Pasidalinti savo įžvalgomis bei apibendrinimais su portalu „Balsas“ apie gegužės mėnesį įvykusį pirmąjį iš trijų didžiųjų turų – „Giro d'Italia“,– prikausčiusį šimtų tūkstančių dviračių sporto aistruolių dėmesį visame pasaulyje, mielai sutiko vienas populiariausių Lietuvos dviratininkų entuziastų ir labiausiai vertinamų neetatinių ekspertų – Vitalis Vareikis.
– Vitali, kaip keliais žodžiais būtų galima apibūdinti 93-ąsias „Giro d'Italia“ lenktynes?
– Šių metų „Giro“ įdomus kaip niekada – nenuspėjamas, su daug dinamikos, lyderių kaita, naujais talentais. Viskas, ko reikia įdomioms lenktynėms, ir ypač džiugu, kad jau galima apie jas paskaityti ir lietuviškai.
Šių metų „Giro“ buvo, mano nuomone, ir nemažai „pavogtų“ etapų, kai etapo nugalėtojas buvo netikėtas, vienas (gal net du) visą generalinę klasifikaciją apverčiantis etapas, ir... dėsningas nugalėtojas.
– Tai Ivan Basso ir italų komandos „Liquigas“ pergalė yra dėsninga?
– Taip, italų sėkme „Giro“ lenktynėse galima tik pasidžiaugti. Tai Ivan Basso sugrįžimas – ir sugrįžimas ant to pakylos laiptelio, nuo kurio jis gėdingai buvo nuverstas. Jis atkakliai dirbo su profesionaliu gydytoju ir treneriu, jo pasiruošimo metodika buvo paremta naujausiais moksliniais metodais, generuojamos galios ir net laktato kiekio matavimu kraujyje kone kiekvienoje treniruotėje – ir jis pasiekė savo tikslą.
Nežinau, kaip jaučiasi italai, bet man tai panašu į klaidos atitaisymą (atitaisymą po geros pamokos).
Dar manau, kad tikroji žvaigždė – ne Ivan Basso, o jo komandos draugas Vincenzo Nibali. Šis dviratininkas ne veltui praleido metus ir, po ryškaus pasirodymo praėjusių metų „Tour de France“, tampa daugiadienių lenktynių specialistu.
– Ar labai netikėtas buvo ispano David Arroyo išsiveržimas į lyderio pozicijas įspusėjus antrajai lenktynių savaitei, kuris tik per plauką netapo naujuoju „Giro d'Italia“ čempionu?
– Keistas ir stiprus šio „Caisse d'Epargne“ komandos dviratininko pasirodymas neturėjo būti staigmena, bet aš nustebęs – jis vos nelaimėjo. Ko gero, jam pritrūko tik sekmės ir (gal) išvermės.
– Ar „tik“ sėkmės pritrūko ir kitam ispanų favoritui – Carlos Sastre, visas viltis sudėjusiam į paskutinįjį (trečią) etapą ir iki pat paskutinės dienos nepraradusiam vilties pagerinti savo rezultatą bendroje įskaitoje?
– Carlos Sastre tikslus sužlugdė pesimistinė pradžia. Manyčiau, kad „Tour de France“ čempiono blankų pasirodymą nulėmė didelės nesekmės ir prarastas laikas lenktynių pradžioje.
3 dienos Olandijoje buvo išties tragiškos. Taip sujaukti rezultatus gali tik „olandiško“ charakterio trasa su brukais, „saugumo“ salelėmis ir kitomis techninėmis subtilybėmis. Manau, kad jau tuomet buvo užbraukti ir bet kokie Carloso Sastre šansai.
– Kuo remdamasis Jūs tai teigiate?
– Mano spėjimus patvirtina rytojaus dieną po „Giro“ finalo pasirodęs jo interviu.
Carlos pripažino, kad jo nugara buvo pakankamai pažeista griūtyse pirmuose etapuose, o padėtis dar labiau pablogėjo, kai jis griuvo etape į Montalcino (7 etapas) purvo nuklotame kelyje.
Nugaros trauma neleido jam parodyti viso savo pajėgumo, tačiau ilgiausioje ir vienoje sunkiausių lenktynių distancijų kelyje į Aquila (11 etapas) jo mėginimas laimėti laiko ir dalyvavimas pabėgime buvo sėkmingas, valingas ir apgalvotas žingsnis siekiant kažką pakeisti lenktynėse. Tačiau, kaip matėme, to nepakako.
Lenktynių likimo liniją nubrėžė legendinis Mortirolo kalnas (19 etapas), ne pirmą kartą nulėmęs lenktynių baigtį Italijos lenktynėse.
– O kiek mūsų dviratininkas, Ignatas Konovalovas, Jūsų požiūriu, prisidėjo prie „Cervelo“ komandos lyderio sėkmės?
– Vertinant Ignato Konovalovo indėlį į komandos lyderio Carlos Sastre rezultatą, manau, kad būtent Ignatas buvo tarp tų komandos dviratininkų, kurie turėjo užtikrinti lyderio ramybę lygumų etapuose. Tai galima padaryti deleguojant save ilgame ir beviltiškame pabėgime ar tiesiog padedant lyderiui būti patogiose pozicijose peletone, pridengiant jį staiga atsivėrus šoniniams vėjams bei iškylant panašioms problemoms.
Gerą vaidmenį komandai suvaidino rimtas Ignato darbas pabėgime (17 etapas), pagaliau ir patirtis finišuojant iš pabėgimo grupės bei 9 vieta finiše (+2 min. 01 sek.) yra neįkainojama.
Be to, jis ne sykį buvo matomas televizijos ekrane – o tai kainuoja didelius pinigus. Pabandykite užsakyti reklamą „Eurosport 1“ kanale – ir sužinosite, kokie kanalų reklamos įkainiai. Pabėgime dalyvaujantys dviratininkai dažnai rodomi televizijos transliacijose, taigi jie pritraukia komandų remėjus.
– Kaip vertintumėte Ignato Konovalovo rezultatus asmeninėse atskiro starto lenktynėse, kurių buvo net 3?
– 18 vieta prologe (+15 sek.) yra labai aukštas rezultatas, jeigu pažiūrėsime – kam jis pralaimėjo. Matome rimtus žemesnio ūgio specialistus, o šlapioje trasoje, rizikinguose posūkiuose, žemaūgiai ir mažasvoriai turi pranašumą.
Tokie asmeninių lenktynių į kalną etapai kaip Plan de Corones (16 etapas),– tikras „Giro“ bruožas. Jie keisti ir sunkūs, net nupurto pagalvojus apie tokio statumo kopimus (10%-16% ir prieš finišą net iki 24%).
Ignato pasirodymą paskutiniame etape (21 etapas) vertinčiau puikiai. Paskutiniai daugiadienių lenktynių etapai vyksta didžiulio nuovargio fone ir gerus rezultatus rodo tie dviratininkai, kurie kovoja dėl bendros klasifikacijos, o asmeninių lenktynių specialistai dažnai jau „neturi kojų“. Tačiau, šiuo atveju, Ignatas – išimtis.
– Ką tuo norite pasakyti?
– 6 vieta (+23 sek.) paskutiniame etape gal ir negali prilygti Ignato praėjusių metų triumfui, bet rodo mūsų dviratininko profesionalumą, patikimumą ir rezultatų stabilumą. Jis yra tas žmogus, su kuriuo šioje rungtyje visi turi skaitytis.
Kartu su Gustavu Larssonu („Saxo Bank“), Marco Pinnoti („Columbia“) ir jam pralaimėjusiu Bradley Wigginsu („Sky“), Ignatas Konovalovas gali būti laikomas vienu geriausiu asmeninių lenktynių laikui specialistu.
– Ko būtų galima pasimokyti iš „Giro d'Italia 2010“ lenktynių?
– Lenktynių lyderiai negali išlikti nenugalimi visą sezoną ar net kelis sezonus iš eilės. Ne visada jiems pavyksta išlaikyti nugalėtojo egzaminą.
Reikia nepamiršti, kai sėkmė nusisuka vienam, ji atveria galimybes kažkam kitam. Tačiau pergalės reikia siekti net tada, kai ji, atrodo, jau išslydo iš rankų. Net kai suklupai ir visas pasaulis atrodo atsisukęs prieš tave.
Italų favoritas Ivan Basso („Liquigas“) yra puikus to pavyzdys.
– Ačiū už komentarus!
– Ačiū už pokalbį.
Susiję tekstai:
Ignatas Konovalovas: „Padariau viską, ką galėjau“
