Kelionė iš Vilniaus į Varšuvą traukiniu trunka 9 valandas. Autobusu – tiek pat. Visgi komunikacijos amžiuje neišsikrapštome iš 50 km/h greičio. Iki Šeštokų važiuoju patogiai atnaujintu vagonu. Net su I klase ir nemokama gera (!) kava. Suvokiu, kad jei ne mano pasiimtas kavos pakelis ir sovietinius laikus primenanti spiralė, tai būtų paskutinis geros kavos lašas prieš Lenkiją.
Niekaip neartėjant Varšuvai ir dar prisiminus, kad reikia kelionę pailginti atgal persukama valanda, iš desperacijos imu skaičiuoti greitį. 200 km Lietuvoje buvo nuvažiuoti per nepilnas tris valandas. Likę 377 km – per šešias. Vadinasi, mes greitesni. Bandau daryti nedrąsią išvadą, kad net ir sovietiniais laikais mūsų geležinkelis buvo prioritetas (kad autostrados – savaime aišku). Lenkams dabar prioritetas yra keliai į vakarus nuo Varšuvos. Tuoj 500 km atstumą iki Vroclavo jie įveiks per valandą keturiasdešimt. Bet kol kas man reikia belstis dar šešias. Neslėpkime – nors mes tarsi Europoje, Lenkijos mums kažkaip joje nėra. Anksčiau – buvo: nuo „Draugystės“ knygyno iki Varšuvos stadiono turgaus. Šiandien – nebe. Lenkija – tik labai platus slenkstis į Europą, kuris visiškai nesiaurėja ir net arogantiškai nenori to daryti. Ką ten vogravome apie „Via Baltica“?
Bet tą patį kalbame apie save. Kalbame apie fiziškai realų dipolį tarp Vilniaus ir Kauno su mokslo smegenų centrais, lietuviškais silicio slėniais ir pramogų parkais – užuot gerokai pigiau sujungę jį geležinkeliu per kokias 30-40 minučių ir dar valanda iki pajūrio. Europietiška? Bet šiandien pelningas prioritetas yra statybos.
Todėl žiūriu pro langą į suartus laukus ir bandau atrasti naujos ir skirtingos kultūros ir civilizacijos ženklus. Suvokdamas, kad tai itin nemadinga (ne egzotika, ne Karibai ir Margaritos salos, bet …). Iš nuobodulio visa tai.
***
Taip, laukai suarti. Pažįstamas iš lėktuvo vaizdas – visur žemė išsidėsčiusi, suraižyta kvadratėliais, stačiakampiais. Kuo labiau artėji prie Vilniaus – tuo didesnė lieta akvarelė, o kitaip – visiška betvarkė su keletu netaisyklingų ir atsitiktinių kvadratėlių. Vadinamės, kaip žinia, žemės ūkio kraštu. Seimas svarsto ženkliai padidėjusį kitų metų biudžetą ir ketina skirti net 40 jo procentų žemės ūkiui. Ar nuo to vaizdas pro lėktuvo langą taps estetiškesnis?
***
Varšuvoje į mane iš priešrinkiminio plakato žiūri Donaldas Tuskas ir sako „Didžiuosimės Lenkija“. Bet dėl raidžių panašumo aš vis perskaitau „Donaldas Trumpas“. Pavardė skamba kaip gerai apgalvotas brendas. Ar Tusko rinkimų štabas nupirko kuriai nors televizijai „Mokinį“? Jei ne – jie jau gailisi. Liberalizmo dvasia ten labai aiškiai perteikta.Priešrinkiminių įkyrių debatų televizijoje nebuvo tiek daug (bet sutinku, kad galėjau jų ir neatrasti). Didžiausias mano viešnagės metu įvykis – Jaceko Kurskio, užsitarnavusio „rinkimų kampanijų bulterjero“ pravardę, išsišokimas su kaltinimu, neva Tusko senelis tarnavo Vermachte. „Išsišokimu“ tai pavadino pats Kaczynskio štabas, tuoj atsiprašęs priešininkų. Kultūringa, pagalvoji. Bet išsišokimas įvyko, ir kas galėtų paneigti, kad vien dėl šio „bulterjero“ krimstelėjimo lenkai ir nusprendė nesididžiuoti savo šalimi.Tambure rūkyti negalima, bet visi rūko. Ir atsiveria ideali sociologinė paletė. Inteligentiška moteris, ne toks inteligentiškas darbininkas ir kaimo seniokas. „Manau, vis dėlto laimės Tuskas“,- aiškiai ir neslėpdama tokio noro, sako moteris. „Kaczynskis būtų geriau“,- dar abejoja darbininkas. Senukas – net spėti nereikia – „O galėjo Leperis...“ (didžiausias populistas, kaip vienas lietuvių diplomatas taikliai apibūdino - Šustauskas, tik negeria).
Ir viskas pažįstama. Jų rinkimus, kaip ir mūsiškius, vis dar laimi žemės ūkis ir ne aukštesnio kaip vidurinio išsilavinimo žmonės.
***
Į kupė įeina studentas, pasisveikina, paklausia, ar yra laisvų vietų (nors mato – yra). Po to – mergina. Ir dar keli. Tarpusavyje nepažįstami, bet greitai ima bendrauti. Mandagiai, gražiai, net pavydu, kaip itin teisingai. Bandau spėti, kur girdėjau tokias intonacijas. Vėliau jos mane lydės daugelyje kavinių, teatruose. Ir staiga suprantu, kodėl man tai pasirodė kaip keistas neatitikimas: tai jų tėvų intonacijos. Gal jau nėra tik kreipinio „Pan“, tačiau visa kita – iš ten. Mokinės ar studentės yra jaunos moterys. Jos eina į bažnyčią, o aš regiu jas, einančias į ją su krūva būsimų vaikų. Tam vaizduotės nereikia, jos jau tokios šiandien. Tėvų tradicijos lengvai persikels į jų vaikų gyvenimą, socialinė tikrovė nepasikeis. Bet: drauge nematau jų identiteto, jie – tarsi pereinamoji grandis. Nekalbu apie pankus ir „urlaganą“, jų žodynas ir elgesys visur vienodas. Bet – todėl socialiai teisingi jaunuoliai ir eina į teatrą žiūrėti Sarah Kane pjesių, autsaiderių, „blokersų“ (išaugusių daugiabučiuose) gyvenimo: tai jiems – egzotika, bet šie du pasauliai taip ir nesusitiks, nebent tamsią naktį Varšuvos Centrinėje ar Vakarų stotyse. Spektaklių ir filmų apie socialiai teisingus ir todėl pasiklydusius Lenkijoje nėra.
***
Vroclavo Rotušės aikštėje pietauju graikiško fast-foodo restorane su lietuvių studentėmis (pietauti reikia eiti su jomis: šiandieninėms studentėms svarbi ne tik kaina, bet ir kokybė). Pro langą matau milžinišką plakatą ant Rotušės: milžinišką alaus butelį,– Rotušę restauruoti padeda „Piastų“ alaus darykla. Tik ši rūšis ir gali ją restauruoti. Lietuvoje tokio alaus istorizmo nėra, o „Karvedžio“ degtinė ant plakato skambėtų nekaip. Nebent statomiems Valdovų rūmams.
Temą pratęsia teatrinė diskusija apie Europos nerimus. Airių kritikas paradoksu diagnozuoja: atstatydami išnykusius pastatus mes nubraukiame istoriją,- tarsi nieko nebūtų buvę. Mes Vilniuje iš šio amžiaus šokame atgal į septynioliktąjį.
***
Penktadienio vakarą atsitiesia susvyravęs lietuviškos kultūros požiūris: penktadienį lenkai geria. Mes galbūt irgi, tačiau tiek girtų ir aplink tą pačią Rotušę sunkiai bešlitinėjančių seniai nemačiau. Skirtumas nuo mūsų ne tiek geriančių – anie nesikabinėja. Nors jų himnas – militaristinis („Marsz marsz, Dąbrowski“), zubruvkė, matyt, taikesnė už „Karvedžio“.
***
Žiūriu pro lenkų suvenyrų parduotuvės „Cepelia“ langą į suvenyrus. Lėlytės liaudiškais apdarais, mediniai žaislai, skrynelės ir šachmatai. Viskas pažįstama. Ir staiga matau – raudoni stringai (gal megzti vašeliu ir specifiniu būdu „trečia akis – išvirkščia“?). O kad nesuabejotum, kad tau nesivaidena, etiketė paaiškina: „Stringi z Koniakowa“ (Stringai iš Koniakovo kaimo) . Senas Beskidų kalnuose esantis huralcų regionas (http://www.string-shop.de/assets/s2dmain.html?http://www.string-shop.de/000000944a0c9f774/00000094e71120610/) taikosi prie naujųjų sąlygų. Istorijos šaknys drąsiai pasitinka ateitį. Matyt, ir į Beskidus užklydo europietiška persikvalifikavimo kursų tradicija, ir senutė, visą gyvenimą mezgusi staltiesėles i rankogaliukus, šiandien užpildo rinką stringais. Tradicija, esanti arčiausiai kūno. Šis žvilgsnis man pats linksmiausias.
