Rusija mėgsta domėtis kaimyninių šalių vidaus politika, viešai remti jai palankius politikus ir demonstruoti panieką tiems, kurių nemėgsta. Tik tokiais metodais jai sunkiai sekasi siekti trokštamų tikslų. Nesenas to pavyzdys yra Moldova.
Kremlius neparėmė Komunistų partijos per parlamento rinkimus liepos ir rugpjūčio mėnesiais, todėl ji prarado įtaką. Be to, nė viena kita parlamento frakcija nesutiko sudaryti koalicijos su Kremliaus palankumą turinčia partija.
Šiuo metu Maskvos žvilgsnis vis labiau krypsta į parlamento pirmininką Marianą Lupu, kuris šią vasarą paliko Komunistų partiją, tapo demokratų lyderiu ir šiuo metu yra valdančiosios koalicijos palaikomas kandidatas į prezidentus. Neseniai vykusiame Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) viršūnių susitikime Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas atsisakė susitikti su Ukrainos prezidentu, bet rado laiko pasikalbėti su M. Lupu.
M. Lupu siųsti pozityvūs signalai galėjo pelnyti išskirtinį D. Medvedevo dėmesį, o Moldovos prezidento Vladimiro Voronino kvietimą susitikti D. Medvedevas atmetė. Kyla klausimas, ar toks buvusio favorito demonstratyvus įžeidimas buvo geras būdas siekti M. Lupu palankumo.
Visgi siekiančiam prezidento posto M. Lupu reikia Komunistų partijos ir kartu V. Voronino palaikymo. Klausimas, ar toks D. Medvedevo elgesys per NVS viršūnių susitikimą padės M. Lupu rasti dialogą su komunistais. Taip pat aljansas „Už Europinę integraciją“ laiko M. Lupu savo kandidatu, todėl jo provakarietiški remėjai turėtų būti sutrikę dėl D. Medvedevo rodomo palankumo.
Kodėl buvusių sovietinių respublikų politikai siekia Rusijos prezidento palankumo? Rusijos kaimynams Kremlius asocijuojasi su netikėtais dujų tiekimo nutraukimais, dujų kainų kėlimu ir skausmingais embargais, sukeliančiais opių problemų visuomenėse. Taigi, dalis šių šalių elektorato nori, kad jų lyderiai imtųsi atitinkamų veiksmų, kad būtų išvengta tokių Rusijos bausmių. Be to, Rusija kaimyninėse valstybėse yra įsteigusi agentūras, gerinančias jos įvaizdį visuomenėse.
M. Lupu turėdamas Rusijos lyderio palankumą rizikuoja savo prezidentinėmis ambicijomis. Pavyzdžiui, Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka padarė retą žingsnį pasirodydamas NVS viršūnių susitikime, tačiau buvo ignoruojamas D. Medvedevo ir dar labiau pakenkė savo žemiems reitingams Ukrainoje. Galbūt buvusių sovietinių respublikų lyderiams tampa aišku, kad daug naudingiau patiems kaupti realią visuomenės paramą, o ne bandyti mėgautis iliuziniu Rusijos lyderių populiarumu.
