Vogdami unikalius, vienetinius daiktus vieni vagys nesuvokia, kad jų neįmanoma parduoti, o kiti naiviai tiki, jog būtent jiems tai pasiseks.
Išgirdęs, jog ką tik paskambinusi apiplėšta moteris neteko tik vieno lagamino su savo dėvėtais drabužiais, Šiaulių vyriausiojo policijos komisariato budėtojas susiraukė, kad tikriausiai ir vėl teks tirti menkavertę vagystę. Tačiau kai patruliai iš nusikaltimo vietos į komisariatą atvežė nukentėjėlę ir ji ėmė vardyti atimtų drabužių kainas, švilptelėjo net visko matę pareigūnai.
„Labiausiai gaila „Prados“ firmos batelių, už kuriuos sumokėjau 3000 litų, ir dar tiek pat kainavusios „Armani“ rankinės, – vardijo akivaizdžiai sukrėsta apyjaunė graži moteris. – Dar tame lagamine buvo pusantro tūkstančio atsiėjęs kašmyro vilnos nertinis „Burberry“ ir nedaug pigesnis mados namų „Escada“ megztukas. Lagamine gulėjusių „Armani“ kelnių vertė – 1000 litų, o suknelė „Stefanel“ man atsiėjo 500 litų.“
Banalus apiplėšimas
Apiplėštoji prisiminė ir kone trečdalį tūkstančio kainavusius kvepalus „Narcizo Rodriguez“, dar kitus išskirtinius apdarus, tarp kurių, pasak savininkės, vien prabangaus apatinio trikotažo būta už 1000 litų. Apvogtoji suskaičiavo patyrusi net 12 500 litų nuostolį ir pinigais neįkainojamą moralinę traumą.
Nusikaltimas įvykdytas banaliai. Tądien 39 metų šiaulietė savo automobiliu parvažiavo iš Palangos. Ten norėdama tinkamai atrodyti ji buvo nusivežusi du lagaminus drabužių. Pailsėjusi ir grįžusi į Šiaulius ji automobilį sustabdė prie savo daugiabučio durų. Pirmąjį lagaminą užsinešė sėkmingai, o iš bagažinės ištraukus antrąjį, netikėtai prišoko plėšikas. Moteris bandė priešintis, tik jėgos buvo nelygios – tvojęs kumščiu į veidą ir išplėšęs lagaminą, nusikaltėlis nubėgo. Kai atvažiavo verkiančios moters iškviesti policijos patruliai, plėšiko ir pėdos jau buvo ataušusios.
Viešumas padėjo
Unikalūs, vienetiniai daiktai vagiami ne tik Lietuvoje. Štai 2009-ųjų vasarį JAV, Kalifornijos valstijoje, Sakramento mieste, vagys nušvilpė septyniskart lenktynių „Tour de France“ nugalėtojo Lenco Armstrongo specialiai jam surinktą dviratį, kainuojantį mažiausiai 30 000 litų.
Čempionas nušvilpto daikto nuotrauką išplatino „Facebook'o“ tinkle, tad ją pamatė net milijonas žmonių.
Supratę, jog vogtą L. Armstrongo dviratį iš tolo pažins kiekvienas šuo, nusispjovę vagys tą daiktą paprasčiausiai išmetė prie gyvenvietės.
Lietuva – ne Kalifornija
Šiemet gegužę Kaune vyko dviračių maratonas. Jame rungtyniavo mėgėjai, o tarp šių sukiojosi vagysčių profesionalai. Vos olimpiadų dalyvė ir pasaulio čempionatų prizininkė Vilija Sereikaitė trumpam užsuko į tualetą, jie nuvažiavo jos unikaliu, kone 20 000 litų vertės dviračiu CKT.
V. Sereikaitė „Facebook'e“ irgi išplatino savo dviračio, kurio bemaž neįmanoma parduoti nei Lietuvoje, nei kaimyninėse valstybėse, nuotrauką. Tačiau Lietuva – ne Kalifornija, mūsų vagių kitas mentalitetas. Tas dviratis tikriausiai ir šiandien rūdija kokio nors nevykėlio sandėliuke.
Policijos kriminalistai ne kartą įsitikino, jog pavogti patys brangiausi dviračiai mūsų šalyje neretai išardomi ir parduodami dalimis.
Nesėkmė Vokietijoje
Palangoje, Lietuvos gintaro muziejuje, saugomas unikalus eksponatas. 3,5 kilogramo svorio Saulės akmeniu pavadintas gintaro luitas – trečiasis pagal dydį Europoje. Nors tai ne dviratis, jo neišardysi ir neparduosi dalimis, šis karjere iškastas gintaro gabalas jau buvo pavogtas net du kartus. Ir abu – niekšeliams nesėkmingai.
1990 metų rudenį įsilaužę į tuomet dar prastai saugomą Gintaro muziejų vagys nušvilpė ne tik Saulės akmenį, bet ir dar 75 mažesnės vertės eksponatus.
Per televiziją paprašiusi žmonių pagalbos, policija sulaukė šimtų skambučių. Padėti pasisiūlė net Lenkijos ir Vokietijos kolekcininkai. Netrukus vienas pastarųjų pranešė, jog vagys pagrobtą kolekciją ketina parduoti Vokietijoje gyvenančiam verslininkui. Tada buvo surengta policijos operacija, ir vietoj tūkstančių vagys sulaukė antrankių.
Protinga pradžia...
Grąžintas į muziejus Saulės akmuo ramiai pagulėjo tuziną metų, kol 2002-ųjų rugsėjo 9-osios naktį buvo pavogtas antrą kartą.
Tąsyk pasidarbavo Klaipėdos rajone gyvenantys broliai: tuomet dvidešimtmetis Lauras Zavadskis bei 32 metų Linas Mileška. Jiedu prieš nusikaltimą ne tik pasigamino kopėčias, bet ir paspendė atvyksiantiems policininkams spąstus: pakabinama spyna užrakino muziejaus teritorijos vartus, nupjovę ant keliuko nuvertė kelis medžius, policijos mašinoms stabdyti tarp pušų priraišiojo trosų, o padangoms subadyti įkasė dygliuotų „ežių“.
Abu broliai žinojo, kad muziejaus salėje suveiks signalizacija, todėl veikė primityviai – palypėjo kopėčiomis prie salės lango, jį išdaužę įlindo, paskubomis išmalė vitrinos stiklą, čiupo Saulės akmenį ir kiek įkabindami paspruko. Vos po 2 minučių atvykusius policininkus sustabdė brolių žabangos.
...ir kvaila pabaiga
Tik sėkmingai pabėgę su unikaliu eksponatu abu vagys susizgribo, jog... nežino, ką su tuo grobiu daryti. Siūlyti pusvelčiui Lietuvos kolekcininkams – pernelyg rizikinga, o ryšių užsienyje jiedu neturėjo.
Galiausiai broliai vagys susigundė LNK televizijos pasiūlyta 20 000 litų premija ir L. Mileška atnešęs atidavė mineralą. Jo melu, kad kažkieno išmesto Saulės akmens vietą jam nurodę balsai iš dangaus, policija nepatikėjo. Mėnesį pratūnojęs areštinėje psichikos liga sergantis L. Mileška palūžęs prisipažino.
Po to L. Mileška porą metų praleido psichiatrijos ligoninėje be durų rankenų, o L. Zavadskis maždaug tiek pat laiko – pataisos kolonijoje.
Žinomiausias paveikslas
„Mona Liza“, dar vadinama „Džokonda“ – bene pats žinomiausias pasaulyje paveikslas, kurį 1503–1505 metais nutapė pats Leonardas da Vinčis. Prancūzų nupirktas šis šedevras po Prancūzijos revoliucijos du šimtmečius ramiai kabojo Luvre naiviai tikint, jog tokio garsaus paveikslo net nėra prasmės vogti. Be reikalo.
1911 metų rugpjūčio 21-ąją susizgribta, kad jau antra para vienoje Luvro salėje, „Monos Lizos“ vietoje – tik tuščia siena su 4 kabliais! Pats šedevras išgaravęs be jokių įsilaužimo žymių.
Kilo baisus skandalas. Už aplaidumą buvo atleista visa Luvro administracija, o pats muziejus uždarytas savaitei. Baiminantis, kad šedevras nebūtų išgabentas į užsienį, buvo uždarytos ir Prancūzijos sienos. Buvo sulaikyti ir tardomi tik niekuo dėti Pablas Pikasas (1881–1973) bei jo draugas poetas, iš Vilniaus kilusios Kostrovickaitės sūnus Gijomas Apolineras (1880–1918), kuris buvo leptelėjęs, kad „Luvrą derėtų sudeginti“.
Pasiūlė... muziejui
Visos policijos pastangos buvo bevaisės. Kai jau atrodė, jog „Mona Liza“ prarasta amžiams, ji ėmė ir atsirado.
1913 metais Italijos mieste Florencijoje esančio žymaus Uficių muziejaus direktorius laikraštyje įdėjo skelbimą, kad muziejus superkąs vertingus meno kūrinius. Pramogos dėlei pridurta, jog įsigytų net pačią „Moną Lizą“.
Galima įsivaizduoti, kaip Uficių direktorius susijaudino, kai netrukus užsukęs italas Vinčencas Perudža (1881–1925) pasiūlė pirkti būtent... „Moną Lizą“. Laimei, V. Perudža nesusimąstė, ką muziejui veikti nusipirkus vogtą šedevrą. Gerai, kad direktorius pasitaikė padorus žmogus ir nedelsdamas informavo policiją.
Patriotas ar idiotas?
Išaiškėjo, kad V. Perudža, dirbdamas Luvre veidrodininku, buvo nutaręs pavogti beveik nesaugomą „Moną Lizą“ ir atseit grąžinti ją Italijai. Darbo metu, kai nieko nebuvo salėje, V. Perudža nukabino „Moną Lizą“ ir išpjovęs drobę paslėpė valytojų šluotų spintelėje. Niekas vagystės nepastebėjo, tad vagis vakare išeidamas iš darbo drobę ramiai išsinešė po drabužiais.
Nusivežęs šedevrą į Italiją, V. Perudža toli gražu neskubėjo jo grąžinti tėvynei, o mąstė, kaip pasipelnius. Dabar vagis jau nervinosi suvokęs, jog banditai, užuot sumokėję, jį nužudytų, o dori kolekcininkai pasaulinio garso šedevro nepirks, nes juk niekam jo nei parodysi, nei pasigirsi.
Nematydamas kitos išeities, V. Perudža pasiūlė „Moną Lizą“ pirkti Florencijos muziejaus direktoriui ir netrukus buvo suimtas. Teisme suvaidinęs karštą Italijos patriotą, nedorėlis atsipirko simboline pusės metų kalėjimo bausme, o paveikslas buvo grąžintas Luvrui.
Ar V. Beleckas gudresnis?
Visi rimti vagys žino šią klasikinę istoriją, bet dauguma tiki esą gudresni už V. Perudžą. Tuo tikėjo ir jau tryliktus metus kalintis nedoras kolekcininkas Vladas Beleckas, suorganizavęs kunigo Ričardo Mikutavičiaus (1935–1998) žmogžudystę tam, kad pasisavintų jo unikalią Lietuvoje antikvarinių meno kūrinių kolekciją.
Taigi 1998 metų pradžioje V. Beleckas subūrė nusikaltėlių gaują. Trys jauni vyrai – Ivanas Kvaskovas, Artūras Daškovskis ir Valdas Puodžiūnas – susiviliojo vadeivos pažadu, kad atlikę vieną „purviną darbą“ jie visi maudysis piniguose.
1998-ųjų birželio 30-ąją V. Beleckas, pasiūlęs pirkti atseit XIV amžiaus lovą, savo seną pažįstamą kunigą R. Mikutavičių įviliojo į pasalą – į Kaune būtent žmogžudystei išnuomotą butą.
Suimti per kvailumą
Vos R. Mikutavičius peržengė buto slenkstį, ketvertas užpuolikų jį pargriovė, surišo ir užmigdė eteriu. Po to miegantį išrengė, suvyniojo į kilimą, nepastebėti išnešė į kiemą ir įkišo į automobilio bagažinę. Nuvežę į nuošalią Kauno Panemunės parko vietą, nuskandino Nemune.
V. Beleckas puikiai žinojo, kad bus įtariamas ir policijos tampomas, todėl iš R. Mikutavičiaus buto pagrobtą meno kolekciją išslapstė patikimose vietose.
1999-ųjų kovo 2-ąją Saugumo departamento pareigūnai iš vieno kolekcininko gavo signalą, jog V. Belecko sūnėnas Rolandas Beleckas ieško pirkėjo dingusiam R. Mikutavičiaus ordinui...
Pirkėju apsimetę saugumiečiai sulaikė R. Belecką su įkalčiu – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio III laipsnio ordinu. Greitai palūžęs, šis įkliuvėlis išdavė ir dėdę, ir jo sėbrus.
Netrukus visi V. Belecko gaujos nariai buvo nuteisti, bet taip ir neišdavė, kur kunigo kolekcija.
Policininkų sėkmė
Iki gyvos galvos įkalintas V. Beleckas, operatyvininkų sušnipinėtomis žiniomis, buvo nutaręs pinigais aprūpinti laisvėje likusius artimuosius. Pastarųjų pažįstami asmenys į Vokietiją kontrabanda atvežė kelis R. Mikutavičiaus kolekcijos paveikslus, o kiti du tarpininkai tyliai surado jiems pirkėjus iš Anglijos. Tik tie nusikaltėliai nežinojo, kad bendrauja su pirkėjais apsimetusiais D. Britanijos policijos agentais.
Vis dėlto R. Mikutavičiaus kolekciją bandantys parduoti nusikaltėliai buvo labai atsargūs ir gudrūs. Pajutę klastą jie paslėpė ir kitas parduoti vežamas kunigo drobes, ir gautą avansą.
Šiaip ar taip, įkalčių užteko – V. Belecko žmona Ona Daujotienė, jos žentas ir trys jų parankiniai buvo nuteisti, o paveikslų Vokietijoje pirkimo operacija įtraukta į JAV Federalinio tyrimų biuro vadovėlius kaip tarptautinio policijos bendradarbiavimo pavyzdys.
Nežino arba tiki
Istorijos moko, kad unikalių daiktų neverta vogti. Gaila, kad didžioji dalis ilgapirščių yra mažamoksliai ir niekuo nesidomi. Na o koks nors apsiskaitęs, išprusęs vagis paikai tiki, jog būtent jis gudresnis, jam – pasiseks...
S. Stasaitis
