Klausimas, ar knyga turi ateitį, jau prarado prasmę, - Astrida Lindgren į jį atsakė klausimu, ar turi ateitį rožės kvapas? Taip pat ir knygos kvapas ar noras skaityti knygą savu, tau vienam priimtinu ritmu, o to niekaip neįsiūlys filmai ar televizija, - ir tobuliausiam kūriniui esant vis viena liks prievartos šešėlis. Tačiau šįkart apie knygą kitaip.
Ir ne populiariąją artėjančią Vilniaus knygų mugę turiu omeny, kai “Litexpo” rūmus užplūsta tūkstančiai toli gražu ne vien vilniečių. Žavia tradicija tapo ir “pasitaupymai” po Naujųjų - specialiai pigesnėms knygoms mugėje. Šįkart - apie atsiradusią progą knygą įteisinti kaip paskutinę tiesos instanciją.
Nes: kuris laikas bestseleris Nr. 1 yra Vytauto Petkevičiaus “Durnių laivas”. Nepigus, o jau 5 leidimai yra. Šeštas sustabdytas papildymams. Klausimas - ar nusipirkusieji pirmąją jos versiją pirks ir antrą? Neabejoju, kad dalis jų pirks. Tekstų komparatyvistikai plėtoti.
Nes: knygą parašė Henrikas Daktaras, žada Vytautas Šustauskas ir Renata Smailytė.
Neoficialus jų pavadinimas ar paantraštė gali būti “Tikroji tiesa apie...”. Kažką primena, ar ne? Būtent: Holivudo filmus su įkypais “Žvaigždžių karų” titrais, “praūžiančiu” pro “Dolby Surround” salę garsu - ir esi tikras, kad ši tiesa iš tiesų bus tikroji. Be tų garsų apsiėjusiam Oliveriui Stone’ui po filmo “JFK”, pateikusio primirštą prokuroro Garrisono versiją apie prezidento Kennedy nužudymą, teko pačiam ją ginti teisme.
Mes neturime nei Holivudo su didžiulėmis lėšomis, nei greitos reakcijos į įvykius. Patys greičiausi - išleistos knygos apie prezidento rinkimų anatomiją, apie “Mažeikių naftos” ir “Williams” bylą, keleto politikų skubių memuaristinių knygelių iš “o buvo taip...” serijos. Todėl Smailytės ir Daktaro žadami bestseleriai (o kad tokiais knygos taps, neabejoju) yra tik ta sava tiesa ir versija, pateikiama ne kokiam nors banaliam ir “neteisingam” teismui, o nematomų skaitytojų ratui, erdvei, amžinybei, Dievui.
Tačiau čia kalbėti tenka tik apie knygą - surištą popieriaus lapų šūsnį, o ne apie literatūrą. Keista, kad “Visuomenės intereso” diskusijoje dėl “Durnių laivo” buvo svarstoma apie leistinas rašytojui normas. Tarsi būtų kalbama apie poezijos, magiškojo realizmo (nors tokį kai kurie apšmeižtieji gali atrasti) prisodrintą kūrinį. Paradoksas, bet net literatūros kritikas Algimantas Bučys kaip užsiūtas tylėjo apie stilių, užuot pasakęs - tai paprasčiausia savaip prisimenamų faktų, atsiminimų knyga ir nėra ko ten ieškoti kokios nors beletristikos (žodis šis kažkam išsprūdo, aiškiai nesuvokusiam jo prasmės). Todėl ir negalima kalbėti apie kokias nors poetica litentia. Tačiau pats knygos, kaip kažko tauresnio, faktas kalbančiųjų galvose liko: kaipgi be grožio (t.y. grožinės literatūros) - juk knyga! O jau tada rašytojui viskas leista ir kam čia tie teismai? Gal tas aprašytas skaitytojas, pavadintas sifilitiku, nesuprato aukščiausio laipsnio metaforos, kuri galėtų reikšti - “dėl meilės gali net susirgti”?
Renatos Smailytės žadamas atvejis (nežinau, kaip Henriko Daktaro) yra visiškai holivudinis. Įmanytų normalus prodiuseris, už kokius 5 mln. sąlyginių vienetų galėtų ir neblogą trilerį susukti. Tik jokio biznio - rinka per maža. O knygai ji - kaip tik. Bet kas vieniems (skaitytojams) - bestseleris, staiga išpopuliarėjusios moters knyga, feminizmo triumfas ir t.t., pačiai autorei ji reiškia ne literatūrą, bet autoterapijos priemonę. Išdėstyti savo tiesą - kaip paskutinėje instancijoje, kaip bylojant nuo kalno. Neslėpsime - už tai ir pinigėlių solidžių galima būtų gauti. Įdomu, ar jau daug leidyklų pasisiūlė ją išleisti? Tikiuosi, ji pasirodys knygų mugėje. Jei ne - vargas mūsų verslui ir apsukrumui! Jei Smailytė pati neturi laiko rašyti, gali pasisamdyti negrą (taip Rusijos knygų rinkoje vadinami vidutiniški literatai, užrašantys jiems diktuojamus žymių žmonių tekstus), ir knygai išleisti tikrai pakanka poros savaičių. Nežinau, ar ji išleista būtų su ženklu PK (pirmoji knyga), ar Smailytę priimtų į Rašytojų sąjungą (neabejoju, sąjunga nuo to tik suklestėtų). Bet ženklas yra.
Ir už jį dėkui. Už pažadą išleisti knygą. Rašyti ją. Tai skamba beveik šventai ir manau, kad tai buvo sakoma be jokios ironijos. Nes tai tik paliudija, kad knyga yra kažkas daugiau už bet kokius interviu, už spaudą, televiziją, už mūsų kasdieną. Knyga tebėra virš kasdienos. Ir būtent šis tikėjimas atėjo iš ten, iš kur jo mes tikrai nelaukėme ateisiant. Ir tai - be jokios ironijos taip pat - negali nedžiuginti.
