laiko, kurio tikrai nesirinkai. Todėl matai, kad į sceną šiandieninė pionierių vadovė jau žygiuoja manekenės žingsniu, kad tas būrys spaliukų, išsirikiavęs prieš spektaklį ant scenos, niekaip nebūtų patekęs į rajoninį žygio ir dainos konkurso turą. Dabar lengviau ir saugiau. Bet pakanka, kad minioje pionieriai užtrauktų "Kodėl neužgeso saulė", ir pamažu smegenyse ima kaisti saugikliai. Spėju, Padegimas pasirenka statyti kaip tik tiems, nelengvai į visa tai žiūrintiems, ir sau.
Turbūt Lietuvoje dar nebuvo sukurta tokio aplinkos teatro, nors jų būta (bene sėkmingiausias - "Smėlio klavyrai" Kauno dramos teatre). "Pergalės" kino teatras nereanimuotas, specialiai nenugyventas, jame nuo anų laikų kabo plakatas "Menas priklauso liaudžiai" (ar prasmė jau paseno?). Bet viso sumanymo efektas yra kino teatre atkuriamo laiko ir dabartinio, esančio už "Pergalės" durų, sankirta. Pionierių ir užuominų į juos ar į pačią santvarką aname, 1976 m. spektaklyje, su žvake nebūtum radęs - bet jie buvo kasdienybė anapus teatro. Dabar režisieriui būtina tai apversti, kad ateitų anas laikas. Jis ateina su muzika, su choreografija, tematika, dokumentika ir Artūro Baryso-Baro filmais.
Todėl sąmoningai smulkiau neanalizuoju, kas yra pačiame spektaklyje: tai, kaip kolegė pavadino, "šimtadienis". Mokyklinė vaidyba, mokyklinis kai kurių jau "žvaigždžių" dainavimas (mano būtą vakarą - nuostabus Onos Kolobovaitės vokalas ir - jokio charakterio kūrimo; ir atvirkščiai - nebloga Deivio vaidyba, bet nei geros artikuliacijos, nei tvirto balso). Ir jau pasimeti spręsti, kas kurta specialiai, kas - netyčia. Ar choreografija (Jaroslav Šlepniov) gimė tokia neprofesionali šiandien, ar buvo specialiai atgaivintos aštunto dešimtmečio "bangelės" ir "paukščiai"? O režisūra su tuo metu nepabaigiamais laipiojimais scenų vertikalėmis? Ar scenos darbininkas, įeinantis pastumdyti širmų, yra humoras, ar šios dienos teatrinis nesusipratimas?
Spektaklis yra tik pretekstas kalbėti apie aną laiką. Nes kad ir ką reklamuotų rengėjai, kūrinys vis dėlto yra ano laiko vaisius: kad ir kaip gerbtume genialią muziką, nesupainiosime tų laikų orkestruotės, instrumentų dermių su dabartiniu komponavimu. O siužetas? Tai gali būti meilės trikampis - bet jis be jokių apkraštėlių, gan šiurkštus ir tiesmukas.
Veikėjai - idealistas Julius ir suktas materialistas Rolandas. Moraliai laimi ne inteligentiško pamušalo Rolandas, dirbantis laboratorijoje (kas per vieta! - plg. filmą "Rungtynės nuo 9 iki 9"), o grįžęs iš tarybinės armijos (!) darbininkas (!). Šiandien nebevartojamas ir "vidinis cenzorius", nors jis gyvena mumyse ne mažiau patogiai. Jau kaip senų laikų aidas suskamba buitinės realijos apie tai, kad bendram gyvenimui Julius su Monika nusipirks šaldytuvą, o pavasarį - motociklą (sovietinis "Easy Rider" atitikmuo). Tik prieš buitį anais laikais naujai, o dabar - ir vėl ne mažiau aktualiai suskamba tas miuziklo imperatyvas - "neleisti sielai rūdyti ir sočiai nugrimzti į liūną". Šou nėra, o ir kur bandoma tokį sukurti - jis nekoks.
Bet visas scenos dramatizmas telpa išradingame, kartais labai gražiame anų laikų muzikos ir teksto bei vaizdo instaliacijų komponavime, kai į šiandieną ima veržtis sąmoningai pamiršta epocha, ir prasmių sandūros sprogdina ramų pasisėdėjimą teatro salėje. Meilės scenose iš ekrano šypsosi hipiškoji nuotaka su gėlėmis, finale pasirodo anų laikų šlovingoji vieta - "Vaivos" tarpuvartė su užrašais ant sienų, niūrus ir nespalvotas Vilniaus senamiestis. Šiandien nuogų jaunuolių susikabinimas atrodo iki naivumo paprastai, bet tai - sąmoninga citata iš funkcionieriams šoką variusio Jono Vaitkaus "Kingo". Ir iki pat pabaigos išlaikyta anos "medžioklės" tradicija - besiskirstant publikai Profesinių sąjungų rūmuose (o tada - ir Jaunimo teatre) fojė skambėjo muzika, anuomet - novatorystė.
Dabar finale Giedrius Kuprevičius sėda prie klavišų, o vėliau muzika nenutyla ir išėjus iš "Pergalės", kur liepsnoja vieną kolonų suveržęs ugnies ratas.
Ratas veržiasi. Šią Gyčio Padegimo ir kitų kūrėjų "medžioklę" vertinu kaip akciją ne vien prisiminti anuos laikus - tai būtų pernelyg tuščia ir nelabai prasminga. Tai kvietimas pradėti kalbėti ir kalbėtis. O tai jau teatro pilietinis aktas ir angažavimasis visuomenei būti reikalingam. Nes iš esmės nei meno kūriniais, nei pagaliau moksliniais ar publicistika anoji epocha nebuvo įvertinta, - vis dar sakėme: per anksti.
Šioji "Ugnies medžioklė" parodė, kad jau užaugo viena karta, ir tėvai galėtų kai ką papasakoti jai, kad kaltės ir traumos (o jų būta, ir vargu ar atsipirksi fraze "tokie buvo laikai") nekeliautų dar toliau ir nesivilktų šiandien tokie akivaizdūs - nuo politikos iki visuomeninių pažiūrų - praeities šleifai. Šio akto poveikį liudija po spektaklio pasirodę gausūs komentarai interneto puslapiuose, kur kalbama daugiau ne apie kūrinį, o apie tą laiką ir šiandienos santykį su juo, - tai gimsta natūraliai.
Todėl šis praeities šmėklų pabudinimas yra kartu ir jų varymas, egzorcizmas. Revizija ugnimi – kol kas neapvalančia, bet tikrai neramia. Gal perdaug idealistiška, bet tikiuosi, kad ji prasidėjo.
