Užsitęsęs Garliavos pedofilijos skandalas mūsų visuomene padalijo į dvi, galima sakyti, lygias dalis: vieni – už teisėją Neringą Venckienę, kiti – už dailią merginą Laimutę Stankūnaitę. O mažoji mergaitė, dėl kurios dabar varžomasi, liko nuošalyje.
Apie ją galvojama mažiausiai, ji – tik dviejų besivaržančių moterų įrankis. Tie, kurie pritaria vienai ar kitai pusei, irgi rodo savo ambicijas. Net ir prezidentė. Kai tik kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus per LNK televiziją pakalbėjo, kad, jo nuomone, Lietuvoje įsigalinti linčo teismo teisė ir kad būtina vykdyti teismo sprendimus, tuoj pat kita prezidentė – Dalia Grybauskaitė – užtarė N. Venckienę. Ji garsiai pareiške, kad ponia N. Venckienė teismo sprendimus vykdanti, tik mergaitė niekur nenorinti eiti.
Dabar jau žado neteko ir teisėjai, priėmę nuosprendį atiduoti mergaitę jos motinai, ir antstolė, su visais Antstolių rūmais labai energingai bandžiusi įvykdyti teismo sprendimą, ir dar daug aukštų ponų. Ilgą nosį gavo ir pagrindinė vaiko teisių gynėja Edita Žiobienė, ir net Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius, kurie įsitikinę, jog teisėja N. Venckienė nevykdo teismų sprendimų. Teisingumo ministras Remigijus Šimašius irgi pritilo. Prieš tai jie visi buvo kaip ir L. Stankūnaitės pusėje.
Sunkiausia dabar bus tiems teisėjams, kuriem vėl teks priimti vienokius ar kitokius sprendimus. Reikia būti labai drąsiam, kad dabar išdrįstum prieštarauti prezidentei. Tai gali padaryti tik teisės profesorius Vytautas Nekrošius. Jis drąsiai kritikuoja D. Grybauskaitės pareiškimus ir neima į galvą, nes prezidentė jam nieko nepadarys. Kas kita teisėjai, kurie pavaldūs prezidentei ir turi jos bijoti. D. Grybauskaitė kartą net viešai tai yra pasakiusi – vedžiodama į Prezidentūrą atėjusius vaikus ir rodydama kabinetą, ji tarstelėjo, kad čia priėmimo pas ją laukia „drebėdami ministrai“. Garsiai apie teisėjus ji to nesakė, bet šie turėtų drebėti dar labiau už ministrus, nes teisėjus skiria prezidentas.
Ir dėl viso to kalčiausias V. Adamkus, lindęs ten, kur jam nereikia. Jau senokai matyti, kad tai, ką padaro ar pasako prezidentas, jaunoji jo kolegė tuoj pat apverčia aukštyn kojomis. Su JAV demokratija gerai susipažinusiam V. Adamkui susilaikyti nuo kalbų apie teisėtvarką ir teisėjus reikėtų jau vien dėl savo šlepečių, kurioms šiaulietis Jonas Mileris buvo net paminklą pastatęs. Tą paminklą greitai nugriovė, tačiau šlepečių istoriją visi puikiai atsimena. Jau tada teisėjai manipuliavo įstatymais ir sprendė taip, kaip kažkam reikėjo. Visi puikiai žinojo, kad V. Adamkus tikrai negyveno Šiauliuose, bet teisėjai nusprendė, kad gyveno, ir tiek.
Na, į darbą JAV aplinkos apsaugos agentūroje jis turbūt važinėjo iš Šiaulių. Taigi teisėjai tada vienam Amerikos lietuviui kelią į prezidentūrą atvėrė, o kitam – profesorei Liucijai Baškauskaitei, kuri nemelavo, – tą kelią uždarė. Šitaip teisėjai visiems parodė, kad patarlė „Įstatymas – kaip stulpas: jo peršokti neįmanoma, o apeiti – galima“ yra teisinga.
Dabar galima sakyti, kad nuo tada pas mus ir prasidėjo manipuliavimas teisėtvarka. Nors, gerai pagalvojus, kitaip juk ir niekada nebuvo. Buvo „telefoninė teisė“, buvo „kišeniniai prokurorai“, o tikrą teisybę surasti sunku, nes labai norisi ja manipuliuoti. Ir manipuliuojama visur, kur tik pasisuksi. Bražuolės tilto susprogdinimo byla, savanorio Juro Abromavičiaus žūtis, saugumo karininko Vytauto Pociūno nužudymas – tai tik kelios bylos, kuriose teisybę daug kas žino, tačiau teisėsauga nepajėgia jos išsiaiškinti, nes turi žiūrėti, iš kur pučia vėjas. Štai kad ir toje pačioje pedofilijos byloje akis bado visiškas prokuratūros ir policijos nemokšiškumas. Per tiek metų niekas taip ir nesužinojo apie mįslingus pedofilus ir dar mįslingesnes žmogžudystes.
O manipuliacijų nuo pat pradžių būta ir šioje byloje. Naujausia – kad ir tas paslaptingas liudytojo Mindaugo Žalimo atsiradimas. Pagal sąmokslo teorijas galima būtų daryti išvadą, kad jį policija žurnalistui Virginijui Gaiveniui pakišo tam, kad susidorotų su teisėja N. Venckiene, su generalinio policijos komisaro pavaduotoju Visvaldu Račkausku ar dar su kažkuo. Šiaip ar taip, pirmasis krito V. Račkauskas.
Laikraštis „Akistata“ tuoj po LNK televizijos laidos, kurioje paslaptingasis liudininkas demaskavo policijos pareigūnus, turėjo duomenų, kad V. Račkausko pavardę M. Žalimui pasufleravo laidos rengėjai. Jau po keleto dienų M. Žalimas, apklausiamas pareigūnų, V. Račkausko neminėjo. Vis dėlto ratas jau buvo pastumtas ir riedėjo ten, kur kažkam reikėjo. „Akistata“ (nr. 87) tuomet straipsnyje „Negynė. Nesaugojo. Nepadėjo“ rašė, kad teisėsauga turėtų išsiaiškinti tuos, kurie prieš televizijos kameras paskatino M. Žalimą apkalbėti V. Račkauską. Tik kas aiškinsis, jeigu, matyt, tas liudininkas tam ir buvo pakištas, kad būtų atsikratyta naujo generalinio komisaro komandai netinkančio pareigūno. Generalinio komisaro pavaduotojui imta daryti spaudimą, jis atsistatydino ir... vėl tyla. Prokurorai dabar žada kažką pasakyti kitą mėnesį, tačiau kas jais tiki?
Tiesa, šis komentaras irgi turėjo būti apie mergaitę. Bet taip jau šioje istorijoje nutinka – mergaitė lieka už kadro. Jeigu ji būtų kam nors rūpėjusi, tai nuo pat pirmų dienų būtų buvusi atskirta ir nuo vienų, ir nuo kitų, o tada ramiai sau lankiusi mokyklą, kol būtų buvę užbaigti visi teismai ir ji sugrąžinta ar į vieną, ar į kitą šeimą. Ir nebūtų reikėję nei piketuoti, nei kurti partijų, nei kariauti ambicijų karų.
