Labai gailiuosi, kad spalio 25–26 dienomis negalėjau dalyvauti Lietuvoje vykusiame Baltijos regiono šalių Investuotojų forume. Nors ir buvau kviečiamas, bet vyko paskutiniai pasiruošimai rinkimams, ir man reikėjo dalyvauti daugelyje renginių. Bet laikas nuo laiko stebėjau įvykius šiame forume, ir man vis knietėjo užduoti kai kuriuos klausimus Japonijos ekonomistui. Bet tai padarė Lietuvos ekonomistas, kuriam esu be galo dėkingas. Dėkoju Nerijui Mačiuliui, net ne dėl ekonominės įžvalgos, o dėl to, kad išdrįso užduoti žinomam ekonomistui beveik visus tuos klausimus, kuriuos norėjau užduoti ir aš. Žinoma, būtų pravartu išgirsti dar vieną jo nuomonę — paprašyti, kad jis pakomentuotų Lietuvos BVP struktūrą, pristatytą jam visais pjūviais. Tuomet jau būtų sudėti visi taškai ant i.
Neabejoju, kad pagyrimų mūsų valdžia tikrai nesulauktų, nes R. C. Koo vertino tik nuogą BVP augimo rodiklį, bet nematė jo struktūros, t. y., kur nukeliavo šios valdžios be saiko imami kreditai. O šie pinigai buvo paprasčiausiai pravalgyti ir įtraukti į BVP rodiklį. Tuo tarpu forumo svečias kalbėjo apie fiskalinį stimuliavimą kaip apie investicijas. Kur nukeliavo Europos Sąjungos pinigai, kurių taip pat buvo du kartus daugiau nei prieš krizę? Ar juos irgi pavadinsime investicija? Ar vis tik padalinsime juos tarp investicijos ir importo, nes dykai ateinantys pinigai liko suvartoti Lietuvoje. O tai iškart keičia eksporto–importo saldo ne mūsų naudai. Todėl ir nustebino svečią Lietuvos pasiekimas, paaiškinimų kuriam jis neturėjo, nes paprasčiausiai nežinojo mūsų BVP struktūros.
Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį į N. Mačiulio pastabą, kad tik dėl taupymo politikos Lietuva galėjo skolintis mažesnėmis palūkanomis. Tai netiesa, nes palūkanos dabar mažėja visame pasaulyje ir kai kur net iki 0 proc. Taip pat ir Lietuvoje — bankai jau beveik nemoka už depozitus, tad noriu pasakyti, kad tai irgi ne šios Vyriausybės nuopelnas.
Valdančiųjų vykdoma politika klampina ekonomiką
Ką gi pasakė žymus ekonomistas R. C. Koo? Ogi nieko! Jis tiesiog pasidalino patirtimi, kas vyko Japonijoje prieš 15–20 metų ir norėjo, kad mes išgirstume, kad būtent tai vyksta šiandien Lietuvoje, bei perspėjo nekartoti tų klaidų, kurias padarė Japonijos valdžia, įvarydama savo ekonomiką į dar didesnę recesiją ir dėl to atsiradusį milžinišką biudžeto deficitą. O būtent — taupyti galima tada, kai valstybė išgyvena „balansų recesiją“.
Šio ekonominio termino nerasite vadovėliuose. Jį galima apibūdinti kaip disbalansą tarp privataus verslo įsiskolinimų ir valstybės fiskalinio stimuliavimo. Būtent tai ir vyksta šiandien mūsų valstybėje — privatus verslas nenori skolintis. Dar daugiau, jis grąžina kreditus (vienas mūsų ministras tai įvardijo kaip privalumą, nors tai yra visiškas absurdas), o valstybė vykdo aktyvią taupymo politiką. Būtent tai ir sudaro visišką disbalansą veiksmuose — pinigai nedirba ir ekonomika toliau klampinama į pražūtį. Todėl R. C. Koo ir sakė — jei verslas vegetuoja, valstybė turi vykdyti fiskalinį stimuliavimą. Tai yra kraštutinis žingsnis, bet pradžioje valstybė turi padaryti viską, kad tuo užsiimtų privatus verslas. Taip pat, kalbėdamas apie fiskalinį stimuliavimą jis nesakė, kad skolintus pinigus mes turime pravalgyti, bet pabrėžė, kad jie turi būti investuoti į generuojančią ekonomiką, t.y., į pridėtinę vertę kuriančius objektus, į valstybės infrastruktūros tobulinimą ir tik po to — pravalgyti.
Taip pat ekonomistas atsakė, ar mūsų kreditinis įsipareigojimas, sudarantis 40 proc. nuo BVP, yra daug? Savo atsakymu jis iš karto nuleido ant žemės visus tuos, kurie sakė, kad mūsų valstybės skola yra nedidelė. Anot R. C. Koo, net ir 200 proc. skolą galima laikyti nedidele, tačiau tik tada, kai vyksta geras ir užtikrintas jos aptarnavimas. Tačiau jeigu skolos aptarnavimas vyksta sunkiai ir yra balansų recesija, tada milžiniška našta gali tapti ne tik 40 proc., bet ir 20 proc. įsiskolinimas.
Taip pat Japonijos ekonomistas labai inteligentiškai pasakė, kad Lietuva sumaniai išėjo iš krizės ir iš mūsų reikėtų pasimokyti. Bet čia pat, būdamas Lietuvoje svečias, labai kukliai pastebėjo ir davė suprasti tiems, kas giriasi suvaldę ekonominę krizę, kad Lietuvos krizė, arba tas nekilnojamo turto burbulas, kuris sprogo pasaulio ekonomikoje, buvo nedidelis ir sudarė tik 11 proc. Lietuvos gyventojų turėtų įsipareigojimų, susijusių su nekilnojamu turtu, ir tik 10 proc. iš jų turėjo problemų, o tai yra 1 proc. nuo visų šalies gyventojų. Palyginimui, Amerikoje šis rodiklis sudaro 90 proc. (apie tai aš rašiau dar 2007 m., įspėdamas apie artėjančią ekonominę krizę — „Į V. Uspaskich perspėjimą apie artėjančią krizę valdžia ir ekspertai numojo ranka“ / http://www. darbopartija. lt/naujienos/14662/).
Štai jums ir atsakymas — krizės pradžioje Lietuvos problemos buvo tiesiog juokingos, bet mūsų valdžios sprendimai nusmukdė valstybės ekonomiką ir dar tris kartus padidino valstybės skolą. Už šias neadekvačias konservatorių valdžios priemones turime mokėti mes ir dar turės mokėti mūsų vaikai, o gal net ir anūkai.
Pagrindinė valdžios klaida buvo ta, kad skolinamasi buvo tik pravalgymui, bet negalvojama apie tai, kad reikia investuoti į generuojančią ekonomiką, kuri vėliau ir turėjo subalansuoti srautus, uždirbti ir grąžinti kreditus. Taip pat R. C. Koo pabrėžė, kad kiek valdžia betaupytų ir didintų mokesčius, vis tiek biudžeto deficito neišvengs. Būtent apie tai ir kalbėjo Darbo partija penkerius metus iš eilės — ir prieš 2008 m. Seimo rinkimus, ir dabartinei valdžiai 2009 m.
Kitas pavyzdys. Japonijoje PVM sudaro tik 5 proc. (pas mus — 21 proc.). Tačiau Japonijos ekonomistas supranta, jog PVM didinti negalima tol, kol valstybė turi problemų: kai išgydysime savo „traumą“, tada ir didinsime, nors šiandien Japonijos ekonomika, o ypač įmonės, turi švariausius balansus pasaulyje.
Ar suprantate ką sako japonai? Jie didins PVM tik tada, kai pagerės situacija valstybėje! O Lietuvos valdžia daro viską atvirkščiai — kai situacija pagerės, ji žada mažinti PVM! Ar jaučiate skirtumą?!?
Komunistinė valdančiųjų politika
Kaip pavyzdys buvo paminėta ir Didžioji Britanija, kurioje PVM kasdienio vartojimo prekėms šiandien sudaro 0 proc. Po Antrojo pasaulinio karo Didžiosios Britanijos skola viršijo 250 proc. nuo BVP, o dabar yra subalansuota ir sudaro 60 proc. Aš vadinu tai veikiančiais rinkos dėsniais — padarytas veiksmas visada sulaukia atoveiksmio. Ir tiems, kas nesuvokia rinkos dėsnių valstybėje, gyvenančioje rinkos sąlygomis, ne vieta valdžioje. Jie gali valdyti tik komunistinėmis sąlygomis, ką ir daro dabartinė valdžia. O keisčiausia, kad liberalu save vadinantis Eligijus Masiulis tokiems veiksmams pritaria ir pats daro tą patį.
Būtent tokios ir buvo komunistų idėjos — visiems pakelti mokesčius (arba atimti ir padalinti), o pašalpą ir minimalų atlyginimą sulyginti. Komunistų šūkis buvo toks: „iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikį“. Pabandykite surasti skirtumą tarp šios valdžios veiksmų ir komunistų idėjų... Neišeina?
Savo laiku aš bandžiau tuo įtikinti buvusį Seimo Pirmininką Arūną Valinską, bet daug ką prižadėjęs tautai jis įsikibo postų ir nesuvokė, apie ką aš kalbėjau. Tada aš prognozavau jo karjeros pabaigą ir atspėjau jos datą.
Štai taip pseudo politologai ir ekspertai — valdžios lakštingalos, dainuojančios už valstybės pinigus — klaidina Lietuvos žmones. Gaila, kad prie jų prisijungė ir mūsų Prezidentė, kuri, pažeisdama visas rinkimų taisykles, gyrė šią komunistų Vyriausybę.
Nieko nepadarysi, didžiąją dalį mūsų valdžios ir sudaro buvę komunistai. Tad kol nepasikeis kelios kartos, nieko nebus. Juk ir dabar matome, kaip neva jaunosios kartos atstovas E. Masiulis pritaria visoms dabartinės valdžios idėjoms.
Nauji verslo stimuliavimo instrumentai
Gal dabar, po Japonijos ekonomisto apsilankymo Lietuvoje, supratote, apie ką aš kalbėjau įvairiose diskusijose, po kurių buvau šmeižiamas ir apipilamas purvu? Todėl dar iki valdančiosios koalicijos suformavimo su socialdemokratais ir tvarkiečiais norėčiau pabrėžti, jog nors socialdemokratams ir priskiriamas komunistinis paveldėjimas, bet jų mąstymas apie laisvąją rinką, generuojančią ekonomiką ir diferencijuotus mokesčius yra pažangesnis nei konservatorių.
Darbo partijos pasiūlymų esmė yra išdėstyta mano ankstesniuose straipsniuose (pvz., „Kodėl aš pritariu D. Grybauskaitės nuomonei apie antrąją krizės bangą“ / http://www. darbopartija. lt/naujienos/17075/). Tad nesikartodamas noriu priminti esmę: monetarinės politikos instrumentai, veikę beveik 80 metų, jau nebeveikia, todėl jeigu šiandien privatus verslas neima kreditų, ir dar daugiau — stengiasi grąžinti tuos, kuriuos turėjo, vadinasi, reikia ieškoti naujų verslo stimuliavimo instrumentų:
1. Svarbiausias instrumentas tam, kad būtų sukurta tikrai sąžininga konkurencija — tiesioginės verslo rėmimo praktikos atsisakymas ir bendros verslo stimuliavimo sistemos, kuri visiems užtikrintų vienodas sąlygas, sukūrimas. Apie tai ne vieną kartą sakiau ir Europos Parlamente.
2. Būtinai reikia pasinaudoti Japonijos ekonomisto patarimu ir sukurti prielaidą tam, kad taupymo fondų pinigai liktų Lietuvoje, taip pat sudaryti sąlygas, kad fizinių ar juridinių asmenų lėšos liktų Lietuvoje. Tam gali pasitarnauti patrauklūs Vyriausybės vertybiniai popieriai, pavyzdžiui, taupymo lakštai — ką Darbo partija dar 2009 m. siūlė konservatoriams.
3. Pasinaudoti britų praktika ir palikti bazinį PVM tokį, koks yra, kad nebūtų nusilpnintas valstybės biudžetas. O verslui, kuris kuria pridėtinę vertę, arba, kaip aš sakau, uždirba valiutą ir konkuruoja vidaus rinkoje su importu, sumažinti PVM iki tokio lygio, kad jis nebūtų didesnis už aplinkinių valstybių. Nors PVM vadinamas vartojimo mokesčiu, nereikia žiūrėti, sumažės kaina galutiniam vartotojui ar ne. Šiuo atveju svarbu tai, kad būtent su mūsų nacionalinėms prekėmis dirbtų aptarnaujančių įmonių grandinė — nuo gamintojo iki vartotojo.
4. Esant poreikiui, pasirūpinti kreditais su valstybės garantija ir padengti procentus. Tokios politikos pavyzdį galime matyti Barako Obamos valdomose JAV, kai tam tikrais atvejais kreditai net yra nurašomi tam, kad verslas būtų stimuliuojamas. Apie tokius mechanizmus irgi buvau rašęs anksčiau, tačiau mes tokių priemonių negalėsime taikyti plačiu mastu, nes Lietuvos galimybės yra ribotos, o Amerikai doleris yra ne tik nacionalinė valiuta, bet ir prekė, kurią ji sėkmingai eksportuoja.
5. Jeigu reikės — kurti verslui reikalingą infrastruktūrą, arba padengti su tokios infrastruktūros kūrimu susijusias išlaidas.
6. Leisti kogeneruoti energiją be papildomų mokesčių VIAP.
Šių mano išvardintų punktų nauda yra akivaizdi: konkurencingas verslas, visu pajėgumu naudojami gamybiniai ištekliai, patraukli investicinė aplinka, naujų investicijų atėjimas, naujų darbo vietų kūrimas ir šešėlinės ekonomikos sumažinimas. Rinkimų kampanijos metu sulaukdavau daug pastabų dėl to, kad per 2 metus neįmanoma sukurti darbo vietų visiems norintiems dirbti. Vėlgi siūlyčiau paskaityti mano straipsnius, kuriuose rašiau apie ciklus nuo 8 mėnesių iki 1,5 metų, kurie yra taikomi didžiausioje pasaulio ekonomikoje. Iki 8 mėnesių įmonei reikia tam, kad ji visu pajėgumu pradėtų gaminti ir realizuoti pagamintą produkciją. O sudarius palankią investicinę aplinką, investicija į naują objektą ir jo paleidimą, įdarbinant žmones, užtrunka iki 1,5 metų. Darbo partija, atsižvelgdama į Lietuvos specifiką, savo programoje šį terminą prailgino iki 2 metų.
7. Sureguliuoti konkurencinę aplinką mažmeninėje rinkoje — tarp turgaus, didžiųjų tinklų ir mažų parduotuvių. Tam tiktų diferencijuotas mokestis už prekybinį plotą. Valdžia turi padaryti viską, kad didieji prekybos tinklai būtų konkurencingi prieš turgų, nes mokesčius valstybei moka būtent didieji prekybos tinklai. Taip pat būtinos konkurencinės sąlygos mažoms parduotuvėms, kad galėtų vystytis ir konkuruoti šeimos dydžio verslai. Šito punkto nauda irgi akivaizdi — daugiau mokesčių valstybės biudžetui, mažiau šešėlinės ekonomikos ir investicijų į miestų ir miestelių infrastruktūrą bei gražinimą. Šeimos dydžio verslo skatinimas taip pat labai svarbus smulkiems ir vidutiniams gamintojams bei amatininkams, suteikiant didesnę pasirinkimo galimybę realizuoti savo produkciją.
8. Renovacija. Būtina centralizuota susisteminta programa, pagal kurią daugiabučių ir privačių namų, ypač sovietinės statybos, gyventojai būtų patys suinteresuoti atnaujinti savo būstus. Tačiau vienareikšmiškai turime išlaisvinti žmones nuo rūpesčius keliančių santykių su bankais imant kreditus, mokant palūkanas ir forminant užstatus. Renovavimo išlaidos taip pat turi būti grąžintos centralizuotai iš už šildymą sutaupytų lėšų. Kartą vienoje diskusijų laidoje Premjeras pasakė, kad 2 000 namų renovacijai per metus reikia 2 mlrd. Lt. Pramoninkų konfederacija savo ruožtu pridūrė, kad tam reikės 30 000 darbuotojų ir tuoj pat pasisiūlė juos priimti į darbą, jei tik bus paleista tokia programa. Tuos 2 mlrd. Lt laisvai duoda bankai, nes jie niekur nedings ir grįš dėl sutaupytų lėšų. Nekalbant jau apie tai, kad bankuose dar guli 700 mln. šiai programai nepanaudotų litų.
9. Privalome sukurti šilumos ūkio monitoringo sistemą ir sumažinti išlaidų kaštus. Tam tikrai yra galimybių, nes verslas, ypatingai tas, kuris dirba rinkos sąlygomis, tai sėkmingai daro. Taip pat būtina ieškoti alternatyvių kuro bei jo tiekimo šaltinių.
10. Būtina padidinti minimalų atlyginimą, kuris būtų mažiausiai du kartus didesnis už bedarbio pašalpą. Nes kitaip nėra jokios motyvacijos dirbti. Tokio veiksmo nauda yra labai konkreti, visų pirma, tai būtina daryti dėl bendros moralinės bei psichologinės padėties mūsų valstybėje, kad žmonės pradėtų tikėti valstybe ir jos valdžia, kad išnyktų vokelių poreikis, bus suduotas smūgis šešėlinei ekonomikai, ir dar labai svarbu tai, kad įsivyraus sąžininga konkurencija.
Žinoma, išvardijau ne viską, bet įgyvendinus bent šiuos 10 punktų, ekonominė stagnacija Lietuvoje baigsis ir suaktyvės ekonomika. Tai yra būtinos sąlygos tam, kad judėtume į priekį. Dangstytis tuo, kad verslas neatlaikys atlyginimų padidinimo, yra visiškas blefas. Minimalūs atlyginimai dažniausiai yra mokami paslaugų sferoje, o paslauga visada yra grindžiama paklausa. Tad jeigu paslaugų sferoje bus geresnė konkurencija ir tokių įmonių bus tiek, kiek reikalauja paklausa, tuo labiau ir vartotojai turės daugiau pajamų.
Labai geras pavyzdys yra nekilnojamo turto burbulas. Juk statybos sritis irgi yra paslauga, tad kai pasiūla pradėjo smarkiai viršyti paklausą, įvyko burbulo sprogimas. Kodėl tokio sprogimo krizės metu nebuvo Belgijoje? Nekilnojamas turtas ten nenuvertėjo nė cento, o tik sustojo augti, nes valdžia užbėgo įvykiams už akių ir apmokestino spekuliatyvius sandorius nekilnojamojo turto srityje.
Mokykimės iš kitų klaidų
Tad grįždamas prie straipsnio pradžios noriu priminti, ką pasakė garsus Japonijos ekonomistas R. C. Koo. O jis netiesiogiai pasakė, kad būtina įgyvendinti Darbo partijos programą, ypač ekonominę jos dalį. Tad esu be galo dėkingas šio forumo organizatoriams ir kviečiu rengti daugiau tokių forumų, kad galėtume pasimokyti ne iš savo, o iš kitų klaidų, šiuo atveju — iš Japonijos.
Todėl Darbo partija, teikdama savo programą rinkimų metu neblefavo ir mes sąžiningai bei atsakingai sieksime įgyvendinti visus programos punktus, dirbdami kartu su koalicijos partneriais.
Pabaigai noriu priminti, kad Amerikos prezidentas Ronaldas Reiganas savo komandą formavo iš savo kritikų, ir jis buvo pripažintas vienu geriausių Amerikos prezidentų. Deja, su mūsų aukščiausios valdžios žmonių mentalitetu mums iki tokios prabangos dar toli.
Darbo partijos pirmininkas
Viktoras Uspaskich
P.S. Šis straipsnis buvo parengtas iki prezidentės pareiškimo dėl valdančiosios koalicijos sudarymo.
