Ateities karta dar 40 metų kentės dėl dabartinės valdžios klaidų
Kalėdų išvakarėse nesinori skleisti neigiamų emocijų, bet objektyvius faktus verta paminėti, nes skaičiai kalba patys už save. Parašyti šį straipsnį mane paskatino dalyvavimas televizijos laidoje su valdančiosios koalicijos atstovu Eligijumi Masiuliu. Šioje laidoje jis pareiškė, kad pradedančius verslą, turgaus prekeivius ir panašią veiklą vykdančius asmenis pirmus dvejus–trejus metus reikia besąlygiškai atleisti nuo mokesčių, nes jie dirba sau, išlaiko save ir jiems nereikia mokėti pašalpų. Suprasčiau, jei tai sakytų opozicijos atstovai, nes jų sprendimų priėmimo galimybės yra ribotos, bet kai tai kalba partijos lyderis ir valdančiųjų atstovas, tai yra grynas populizmas. Juolab, kad daug kas pastebėjo, jog E. Masiulio vieši pasisakymai dažnai skiriasi nuo jo balsavimų Vyriausybėje ir Seime.
Ką reiškia nemokėti mokesčių ir dirbti tik sau? Tai reiškia, kad nereikia ir kontroliuoti. Čia ir prasideda šešėlinė ekonomika, nelegalus verslas, kontrabanda ir iškreipta konkurencija. Puikiai visi suprantame, kad Lietuvoje yra sunkus laikotarpis, kad daug ko trūksta, kad dabartinei valdžiai teko perimti sunkų socialdemokratų valdžios palikimą. Tačiau esu tikras, kad sveikai visuomenei ir valdžiai neturi būti svetima kitų nuomonė.
Analizuojant Lietuvos ekonomikos padėtį reikia įvertinti ne tik bendrą ekonominę situaciją, bet ir Lietuvos pramonės potencialą, nes būtent pramonė daro didžiausią įnašą į valstybės iždą. Su pagarba visiems verslaujantiems — ar tai civilizuotas turgus, ar vienkartinė pusiau legali prekyba šaligatvyje, ar tai mažos parduotuvės, ar dideli prekybos centrai, ar tai naftos, chemijos, maisto, ar lengvos pramonės produktų gamyba, ar paslaugų sferoje dirbantys žmonės — noriu pabrėžti, kad visi jie yra reikalingi ir visi turi daryti įnašą į valstybės biudžetą pagal savo galimybes. Bet šiandien valstybė yra bėdoje, todėl reikia atmesti nereikalingas ambicijas ir žalingą populizmą, bei visiems galvoti būtent apie valstybę ir jos stabilizavimą. Kad ir kas ką besakytų, stabili padėtis valstybėje yra tada, kai šalis daugiau nebesiskolina, išleidžia ne daugiau, negu uždirba ir aptarnauja anksčiau paimtą kreditą — t.y. „nulinis variantas“. Geresnis variantas, kai šalis dar ir po truputį atiduoda anksčiau paimtus kreditus — tai reiškia, kad pasiekėme dugną ir pradedame kilti. Bet šiandieninė situacija verčia rimtai susimastyti — įskaičiuojant Europos Sąjungos paramą ir kreditus, mes išleidžiame 40 proc. daugiau, nei uždirbame.
Keturgubas smūgis šalies biudžetui
Pasikartosiu — valstybė bėdoje, todėl kiekvienas sveikas ir turintis galimybę, pagal savo išgales turi padėti šaliai. Mažų mažiausiai toks turi buti supratimas. Bet tokių populistinių pasisakymų problema yra didesnė nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Išeina taip, kad tie, kurie jau dirba toje srityje, gamina, arba prekiauja daugiau nei dvejus–trejus metus, turi rūpintis valstybe, o tie, apie kuriuos kalba E. Masiulis, gali dirbti tik sau. Ir štai jums skaičiai. Verslo mokami mokesčiai atsiliepia galutinei produkcijos savikainai: gamyboje jie padidina kaina 38 proc., prekyboje — 56 proc., paslaugų sferoje — net iki 90 proc. ir daugiau. Dabar norisi paklausti taip kalbančio valdžios atstovo: kaip konkuruoti šioms įmonėms bendroje rinkoje? Kitas klausimas būtų: ką jūs skatinat? Geriausiu atveju — legaliai dirbančius verslininkus jūs verčiate eiti į šešėlį ir dirbti tik sau, blogiausiu — išvažiuoti ieškoti šalių, kur rinkos konkurencija yra skaidresnė ir sąžiningesnė, o pats blogiausias variantas — bankrotas. Galiausiai taip ir įvyksta. Štai kodėl Lietuvoje per du paskutinius valdymo metus dvigubai padidėjo bankrotų atvejų ir šešėlinės ekonomikos mąstai — vieni tai daro dėl nesupratimo, kiti — dėl populizmo, o treti skatinami savo interesų. Visais atvejais kenčia valstybė.
Išvada labai aiški — aš paminėsiu tik vieną iš verslo sektorių, kuris uždirba valiutą ir kuria kaupiamąją BVP dalį. Dėl laiko ir vietos stokos neanalizuosiu kitų sektorių, uždirbančių valiutą, t.y procesingo, tranzito, turizmo, viešbučių ir restoranų. Tik paminėsiu, kad procesingas didžiąja dalimi priklauso nuo tarptautinių rinkų, todėl valstybė čia nelabai gali ką padėti, o turizmas, viešbučiai ir restoranai vidaus rinkoje neturi konkurencijos su importu. Todėl paėmiau diversifikuotą, platesnį sektorių — pirmo būtinumo prekių gamybą ir lengvąją pramonę. Būtent šie sektoriai ir tarptautinėje, ir vidaus rinkoje turi konkuruoti su importu, todėl pirmiausia pagalba reikalinga jiems. Šiuo atveju daugiau naudos gautų ir valstybė. Tad jeigu valdžia savo veiksmais ir kalbomis sudaro sąlygas šešėlinei ekonomikai ir kontrabandai, ji suduoda keturgubą smūgį valstybės biudžetui: per mažėjančias pajamas į biudžetą; per augantį neigiamą užsienio prekybos balansą; verčia legaliai veikiančias įmones trauktis į šešėli ir dirbti tik sau, stumia sąžiningus verslininkus į bankrotą, ko pasėkoje atleidžiami žmonės ir didinama bedarbystė. Ne procentais, o kartais didėja bankrotai ir šešėlinė ekonomika. Aišku, kad į tokią iškreiptos konkurencijos rinką neis investuotojai. Tai yra valdžios, būtent valdžios, o ne opozicijos populistinių žaidimų kaina.
Štai gerbiamieji, kaip mes neapeliuotume į pasaulinę ekonominę krizę, bet minėtiems veiksmams daro įtaką nacionalinės valdžios sprendimai. Tai reiškia, kad dėl daugumos Lietuvos bėdų yra kalta ne pasaulinė krizė, o netinkama valdžios politika. Šiuos mano žodžius patvirtina paprastas faktas — šiandien Lietuvos eksportas yra didžiausias per visą nepriklausomybės laikotarpį, tačiau krizė iš Lietuvos nesitraukia. Kaip žinia, pasaulio ekonomikos krizė sukelia dvi problemas — sumažina eksportą ir apsunkina darbą su tarptautinėmis finansų institucijomis. Šių dviejų problemų Lietuva nebeturi, o krizė vis dar yra.
Problemų puokštė
O dabar apie tokių sprendimų pasekmes, — tiesiog keli faktai apie dabartinę situaciją. Milžiniškas valstybės biudžeto deficitas, didžiausias šalies įsiskolinimas per visą nepriklausomybės laikotarpį, bedarbystė, žlunganti ekonomika, nusisukę nuo Lietuvos investuotojai, emigracija, skurdas, korupcija, pensijų mažinimas — tokią puokštę sukūrė valdžioje esantys „floristai“. Teroristai, šnipai ir užsienio šalių specialiųjų tarnybų agentai specialiai nesugebėtų taip pakenkti mūsų valstybei, kaip tai padarė išdidūs diletantai, esantys valdžioje.
Dabartinė valdžia beveik metus rėkė iš visų tribūnų, kad krizė baigėsi, o ekonomika pradeda gerėti. Pasirodo, pavyzdį iš mūsų valdžios veiksmų pradėjo imti net visas pasaulis! O kai tik prireikė pensininkams grąžinti tai, ką atėmė prieš metus, Vyriausybės vadovas Andrius Kubilius prisipažino, kad melavo — krizė nesibaigė, sunkumai tęsiasi. Tam, kad konservatoriai galėtų negrąžinti atimtų pensijų ir pateisinti savo nusikaltimą prieš Lietuvos žmones, Konstitucija reikalauja nedviprasmiškos formuluotės — „krizė tęsiasi“. Prezidentė, vietoj to, kad pagirtų Seimo opoziciją už pastangas grąžinti pensininkams jiems priklausančius pinigus, pensijų gražinimą net pavadino nusikaltimu. Sulaukėme! Pasirodo, grąžinti pensijas pensininkams yra nusikaltimas! Po tokių žodžių tampa aišku, kad krizė ne tik tęsiasi, bet ir gilėja, ir ne tik valstybės kišenėje, o jau ir valdžios smegenyse. Ir ši krizė yra žymiai pavojingesnė negu finansų ar ekonominė krizė. Dabar valdantieji meluoja, kad grąžins pensijas po metų. Žemiau pateikti skaičiai rodo, kad situacija dar labiau blogės ir po metų pensijų grąžinti nebus iš ko. Maža to, pensijas reikia ne tik grąžinti, bet ir padidinti, nes infliacija kasdien mažina pinigų perkamąją galią.
Norėtųsi paklausti dabartinės valdžios ir prezidentės: kokį lygį reikia pasiekti Lietuvos ekonomikai, kad galima būtų grąžinti pensijas, ar net jas padidinti, ir kokiu būdu tai siekiama padaryti? Kiek turi paaugti ekonomika, ar sumažėti biudžeto deficitas? Į kokį skaičių reikia orientuotis Lietuvos gyventojams, kad jie galėtų žinoti, jog jau atėjo laikas gauti žadėtas pensijas, darbo vietas ir atlyginimus? Kokio statistinio rodiklio reikia tikėtis, kad žmonėms nereikėtų laukti kada A. Kubilius pasakys, jog atėjo laikas grąžinti tai, ką atėmę, ir kad visa valstybė ir jos žmonės nebebūtų A. Kubiliaus įkaitais? O gal reikėtų sulaukti kito rodiklio: kiek turi mirti pensininkų, kad galima būtų mokėti didesnę pensiją? Kiek reikia išstumti žmonių iš Lietuvos, kad galima būtų pasakyti, jog jau sumažėjo nedarbas? Kokio dydžio sumą turi prasiskolinti valstybė ir įklampinti ateities kartą, kad žmonės suprastu, jog jau reikia eiti į gatves tam, kad mes ir mūsų vaikai, o gal ir anūkai, nebūtų priversti srėbti valdžios privirtą košę?
Šiuo metu skaičiai labai aiškūs ir skaičiuoti yra paprasta — jei valdžia skolinasi 8–9 mlrd. Lt, t.y. 3–4 kartus daugiau nei auga ekonomika, iš kur galima tikėtis pagerėjimo? Jei valstybės skolos aptarnavimas per dvejus pastaruosius metus padidėjo apie 1,2 mlrd. Lt, o per biudžetą yra perskirstoma tik trečdalis BVP, tai reiškia, jog vien palūkanų grąžinimui reikia, kad BVP augimas būtų apie 4 mlrd. Lt. Atsižvelgiant į tai, kad absoliutus BVP yra apie 95 mlrd. Lt, reikalingas beveik 5 proc. BVP augimas. Tad iš kur valdantieji tikėjosi pagerėjimo, jei numatytas augimas buvo tik 1,6 proc.? O kad atiduotų pačius kreditus, BVP augimas turi būti nepalyginamai didesnis. Bet tokio augimo artimiausiu metu negalima įsivaizduoti net sapnuojant. Įsigilinus į šiuos skaičius, valdžios smegenų impotencija tampa akivaizdi.
Faktinės 2009 m. biudžeto pajamos be Europos Sąjungos lėšų ir kreditų sudarė 14,7 mlrd. Lt, o planuojamos 2010 m. pajamos, su numatytu 1,6 proc. BVP augimu, kažkodėl 1 mlrd. Lt mažesnės — 13,4 mlrd. Lt, tačiau išlaidos — 1 mlrd. Lt didesnės. Kaip tai galėjo atsitikti? Valdantieji negali atsakyti.
Valdžios smegenų impotencija
Dar įdomiau darosi, pažiūrėjus ką valdžia planuoja 2011 m.: numatomos Valstybės biudžeto pajamos (be Europos Sąjungos paramos ir skolos) — net 17 mlrd. Lt! Tai yra 3,5 mlrd. Lt daugiau negu buvo šių metų biudžete! Iš kur? Net jei šiuos pinigus tikimasi ištraukti iš šešėlio, vis tiek tai turi atsispindėti BVP augime, o tam, kad į biudžetą patektų 3,5 mlrd. Lt, BVP augimas turi būti ne mažesnis kaip 10 proc. Tačiau valdžia planuoja tik 2–3 proc. augimą. Akivaizdu, kad galai nesueina. Tad kaip prezidentė ir Vyriausybė tikisi po metų atiduoti pensininkams pavogtas pensijas? Švelniai tariant, tai yra eilinė apgavystė. Greičiau galima būtų prognozuoti, kad balandžio arba gegužės mėnesį Vyriausybė prašys Seimo peržiūrėti biudžetą, ir karpyti jį arba padidinti deficitą. Aš manau, jog toks biudžetas buvo reikalingas prieš savivaldybių rinkimus, kad valdantieji visai neprarastų valdžios savivaldybėse ir kaip nors išbūtų visą kadenciją Seime. Akivaizdu, kad tokiu būdu galutinai bus praskolinta valstybė. O po to — nors ir tvanas.
Jei iš šalies išvažiuoja kapitalas ir žmonės, tai iš kur tikėtis pagerėjimo; jei valdžia ne tik nesugeba sukurti sąlygų verslui, kad uždirbtų pinigus sau ir valstybei, bet ir negali tinkamai panaudoti turimų pinigų ir paskirstyti Europos Sąjungos lėšų (kaip atsitiko su namų renovacija); jei valdžia net nesuvokia kas yra rinkos dėsniai, tai ko galima laukti iš tokios valdžios? Energetikos srityje pasiektas visiškas fiasko. Švietime, sveikatos apsaugoje, transporto sektoriuje — visur tas pats.
Vienintelė sritis, iš kurios galima tikėtis pagerėjimo — tai eksporto padidėjimas. Verslininkai, gelbėdamiesi nuo valdžios bukumo, nuo sukurtų šiltų sąlygų kontrabandai ir šešėlinei ekonomikai, ieško įvairių būdų kaip išvesti savo pagamintas prekes į tarptautinę rinką. Kartais jie rizikuoja, veždami savo produkciją ne į Europos Sąjungos šalis, kurdami schemas, kad prekė atitiktų tų šalių rinkų kainas. Kaip visi supranta, eksportas nepriklauso nuo valdžios. Valdžia čia gali tik pagadinti, bet ne padėti, nes eksportas priklauso tik nuo tarptautinės rinkos. Ir dar šiek tiek pagerėjimo galima tikėtis iš emigruojančių žmonių, kurie, skirtingai nuo valstybės, nepalieka bėdoje savo artimųjų, stengiasi išlaikyti čia likusius šeimos narius ir siunčia jiems pinigus. Ir tai — nemaži pinigai, kurie padeda ne tik šeimoms, bet ir valstybei, nes būtent valstybė suvartoja 100 proc. šių lėšų — per paslaugas, mokesčius, pirmos būtinybės prekių vartojimą. Tokiu būdu iš šių pinigų sumokami ir valdininkų atlyginimai.
Tad neišvengiamai kyla klausymas: kam reikalinga tokia valdžia? Tam, kad į biudžetą suneštus pinigus nemokšiškai padalintų ir dalį dar pavogtų? Tai gal nereikia tiek daug tos valdžios? Kuo mažiau bus valdžios, tuo mažiau bus trukdžių ir mažiau išlaidų. Ko tikėtis iš tokios Vyriausybės, jei premjeras garsiai drįsta pasakyti: tegul išvažiuoja lietuviai, atvažiuos kinai, vietnamiečiai ir kiti, tad bus kam dirbti Lietuvoje, tuščia žemė neliks. Jei Amerikoje gyvenantis ir gimęs lietuvis negali tikėtis pripažinimo, kad yra lietuvis, iš kur galima tikėtis pagerėjimo? Apie kokią žmonių pagarbą valstybei galima kalbėti, jei jie yra žeminami, niekinami, tampa pasityčiojimo objektais. Jei prokuratūra, VSD ir kitos valstybės institucijos gali falsifikuoti dokumentus, fabrikuoti bylas, dezinformuoti tarptautines institucijas klastojant dokumentus. Jei Liberalų ir centro sąjungos pirmininkas Gintautas Babravičius viešai pripažįsta, kad įnešė į partijos kasą neaiškios kilmės pinigus, jei konservatorių partija užsiima komercine veikla ir iš to finansuoja savo partiją, nors tai yra draudžiama pagal galiojančius įstatymus, — ir jiems nekeliamos bylos tik todėl, kad jie yra valdžioje, bet tuo pačiu metu Darbo partijos byloje inkriminuojami tokie patys pažeidimai. Kokios pagarbos tokiai valstybei galima tikėtis iš žmonių, kitų valstybių ir tarptautinių organizacijų?
Visi šie faktai byloja, kad valdžia sunkiai suvokia kas yra demokratija ir teisė, o sąvoka „respublika“ jiems yra visai nepažįstama. Todėl noriu priminti, kad respublika — tai ne valstybė, o santvarka. Negana to, jų supratimas apie ekonomiką gali būti prilygintas įsivaizdavimui, kad vaikus atneša gandrai.
Pabaigos pradžią?
Gaila, kad žmonės dar nesuvokė kur stumiama valstybė ir net neįsivaizduoja būsimų pasekmių. Blogiausia, kad rezultato nereikės ilgai laukti. Užtenka tik prisiminti premjero pasakymą, kad 600 mln. Lt padidintos pensijos gali devalvuoti litą. O prieš tai dvejus metus iš eilės skolinosi 10–15 kartų daugiau nei ši suma (t.y. po 8–9 mlrd. Lt)! Tad jeigu tokia sąlyginai menka suma gali devalvuoti litą, tada tikrai situacija yra daugiau negu pavojinga.
Kai kuriems žmonėms Uspaskich yra blogas, nes kalba nesąmones, tačiau ar yra dar Lietuvoje žmonių, kurie deramai galėtų įvertinti situaciją? Prezidentė čia jau ne pagalbininkė. Maža to, žlugdant Lietuvą iš esmės ji jau tapo valdančiųjų sąjungininke. Ar yra dar ekonomistų, politologų, ekspertų, kurie galėtų garsiai pasakyti, kad tai yra pabaigos pradžia? Ar visi jie tik moka dainuoti valdžiai ditirambus?
Tik dėl šitos valdžios ketverių metų valdymo ateities karta dar kokius 40 metų bus priversta kentėti, ir tai su sąlyga, kad ekonomikos augimas nuo rytojaus bus ne mažesnis, nei 3–4 proc. per metus. Per dvejus šitos kadencijos metus valdantieji sugebėjo pasiskolinti jau 19 mlrd. Lt. Po ketverių šios valdžios valdymo metų tik dabartinės, t.y. konservatorių, valdžios skola sudarys jau apie 33 mlrd. Lt. Pridėjus kredito aptarnavimą pagal galiojančius bankų reikalavimus, ši suma išaugs iki 45–48 mlrd. Lt. Priminsiu, kad per valstybės biudžetą yra perskirstomas tik trečdalis BVP, tai reiškia, kad tam, jog valstybė atiduotų iš biudžeto tokią sumą, reikia sukurti 140–150 mlrd. Lt BVP (neminint ir neskaičiuojant ankstesnės valdžios pasiskolintų 17 mlrd. Lt) — štai ką dabartinė valdžia paliks ateities kartai. 22–23 metų jaunimas, kuris šiandien baigia universitetus, iki savo pensijos siurbs Kubiliaus, Masiulio, Babravičiaus ir Valinsko Vyriausybės privirtą košę. Ir, kaip jau visiems aišku, kadencijos pabaigoje ši valdžia paliks tuščia iždą ir milžinišką skolą, bet begėdiškai sakys, kad stabilizavo padėtį. O aš drąsiai galiu pasakyti, jog šita valdžia užtikrintai stabilizavo tiesioginį kelią į bankrotą.
Nors Lietuvos žmonės yra kantrūs, bet būtent jiems teks pasakyti paskutinį žodį, susirinkus į mitingą prie Seimo ar Vyriausybės. Tada „vaizdelis bus nekoks“. Kas to siekia? Kas provokuoja? Kokios valstybės užsakymą vykdo dabartinė valdžia? Konservatoriai gali prisižaisti, nes neapsikentusi tauta pagaliau paskelbs šios partijos nelegitimumą ir pareikalaus ją uždaryti — kaip valstybei kenkiančią organizaciją, o valdančiųjų partijų žmonėms — uždrausti užimti bet kokius postus, susijusius su priesaika, kaip kadaise uždraudė Rolandui Paksui. Jei partija aktyviai dalyvavo atkuriant nepriklausomybę, tai dar nereiškia, kad jai gali būti leista žlugdyti nepriklausomą jauną valstybę.
Kartojau ir kartosiu — kol valdžia nesupras, kad reikia sukurti sąlygas verslui, kuris gali uždirbti valiutą, kuris sudaro kaupiamąją BVP dalį ir konkuruoja vidaus rinkoje su importu, kol tokiam verslui nebus sukurtos sąlygos investuoti šalyje — situacija tikrai nesikeis. Kol bus taikomi dvigubi standartai, o teisėsauga tarnaus atskiroms politinėms ir verslo grupuotėms, jokio pagerėjimo tikėtis neverta. Kubiliau, buk geras — nežlugdyk savo tėvynės Lietuvos.
Su viltimi, susikaupimu ir atleidimu sveikinu visus su šventom Kalėdom!
Darbo partijos pirmininkas,
Europos parlamento narys
Viktoras Uspaskich
