Portalas tv3.lt siūlo pasidairyti po įdomius istorijos užkaborius ir kiekvieną sekmadienį sužinoti šį tą netikėto.
Rusija yra valstybė, gyvenanti tarp dviejų įtampų. Šalis tokioje pozicijoje atsidūrė todėl, kad organizuotas nusikalstamumas vystėsi formuojamas valstybės. Dažnai naudojamas terminas „Rusija – mafijiinė valstybė“ – patrauklus, bet kiek netikslus pavadinimas, sako profesorius M. Galeotti.
Vagys ir valdžia Gulago glėbyje
Anot jo, „mafijinė valstybė“ reiškia du dalykus: arba tai, jog valstybė vadovauja organizuotam nusikalstamumui ir pats Vladimiras Putinas mafijos krikštatėviams liepia daryti vienus ar kitus nusikaltimus, arba, kad nusikaltėliai gali aiškinti Putinui, ką reikėtų daryti. Visgi realybė yra kiek kitokia: Kremliaus režimas ir nusikalstamas pasaulis turi tam tikrus ryšius, panašiai, kaip dvi galingos institucijos, kurios priverstos viena su kita dirbti ir sugyventi, bet vieni kitiems neįsakinėja. Ir taip yra nuo neatmenamų laikų.
„Mes neturėtume stebėtis tokia struktūra, nes Rusijos istorija atskleidžia, kaip viršūnės suformavo „apačių“ tradicijas. Nusikalstamo pasaulio „apačios“ yra valdžios viršūnių atspindys. Bolševikai nuo pat savo įsigalėjimo pradžios palaikė artimus santykius su nusikaltėliais, būtent nusikaltėliai buvo tie, kurie padėjo bolševikams „įtvirtinti“ naująjį režimą Rusijos provincijoje, kaimuose. Tai buvo momentas, kai nusikalstamas pasaulis suvokė, kad iš pašaliečių jie gali tapti savi. Sovietų Sąjungos gyvavimo pradžioje slaptoji policija, dar žinoma ČK vardu, dirbdavo su nusikaltėliais, kurie padėjo „palaikyti“ tvarką mieste“, – pasakojo M. Galeotti.
Pasak Rusijos istorijos tyrinėtojo, nusikaltėliai turėjo reikiamų įgūdžių, žinių ir kontaktų. Jie padėjo bolševikams. Tiesa, tuomet buvo manoma, kad šie santykiai yra laikini, užmegzti tam, kad būtų pergyventas sunkus pilietinio karo laikas. Visgi santykiai, užmegzti 1918–1921 metais apibrėžė visą sovietinio laikotarpio valdžios ir nusikaltėlių ryšį.
Nuo pat Sovietų Sąjungos valstybės gimimo, nusikaltėliai buvo matomi, kaip potencialūs sąjungininkai ir galimi bendražygiai. Jie dar kartą valdžiai pasitarnavo Gulago laikais, Ukrainos badmečio metu.
„Gulaguose atsidūrė ne tik politiniai priešininkai, kriminaliniai nusikaltėliai, bet ir paprasti žmonės. Tai, kas prasidėjo, kaip politinė avantiūra, netrukus virto ekonomine nauda. Gulagai buvo nemokamos darbo jėgos šaltinis, kuris efektyviai panaudotas modernizuojant Sovietų Sąjungą. Tam, kad gulagai efektyviai veiktų, Stalino valdžia nesamdė kalėjimų prižiūrėtojų, bet atsigręžė į profesionalius nusikaltėlius, kuriems ir buvo pavesta „valdyti“ gulagus. Nusikaltėliai dirbo ten, kur niekas nenorėjo gyventi. Taip buvo padaryta dėl kelių priežasčių, visų pirma todėl, kad jų visi bijojo, taip pat tai buvo matoma, kaip „ideologiškai teisingas“ pasirinkimas, nes nusikaltėliai traktuoti, kaip darbo klasės berniokai, kuriems nepasisekė, o trečia – tai buvo pigu“, – aiškino M. Galeotti.
Stalino valdžia pagalbos kreipėsi į nusikaltėlių „garbės kodeksą“ išpažįstančius ir tai pačiai subkultūrai priklausančius „vory“, kurie turėjo ne tik savo taisykles, kalbą, bet ir specifines tatuiruotes.
Sovietinė valdžia „vory“ savo reikmėms išnaudojo ne tik gulage, bet ir vėliau. Nusikaltėliai turėjo galimybę gauti tam tiktų prekių, valdžioje esantys žmonės – neribotas manevro galimybes ir pinigų. Taip vyko naudingi mainai. Sovietų Sąjungos saulėlydžio metais mainų geografija plėtėsi, nusikaltėlių, vagių ir spekuliantų paslaugų prireikė ne tik valdžios elito atstovams, bet ir paprastiems žmonėms.
Gauti vaistų, deficitinių prekių ar paslaugų buvo itin sunku, bet nusikaltėliai turėjo ryšių, todėl, dideliam jų pačių nustebimui, tapo reikalingi ir net gerbiami. Byrant valstybei, nusikaltėliai užėmė tarpinę grandį, atliko tai, ko jau nesugebėjo atlikti sovietų valdžia, – aprūpino žmones reikalingomis prekėmis, paslaugomis.
Daugeliui sovietinių piliečių tai buvo pirmas kartas, kai jie susidūrė su organizuotu nusikalstamumu ir tai nebuvo blogas susidūrimas. Kiek vėliau prasidėjo pinigų plovimas, mažos parduotuvėlės ir kiti nusikaltimai. Juodoji rinka buvo tai, be ko Sovietų Sąjunga nebūtų išgyvenusi nė dienos, nusikaltėliai buvo tie, kurie pasirūpino, kad ši „mašina“ būtų puikiai sutepta ir veiktų.
Laukinis laikas ir neaprėpiamos galimybės
Žlugus Sovietų Sąjungai buvę valdžios žmonės panoro dalyvauti rinkimuose, jiems taip pat prireikė nusikaltėlių pagalbos, reikėjo priversti žmones balsuoti, kenkti konkurentams ar klastoti rinkimus. Nusikaltėliai ir čia turėjo ką pasiūlyti.
„Nusikalstamo pasaulio atstovai „dirbo“ nešvarius valstybės darbus ir toliau ramiai koegzistavo greta valdžios atstovų. Ankstyvais 90-aisias, kai žlugusi sovietinė sistema laižėsi žaizdas, o naujoji Rusija dar negalėjo ir nemokėjo susitvarkyti su visomis valstybės prievolėmis, nusikaltėliai perėmė dalį valstybės pareigų.
Taip, pinigų jie daugiausiai prasimanydavo iš narkotikų ir ginklų prekybos, kuravo prostituciją ir „prižiūrėjo“ turgus, bet tuo pačiu tik nusikaltėliai galėjo garantuoti, kad 1993 metais Maskvoje, ir bet kuriame kitame buvusios Sovietų Sąjungos mieste, jūs atgausite skolą iš skolininko. To, ko nepadarė valstybė ir teismai, padarė nusikaltėliai“, – pasakojo Rusijos nusikaltėlius ir valdžią tiriantis analitikas.
Pasak vieno Vakarų verslininko, kuris mėgino laimę Rusijoje laukiniais 90-aisiais, geriausia jo investicija buvo čečėnų valdomos kompanijos sunkvežimių nuoma. Iki tol, kol jis priėmė šį sprendimą, kiekviena siunta būdavo pavagiama, sugadinama ar dingdavo be pėdsakų. Su čečėnų sunkvežimiais jokių problemų niekada nekilo, vagysčių nenutikdavo.
Tiesa, su Vladimiro Putino atėjimu į valdžią situacija turėjo pasikeisti. Aukšti Rusijos kriminalinio pasaulio šulai bijojo, kad šis žmogus „padarys tvarką“, taip, kaip ir žadėjo. Visgi bijota be reikalo. Putinas su šalies nusikaltėliais sudarė socialinį kontraktą, kuris reiškė, kad: „nusikaltėliai toliau dirbs savo juodą darbą, policininkai mėgins juos sugauti, bet situacija išlaikys pusiausvyrą“.
Tiesa, Putino režimas turėjo vieną reikalavimą – nusikaltėliai privalėjo nekelti iššūkių valstybei ir nedaryti jai gėdos. Nusikaltėliai su tuo sutiko, nes, pasak Rusijos milicininkų, jiems ne kartą susitikimuose buvo paaiškinta, kad „žaidimo taisyklės dabar bus tokios“.
„2015 metais Rusijoje buvo tiek pat užsakomųjų žmogžudysčių, kaip ir 1995 metais. Tai atrodytų paradoksalu, nes situacija šalyje yra daug ramesnė ir stabilesnė. Skirtumas tas, kad 1995 metais žmogžudystės buvo vykdomos garsiai, žūdavo daug nekaltų žmonių, buvo dedamos bombos. Dabar „užsakymai“ vykdomi tyliai, žūva tik taikinys ir jo vairuotojas. Žmonės jaučiasi saugūs, nusikaltėliai – neperžengę ribų, o Kremlius – ramus“, – aiškina M. Galeotti.
Tiesa, kartais tenka išgirsti apie vieną ar kitą garsų nusikalstamo pasaulio veikėją, kuris pakliuvo į valdžios nemalonę. Visai neseniai taip nutiko Sankt Peterburge veikiančios Tambovo grupuotės lyderiui. Jį suėmė, nes šis padarė dvi klaidas: tapo pernelyg matomas ir nesidalijo pinigais su žmonėmis, artimais Kremliui.
„Valstybė ir nusikalstamos grupuotės Rusijoje gyvena „socialinio kontrakto“ sąlygomis gana stabiliai. Valstybė nusikaltėliams nesako, kad jie turi daryti, bet aiškiai nurodo, ko negali. Štai Sočio olimpinių žaidynių ir pasaulio futbolo čempionato metu žinia nusikaltėliams buvo duota aiški: galite prekiauti narkotikais ir moterimis, bet neapiplėšinėkite užsieniečių“, – sakė analitikas.
Tiesa, Rusijos valdžios ir nusikalstamo pasaulio susitarimas pamažu keičiasi, ribos plečiasi. Rusijos valdžia pereina nuo „jūs to daryti negalite“ iki „padarykite tai už mus“ santykio. Tai ir smulkūs nusikaltimai, kuriais valdžia nenori teptis rankų, ir kibernetinės atakos ar „šnipų žaidimai“ užsienyje. Rusiškoji mafija – globalus reiškinys, todėl jos ir valdžios sandorių už Rusijos sienų matysime ir daugiau.
Nuo Odesos iki Klaipėdos – prostitutės, doleriai ir nusikaltimai buvo sovietmečio dalis
Istorikas Algirdas Jakubčionis sako, kad nusikaltimai ir nusikaltėliai sovietmečiu egzistavo taip pat, kaip ir dabar, nors laikraščiuose apie juos rašydavo itin retai, diegtas suvokimas, kad Sovietų Sąjungoje saugu.
„Saugu nebuvo, ypatingai pasibaigus karui. Plėšikavimai, vagystės, smurtiniai nusikaltimai buvo kasdienis reiškinys, kuris pokario metais Sovietų Sąjungos platybėse nebuvo jokia naujiena. Lageriuose kalėjo ne tik politiniai nusikaltėliai, bet ir daugybė kriminalinio pasaulio atstovų, pastarieji ten jausdavosi geriau“, – pasakojo istorikas.
Pasak jo, didžiausias politinių kalinių, tremtinių, o vėliau – disidentų siaubas būdavo, jei juos pasodindavo į vieną kamerą su kriminaliniais nusikaltėliais, dar didesnis pavojus kildavo, jei tai būdavo vadinamieji „vory“, kurie save laikė aukščiau už bet kokį įstatymą ir lageriuose jausdavosi šeimininkais.
Vėlyvuoju laikotarpiu pagrindiniai nusikaltimai, dėl kurių skaudėdavo galvą sovietinei milicijai ir net KGB, – vagystės ir turto grobstymai. Grobstyta viskas, ką galima panešti, pavežti ir parduoti. Iš mėsos kombinatų, esančių Lietuvoje, dingdavo tonos mėsos, ją nešdavo ne tik darbuotojai, bet sunkvežimiais veždavo ir įmonių vadovai. Veikė organizuotos gaujos, kurios sugebėdavo pavogti tonas alkoholio, mėsos ar šimtus kilogramų sidabro iš kineskopų gamyklos.
„Grobstymas ir spekuliacija domėjosi ne tik eiliniai milicininkai, bet ir KGB. Tiesa, juos domino tik stambios bylos, didesni nusikaltimai. Žinoma, Lietuvoje buvo ir gamyklų, kurios gamino priedus kariniams įrenginiams, naudojo brangiuosius metalus. Ten visur siautė KGB, vogti buvo pavojinga, bet štai iš kineskopų gamyklos yra išgaravę 200 kilogramų sidabro. Tiesiog ėmė ir dingo“, – pasakojo istorikas A. Jakubčionis.
Anot istoriko, uostuose klestėjo prostitucija, pinigų „plovimas“, narkotikai.
„Odesos uostas buvo ta vieta, apie kurią gandai sklido visoje Sovietų Sąjungoje. Ten buvo galima gauti ko širdis geidžia, klestėjo juodoji rinka. Klaipėdoje, beje, irgi veikė taip vadinama „16-oji divizija“, grupė prostitučių, kurios su žiūronais tykodavo į uostą atvykstančių laivų. Užsienio jūreiviai, turintys tvirtos valiutos, buvo itin vertinami“, – sakė A. Jakubčionis.
Pasak jo, būna ir organizuoto nusikalstamumo, gaujų. Kaune vienu metu siautė „Juodųjų kačių“ grupuotė, jie plėšikaudavo naktimis, globdavo turtą, sumušdavo žmones. Visgi kriminogeninė padėtis sovietmečiu nebuvo bloga, žmonės jautėsi saugūs, bet užgriuvus laukiniams 90-iesiems situacija pasikeitė.
Portalas tv3.lt kiek anksčiau rašė apie kitus, ne mažiau įdomius, reiškinius Sovietų Sąjungoje.
