Rugsėjo 29 dieną Vakarų Europą sudrebino masinės profsąjungų demonstracijos. Ispanijoje įsiutę protestuotojai susigrūmė su policija, į centrinius Airijos parlamento vartus įsirėžė cementvežis, Briuselyje eisenose dalyvavo dešimtys tūkstančių žmonių. Profesinės sąjungos Europos Sąjungai (ES) rodė savo bicepsus.
Kažkas vyko ir Lietuvoje. Per tarptautinę akciją po sostinės Gedimino prospektą blaškėsi margaspalvės profesionalių profsąjungininkų grupelės, pabrėžtinai demonstruodamos priklausymą vienai ar kitai organizacijai.Vėliau būstinės kieme susirinkusių profsąjungų oratoriai drąsino save ir bejėgiškai liejo pyktį ant valdžios.
Bejėgiškumas pateisinamas. Europos profesinių sąjungų judėjimo tradicijos siekia 100 metų. Organizacijų narystė siekia 70–90 procentų Skandinavijos ir iki 30 procentų kitose ES šalyse. Mes nieko negirdime apie Skandinavijos šalių socialinius sukrėtimus (išskyrus Islandiją). Nėra priežasties.
Profsąjungos daro milžinišką įtaką savo šalių vyriausybėms. Pavyzdžiui, Danijos Vyriausybė net nebando erzinti mokytojų. Jei pastarieji paskelbtų streiką, galėtų metus gyventi išsimokėdami atlyginimus iš profsąjungos sukauptų lėšų.
Mūsų šalyje kitaip. Nuo pat nepriklausomybės paskelbimo Lietuvos profsąjungos buvo nuolatinis partijų taikiklis. Tokio politinio kišimosi pasekmė – profsąjungų judėjimo suplėšymas į tris dalis: Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija (LPSK), Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“ (LPS „Solidarumas“) ir Lietuvos darbo federacija (LDF).
Visi trys jungia bet kokias profsąjungas ir nuolat pabrėžia savo išskirtinumą. Visi trys gyvena iš Vyriausybės dotacijų ir ES socialinių projektų lėšų, naudojasi valstybės duotu turtu.
Šiems finansavimo šaltiniams dingus, formalūs profsąjunginiai dariniai tiesiog išgaruotų, nes jų surenkamo nario mokesčio pakaktų nebent centrų pirmininkų algoms išmokėti. Todėl masinių streikų nėra. Tik kiekvieną rudenį prisistatoma visuomenei. Gedimino prospektu pražygiuoja liemenėta profesionalių profsąjungininkų kolona su keliais šimtais nepatenkintų socialinių grupių atstovų.
Kiek kitaip su nepriklausomomis profesinėmis sąjungomis. 2007–2008 metais per Lietuvą nusirito Švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) ir jos partnerių organizuotų streikų banga.
Statistikos departamentas užfiksavo 273 mokytojų streikus, kurie gerokai prisidėjo prie socialdemokratų politinės įtakos praradimo. Mokytojai išsireikalavo, kad švietimo sistema kasmet būtų papildyta po milijoną litų.
Stiprus mokytojų interesų atstovavimas tapo įmanomas dėl atsiribojimo nuo bet kokios politinės įtakos ir nepriklausomo finansavimo (tik nario mokestis). Yra ir kitų tuo pačiu principu veikiančių valstybės tarnautojų profsąjungų. Nepriklausomu būdu garsėja Nacionalinis pareigūnų susivienijimas. Manau, galime sulaukti ir bibliotekų darbuotojų „dovanėlės“ Vyriausybei.
Profsąjungų veiklos stiprėjimas juntamas (Statistikos departamento 2010 m. duomenimis, narystė profsąjungose per metus padidėjo 3 procentais), tačiau kalbėti apie visavertį darbuotojų atstovavimą anksti.
Valstybinis profesinių sąjungų veiklos finansavimas sukuria pavaldumo, bet ne partnerystės santykius. Visuomenės interesų balansas išlieka neišsprendžiamas uždavinys.
Valdas Vižinis
Masiniai protestai tęsiasi: į centrinius Airijos parlamento vartus įsirėžė cementvežis
