Prozininkė parašo apysaką, kuri, jos nuomone, visai padori. Bet leidyklos vadovei atrodo, kad apysaka, sugulsianti į 80 knygos puslapių, neatrodys padoriai net ir ant dabar populiaraus, knygas storinančio puraus popieriaus.
Už tokią nenuplėši 18 Lt. Todėl ji paprašo rašytoją išplėsti apysaką vos ne dvigubai. Autorė priduria dar 60 puslapių, bet mato, kad knyga bus nebe tokia gera kaip anksčiau. Kortasariškai prirašo - norintieji gali skaityti nuo 60 puslapio.
Kitai leidyklai reikia suktis, todėl prie dokumentinių rašytojos įspūdžių prirašo šiandien skaitytojui magišką žodį - „romanas“. Nors su romanu nieko bendra tai neturi.
Rašytojas pavadina romaną visai padoriai, bet leidėjai mano, kad toks pavadinimas yra per ilgas. Todėl dabar knyga nedaug kam suprantamai vadinasi „Paruzija“.
Nelabai populiarus aktorius sutinka duoti interviu jo nemėgstamam blizgiam žurnalui. Bet tikisi, kad bent ten jis išsilies. Per interviu žeria anekdotus ir paradoksus apie savo kūrybą. Iš valandos pokalbio 2 minutes užima kelios frazės apie šuniuką (kitu atveju - apie jo ligą). Žurnalistas grįžta redakcijon ir (nes redaktoriaus taip sumanyta tema) meta lauk visas išpažintis, sudurstydamas kaleidoskopą ciklui „Menininkas ir jo šuo“ („Menininkas ir jo liga“). Aktorius gali guostis - bent šuo ar liga jam padarė reklamą.
Vadybininkų - taip apibendrintai galime vadinti visus direktorius, vadovus, redaktorius - įsivaizduojamas komercijos kūjis šiandien yra būtinas, kad nukaltum padorų meno kūrinį. Tas kūjis kabo lyg Damoklo kardas, lyg bloga pranašaujanti gegutė, kukuojanti „nepirks, nepirks, nepirks“. Todėl kūrėjus reikia prievartauti, prastinti, paprastinti, jų negalima paleisti į laisvę, jie turi kentėti tuos kūjo smūgius, nes kūrėjai, mąsto vadybininkas, yra nesusipratę ir rašantys tik patys sau. Pamažu ima įsigalėti prodiuserinio kūrinio darymo (ne kūrimo juk) metodika: kai kūrėjui sakoma, kad reikia galvoti apie skaitytoją, tai reiškia viena - galvoti apie labai buką skaitytoją (žiūrovą, klausytoją). O kad priartėtum prie jo - tam jau reikalingi bet kokie „viešieji darbai“, - minėti ciklai apie rašytoją ir jo ligą, apie moterį menininko paunksnėje, apie menininką ir jo ekskunigystę. Tik taip galima priminti apie patį menininką, nes rašyti laikraštyje tiesiog apie kūrybą yra nepadoru. Arba apie kūrybą, bet per neištikimos žmonos ar taurelės prizmę.„Reikia įvykio!“ - šaukia redaktoriai, nors imk ir specialiai straipsniui nužudyk kokią menininko žmoną. Po to jau ir parodą galima atidaryti.
Pamažu ir slenka ta grandininė reakcija: vadybininkas nekvailas (bent kažkada buvo, kai dar pats su menu draugavo), bet ir jis supranta žiniasklaidos realybę bei jos šiandienius reikalavimus. Todėl nusileidžia iki galimos auditorijos dvejetukininko, kuriam ir bus skirtas to laikraščio puslapis. Nes laikraštis jau seniai nusileido iki jo. Kūrėjas perskaito straipsnį, pasispjaudo, bet negali negiedoti. Problema, kad dar nori giedoti taip, kaip jam atrodo padoru, sąžininga, o galbūt ir keliant sau pačius aukščiausius reikalavimus. Ar tada įmanoma galvoti apie skaitytoją? Ir kokį?
Tik vadybininkui iškyla klausimas, kaip elgtis su tuo vadinamuoju elitiniu menu? Galima ir čia prievartauti elitinį kūrėją negalvoti apie sakinio struktūrą ir stiliaus svarbą, bet ką daryti, kad skaitytojas, nors nušauk tokį, ima ir perka neaplygintą Giedros Radvilavičiūtės knygą, kaip reaguoti, kai nenudrenuota Sigito Parulskio proza įsitaiso geriausių knygų dešimtuko pirmoje vietoje? Laisvai galima atsikirsti, kad tai - menininkai, jau sukūrę savąjį „brendą“. Bet iš ko jį kūrė, jei ne iš tos pačios nesušukuotos nekastruotos literatūros? Sąžiningumas sau pačiam taip pat padeda sukurti save kaip prekę ir čia primityvus vadybininkas gali pasimesti. Nes elitas liejasi su komercija ir šiandien nebėra taip garantuotai aišku, kas - „liumpenams“, o kas - aukštuomenei. Norėčiau žinoti, kiek buvo parduota paskutinio Elenos de Strozzi romano egzempliorių ir kiek - Radvilavičiūtės.
Todėl vadybininkui gali iškilti tas klausimas - ką daryti su skaitytojais, kurie perka knygą dėl teksto malonumo, žiūri filmą dėl kino kalbos pajautimo? Įtariu, kad net naujausias Haris Poteris buvo perkamas angliškai ne dėl kažkokios mados ir ne tik dėl paties Poterio pasakiškų nuotykių, bet ir dėl skaitymo malonumo. Skaitymo „kaifas“ kartais prilygsta dozei: kartą paragavęs negali sustot. Kol kas retorinis klausimas: kiek žmonių spalio mėnesį ateis į Visconti filmų retrospektyvą?
Vadybininkas nebegali skaidyti auditorijos į aukštąją ir žemąją. Užėjęs į siuvimo ateljė išgirstu siuvėjas ramiai aptarinėjant tą pačią Radvilavičiūtę ir „Da Vinčio kodą“. Nežinau, už ką jos praėjusiuose rinkimuose balsavo, bet „elito“ ir „kitos Lietuvos“ paneigimas akivaizdus.
Vadybininkai remiasi savo įsivaizduojama rinka, nes nebegali pasiremti kritikais. Nes į rimtus kritikus žiūrėti nesinori, - nepatogu. Rimti kritikai savo ruožtu neanalizuoja prastos kūrybos, nes tam gaila laiko. Pakanka perskaityti 10 puslapių ir žinoti kontekstą. O vadybininkas į savo prespapjė sega anonsus ir savą krizę glaisto uolia šypsena.
Pagaliau vadybininkui belieka vienas uždavinys ir itin nemalonus, - tiek „brendų“ iškepus pažiūrėti, kaip kotiruojamas jo paties prekinis ženklas. Po vienos leidyklos pristatymo ir furšeto išeidami konstatavome: šios leidyklos virtuvė gera.
