Vytautas V. Landsbergis po septynerių metų pertraukos į kiną sugrįžta su vaidybiniu filmu „Kai aš buvau partizanas“. „Balsas.lt“ premjeros išvakarėse paprašė režisieriaus papasakoti filmo atsiradimo aplinkybes. Kokie baigiamieji darbai vyksta filmo pasirodymo išvakarėse, pasakojama videoreportaže.
Vaizdo reportažas su režisieriumi Vytautu V. Landsbergiu pridedamas straipsnio pabaigoje.
Pasak V. V. Landsbergio, šį antrą vaidybinį filmą sukūrė su viena DV kamera per dvylika dienų, nes tikslas buvo parodyti, kad norint kurti užtenka geros idėjos, draugų, suprantančių ir mylinčių kiną. Tai buvo mažas „chuliganizmas, kaip studentų laikais“, juokavo filmo autorius.
Nors filmui sukurti buvo išleisti 200 000 litų, tačiau gerą filmą galima sukurti ir už 400 litų, šmaikštavo rašytojas.
Režisierius teigė, kad pastaruosius septynerius metus kūrė dokumentinius filmus ne vien todėl, kad jie pigiau kainuoja, bet labiau todėl, kad jie artimesni širdžiai.
Dar viena problema, su kuria susiduria vaidybinio filmo kūrėjai – filmo finansavimas. Pasak režisieriaus, vaidybiniam filmui reikia daug didesnio finansavimo, nei dokumentiniam, o tai gauti dažnai užtrunka ne vienerius metus.
„Stovi eilėje, kol ekspertai, kurie svarsto, nusprendžia, kad jiems patinka tavo filmas. Per metus taip finansavimo sulaukia vienas, du filmai. Kai atsibodo laukti eilėje, susiradau rėmėjų ir pabandėme su draugais Algimantu Masiuliu, Rūta Staliliūnaite, Gediminu Storpirščiu, Sergejumi Jovaiša ir kitais „sužaisti“ eksperimentinį istorinį filmą“, – kalbėjo režisierius.
Kodėl kalbama apie skaudžią Lietuvai praeitį?
„Aš manau, kad mes turime išmokti kalbėti apie rimtus dalykus, aišku, daug paprasčiau yra kalbėti apie „papus“, alų ar dar ką nors, bet, aš manau, kinas Lietuvoje turėtų padėti žmonių sąmoningumui. Labai tikiuosi, kad Lietuva subręs rimtam istoriniam filmui. Turi atsirasti rimtesnis požiūris į tai, ką mes kuriame. Nes dabar kyla klausimas – ar reikia kurti filmą, kuris vieną kartą parodomas ir niekam jo daugiau nereikia? Juk vis dėlto tai yra mokesčių mokėtojų milijonai, už kuriuos turėtų būti kuriamas tik toks filmas, kurį būtų galima rodyti mokyklose ir kuris reprezentuotų Lietuvą“, – sakė filmo autorius
V. V. Landsbergis teigė labiausiai norėjęs parodyti ne patį karą, o žmogaus – vaiko – jausmų psichoanalizę per praeities ir dabarties laiko prizmę.
Žmonės, jo įsitikinimu, tebegyvena toje pačioje baimėje, kurią jautė okupuotoje Lietuvoje.
„Valdžios pareigūnai meluoja, veidmainiauja, vagia, apgaudinėja. Visi moralės principai paminti. Kol neišsivaduosime iš melo ir baimės, negalėsime kurti nieko – nė šeimos, nė valstybės, nė savęs“, – sakė filmo autorius.
Režisieriaus nuomone, ,„Kino pavasaryje 2008“ pristatyti septyni lietuviški filmai yra vilties ženklas, kad pagaliau formuojasi kino tradicija. Jis mato stiprią dokumentinio filmo tradiciją, kurią formuoją Arūnas Matelis, Arvydas Stonys, Šarūnas Bartas. Taip susiformuos kino mokykla, kurios iki šiol neturėjome, – kalbėjo filmo režisierius.
Taip pat jis teigė, kad lietuviai neturi komedijos, gero istorinio kino tradicijos. Režisieriui keista, kodėl okupacijos metais mokėjome kurti („Tadas Blinda“), o kai laisvi, „darom kažkokius blūdus“.
Žinutė pasauliui
„Taip toli nesiryžtu galvoti, tačiau kurdamas filmą pagalvojau apie tai, koks pranešimas turi būti pasauliui apie mus. Pasaulis dažnai nesupranta, kodėl mūsų kraštas toks, nežino mūsų istorijos. Todėl ir buvo pasirinkta ne kažkokio krašto, kaimo ar etninės grupės istorija, o vieno žmogaus dramos psichoanalizė. Visi esame vienas žmogus ir sprendžiame savo asmenines problemas, nesvarbu, kur gyvename – Afrikoje ar Amerikoje“, – teigė V. V. Landsbergis.
