Ji graži. Laikoma viena iš turtingiausių Lietuvos moterų. Ištekėjusi už įtakingo nevietinio vyro Viktoro Uspaskicho. Maža to, ji dar ir išmintinga – net kebliais gyvenimo momentais Jolantai Blažytei nė karto neištrūko nereikalingas žodis. Ar ji tokia tolerantiška ir pagaliau ar aplinkiniai dėl jos pranašumų tolerantiški jai?
Esate turtinga moteris. Turtas – privilegija ar našta? Esu sutikusi pašnekovų, kuriems jų turtai kėlė nerimą ir galvos skausmą. Juk jais reikia nuolat rūpintis.
Svarbiausia yra suprasti, kad turtas būna ne tik finansinis (pinigai, akcijos ir panašiai), bet ir intelektualinis – žmogaus sugebėjimai, išmintis, išsilavinimas, patirtis, reputacija, talentas. Taip pat dvasinis – vertybės, moralė, etika, tikėjimas. Jeigu rūpiniesi ir valdai tik finansinį turtą ir nekreipi dėmesio į kitus du aspektus, manau, problemos garantuotos. Tada neilgai reikės laukti patvirtinimo, kad pinigai laimės neatneša, o tik sukuria problemų. Tokiais atvejais turtas virsta našta. Tik pakankamai dvasingas ir intelektualus žmogus sugebės taip suvaldyti savo finansus, kad jie jam teiks džiaugsmą.
Žmonės Lietuvoje toleruoja turtingesnius? Antai spauda rašė, kad britai šiuo atžvilgiu nėra labai pakantūs, o Skandinavijos šalyse turto nepavydima, nes socialinių sluoksnių atotrūkis nėra ryškus.
Į ypatingus apmąstymus šia tema nesileidžiu. Taip jau sukurtas pasaulis, kad visada buvo ir bus turtingesnių ir skurdesnių. Manau, teisūs sociologai, kurie teigia, kad jeigu vieną dieną visas pasaulio kapitalas būtų išdalytas visiems planetos gyventojams po lygiai, po kelerių metų jis vis tiek atsidurtų tose pačiose rankose, kuriose yra šiandien. Tiesiog vieni žmonės turi verslumo gyslelę, kiti – ne.
Skandinaviškas modelis nėra toks geras, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Žmonės nepavydi vienas kitam, jie žino, kad ir bedarbio pašalpos didelės, ir senatvėje turės gerą pensiją, galės ilsėtis Kanaruose. Bet dėl šio mažo atotrūkio ir vienodumo silpsta pastangos, motyvacija. Pažiūrėkite, kokia ten apatija, koks narkomanijos lygis. Motyvacijos veiksnys nėra blogas dalykas. Prasčiau gyvenantiems besiverčiantieji geriau yra savotiškas rodiklis.
Ar dažnai susiduriate su prašančiaisiais? Kokios pagalbos žmonės dažniausiai nori? Pinigų, darbo, užtarimo, patarimo, renginių rėmimo?
Mūsų koncernas yra įkūręs labdaros fondą, kuriame dirba 5–6 darbuotojai. Žmonės gali ateiti, gauti materialinę, moralinę pagalbą, patarimą, juridinę, psichologinę konsultaciją. Kaip ir priklauso pagal Bibliją, atiduodame dešimtinę labdarai, t.y. maždaug 10 proc. savo pelno. Kadaise taip sugalvojome su Viktoru. Visa kita būtina investuoti į verslo plėtrą, kad užtikrintum jo gyvybingumą.
Pagalbos sulaukę žmonės būna dėkingi ar dažniau mano, kad vis dėlto per mažai gavo? Apskritai ar verta tikėtis žmonių dėkingumo?
Dėl to seniai nebesuku sau galvos, nors jaučiu, kad dauguma yra dėkingi už pagalbą. Man kur kas svarbiau pačiai jausti dėkingumą tiems, kurie man gyvenime padėjo. Juk žinoma, kad tik du jausmai – meilė ir dėkingumas – gamina laimės hormoną oksitociną. Būtų kvaila prarasti tokį „vitaminą“.
Nemanote, kad bent kiek turtingesniam žmogui visuomenė pripaišo per dideles galias? Neva jis viską galėtų, tik nenori?
Juk nėra tikslo daryti tai, ką gali, bet nenori, tiesa? Bet kokia tikra pagalba vis dėlto yra savanoriška. Prievartinės ar prisiverstinės akcijos paprastai sukuria papildomų įtampų.
Kiek jums svarbūs uždirbami pinigai?
Mes uždirbame pirmiausia ne pinigus, bet kapitalą, kuris pasireiškia akcijų vertės didėjimu. Jei man ir mano vadybininkams pavyksta pasiekti finansinius tikslus, tai reiškia, kad mes padarėme teisingus sprendimus ir ėjome teisingu keliu. Remdamasi šia mintimi galiu teigti, kad man uždirbami pinigai labai svarbūs, nes tai mūsų darbo sėkmės rodiklis. Tai toks pats rodiklis, kaip teatro režisieriui žiūrovų kiekis salėje ar gydytojui išgelbėtų gyvybių skaičius.
Esate už išlaidavimą ar už taupumą? Ir apskritai ar taupumas apsimoka? Istorija mus moko, kad krizės laikais pinigai per vieną dieną gali virsti į nieką.
Tokią dilemą turėčiau spręsti tik tada, jei mano gyvenimo tikslas būtų kaupti pinigus. Dirbu ne kad sukaupčiau daugiau pinigų, bet kad galėčiau patenkinti savo poreikius: saviraiškos, socializacijos, tobulėjimo ir t.t. Bet vis tiek į pinigus žiūriu pagarbiai. Prieš pirkdama prekę visada pamąstau, ar jos kaina atitinka vertę.
Truputį mistinis klausimas – kaip manote, ar aplinkinių pavydas gali pakenkti? Tarkime, kai kurios žvaigždės nešioja nuo jo saugančius amuletus ir panašiai.
Tikiu, jei žmogus eina teisingu keliu ir prisiima atsakomybę už savo likimą, jam nereikalingi jokie amuletai.
Kaip vertinate dabar paplitusius masinius paramos projektus? Ar tikite, kad jie veiksmingi?
Jeigu tai naudinga žmonėms, kodėl gi ne. Tačiau savo įmonių lėšomis mes finansuojame tik savo labdaros fondo projektus.
Kaip atskiriate nuoširdžius žmones nuo ieškančių naudos pataikūnų? Tai neturėtų būti lengva, nes žmonių apsimetimas vis dėlto begalinis.
Šiuo atžvilgiu man svarbus tik vienas dalykas: atpažinti manipuliuotojus ir apsaugoti nuo jų ir mūsų verslą, ir save pačią. O kuo gali būti baisūs tie pataikūnai? Tegu sau pataikauja į sveikatą. Ir jeigu ieškodami sau naudos jie dar atneš ją ir man, apskritai gerai. O nuoširdumas ir atvirumas man svarbus tik tarp artimiausių žmonių. Versle jis nereikalingas.
Koks, jūsų nuomone, didžiausias jūsų gyvenimo laimėjimas?
Galiu būti tokia, kokia noriu būti, – tai man labai svarbu.
Esate graži moteris. Ar patvirtintumėte teiginį, kad patraukliam žmogui gyventi lengviau?
Galiu tik įtarti, kokios asmeninės savybės lengvina man gyvenimą. Ar jų sąraše yra išorinis grožis? Jeigu ir yra, toli gražu ne sąrašo viršuje. Manau, labai pavojinga išoriniam grožiui patikėti atsakomybę už gyvenimo sėkmę. Ar ne dėl tos priežasties matome tiek daug gražių, bet nelaimingų, nusivylusių ir palūžusių žmonių. Ypač jaunų moterų.
Esate gana santūri. Užtat šokių projekte daugelis nesuprato – ar norite pagaliau atsiskleisti, ar populiarinti vyrą. Kaipgi buvo iš tikrųjų?
Viskas buvo kaip niekad paprasta: norėjau dalyvauti tame projekte ir sudalyvavau. Ir jokių slaptų misijų nevykdžiau.
Ištekėjote už kitataučio. Ar šia prasme iš aplinkos patyrėte netolerancijos, priekaištų ar šiaip reikšmingų nutylėjimų?
Aš kūriau savo gyvenimą, todėl šiuo klausimu man buvo svarbiausia tik mano pačios nuomonė. Džiaugiuosi jau tada supratusi, kad reikia pirmiausia klausyti savo širdies, o ne bobučių-kūmučių „patarimų“. Be to, mano tėvai Viktorą priėmė labai šiltai ir neužkrovė tokios naštos, kai reikia blaškytis tarp kelių brangiausių žmonių. Tai didelė dovana.
Su Viktoru gyvenate ilgai. Kokios savybės, jūsų nuomone, labiausiai padeda išlaikyti šeimą? Galbūt toji pati tolerancija? O gal ji atvirkščiai – trukdo?
Šeimą išlaikyti padeda ne ypatingos savybės, o tik dviejų žmonių noras būti kartu. Būtent dviejų, o ne kurio nors vieno. Jeigu tokio noro nėra, nepadės nei tolerancija, nei „sutampantys charakteriai“, nei „bendros vertybės“. Pati per dvidešimtį metų bandžiau surasti bent vieną vietą, kur mūsų su Viktoru charakteriai sutampa. Kol kas nepavyko.
Jūsų nuomone, ar verta gyvenime rodyti tikrąsias savo emocijas, atvirą širdį ir panašiai?
Tai priklauso nuo žmogaus asmenybės tipo. Ekstravertai mėgsta atvirauti visiems, kas turi laisvas ausis. Jeigu žmogus jaučiasi blogai ko nors nepadaręs, vadinasi, tai daryti verta. Ir reikia. O aš priklausau intravertų „klubui“ ir savo „išpažintis“ atlieku tik artimiausiems žmonėms. Na, gal dar kokiam kunigui. Ir jaučiuosi gerai.
Galbūt santūrumas yra tam tikra jus sauganti kaukė?
Esu žmogus su visu žmogiškųjų emocijų rinkiniu. Galiu būti linksma ir liūdna, santūri ir gyva, švelni ir sarkastiška. Sutinku, kad kai kurios emocijos gali būti kaip kaukė, ypač kai reikia apsiginti nuo nekviestų svečių, besibraunančių į asmeninę erdvę. Tada praverčia, pavyzdžiui, kandus humoras, ironija ir panašiai. Tačiau apskritai sunkumų stengiuosi nesureikšminti. Tiesiog juos priimu kaip duotybę ir vadovaujuosi išmintimi, kad visi sunkumai turi pradžią ir pabaigą. Ir dėl jų savo vertybių sistemos nekaitalioju.
Ar žmogus su amžiumi tampa išmintingesnis? Jums gyvenimo patirtis padeda ar trukdo?
Sakoma, kad išmintis ateina su amžiumi, bet... kartais amžius ateina vienas. Net nežinau, kaip atsitiko mano atveju, tik esu įsitikinusi, kad šiandien aš kitokia nei buvau, tarkim, prieš dvidešimt metų. Skiriasi požiūris į įvairias gyvenimiškas situacijas, skiriasi jų vertinimai, galų gale turiu didesnę gyvenimo patirtį. Kita vertus, jau nebeturiu to jaunatviško maksimalizmo, kurį anksčiau jaučiau. Taigi net apie save negaliu pasakyti, kada buvau išmintingesnė: anksčiau ar dabar. Galų gale kas tą išmintį išmatuos?
Ar pati esate tolerantiška? Tarkime, toms pačioms seksualinėms mažumoms?
Kritikuoti kitų žmonių elgesį ar gyvenimo būdą – ne mano pomėgis. Bendrauju su įvairiais žmonėmis ir man nesvarbu nei jų lytinė orientacija, nei religija, nei socialinis statusas. Toks bendravimas skatina pažinimą ir akiračio plėtimą. O pakantumas yra tik kaip įrankis šiam tikslui. Įsivaizduoju, kaip būtų nuobodu gyventi, jeigu apsiribočiau bendravimu su žmonėmis, kurie visais atžvilgiais panašūs į mane.
Kas jus šiuo gyvenimo tarpsniu labiausiai džiugina? Kada geriausiai pailsite?
Džiaugiuosi kiekviena gyvenimo diena, ir ko dar daugiau reikia? Nuo savo veiklos nepavargstu, todėl ir ypatingo poilsio nereikia. Aišku, būna dienų, kai galva išsipučia nuo skaičių, balansų ir projektų. Tada praverčia ir gera knyga, ir sporto salė, ir taurė vyno. Ir visi kiti gyvenimiški malonumai – ypač kelionės.
Baikite frazę: „Teisingai gyveni tada, kai...“
...iš įpročio eini teisingu keliu... Labai svarbios šviesios, teisingos mintys ir pozityvus požiūris į viską, kad ir kas šiame gyvenime vyktų.
