Klausydamas Andriaus Kubiliaus pristatomos Vyriausybės metinės veiklos ataskaitos, negalėjau atsistebėti: „apie kurią šalį kalbą šis žmogus?“. Ar Lietuvos konservatorių lyderis pristato Švedijos, Norvegijos, Vokietijos, ar mūsų kaimynės Estijos Vyriausybės veiklos ataskaitą? O gal čia net ne A. Kubilius kalba, o lietuviškai pramokęs Barackas Obama arba Gordonas Brownas?
Patikslinau ir išsiaiškinau, kad kalbėjo tikrai A. Kubilius ir jis tikrai pristatinėjo savo vadovaujamos Vyriausybės 2009 m. veiklos ataskaitą. Tai privertė dar giliau susimastyti. Jeigu tikėsime premjero žodžiais, rojus žemėje egzistuoja ir jis yra Lietuvoje, o už tai, kad išgelbėjo mus visus nuo pasaulinio krizės tvano, mes turėtume būti dėkingi šio rojaus kūrėjui — A. Kubiliui.
Pristatydamas 2009 m. Vyriausybės veiklos ataskaitą, A. Kubilius nepaminėjo nė vienos Vyriausybės darbo klaidos ar trūkumo, tarsi viskas Lietuvoje labai gerai, o dėl kelių nesėkmių kalta staiga „užgriuvusi“ globalinė krizė ir ankstesnė Vyriausybė. Tačiau, pakalbėjęs su draugais, patikrinęs statistinius duomenis ir paskaitęs paskutines naujienas, labai greitai grįžau į realybę — į A. Kubiliaus fantastinį rojaus pasaulį Lietuva panaši tik tuo, kad čia yra daug užsienyje gyvenančių laimingų tautiečių sielų. Supratęs tai, pabandžiau pats prisiminti, ką „gero“ Lietuvai per metus nuveikė ši Vyriausybė ir suprasti, kodėl taip „gerai“ mūsų šalis gyvena šiandien.
Kaip atėjome iki krizės ir esminiai krizės iššūkiai
Vos atėjusi į valdžia, A. Kubiliaus Vyriausybė visuose žiniasklaidos priemonėse pradėjo kalbėti, kad Lietuvoje — krizė, nors pirmieji recesijos požymiai pasirodė tik 2009 m. balandžio mėnesį. Tiksliai apibrėžti, kas yra toji krizė ir kaip suprasti, kada ji pasibaigs, premjeras ir jo vadovaujama Vyriausybė nesugeba iki šiol. Toks krizės eskalavimas sukėlė netikrumą verslininkų tarpe ir turėjo įtakos įmonių ir šalies finansų rinkai.
Premjeras teigia, kad „2009 m. mūsų šalies ūkis smuko iki 2006 m. lygio“, tik jis pamiršo paminėti, kas dėl šio nuosmukio kaltas. Pasak Vyriausybės vadovo, dėl „verslo plėtros gerinimo“ 2008 m. buvo įgyvendinta „mokesčių reforma“. Skubos tvarka priimti apie 50 įstatymų ne tik nedavė teigiamo rezultato šalies ekonomikai ir finansams, bet žaibiškai sujaukė mokesčių sistemą ir privertė bankrutuoti daugelį šalies verslininkų, dėl to įvyko staigus ekonomikos susitraukimas, padidėjo fiskalinis deficitas, sumažėjo perkamoji galia. Dėl ženkliai padidėjusių mokesčių įmonės buvo priverstos mažinti darbuotojų skaičių ir jų atlyginimus arba trauktis į „šešėlį“.
Vien per 2009 m. šalyje gaminamos produkcijos apimtys sumažėjo 40 proc. Dėl minėtų priežasčių 2008–2009 m. valstybės biudžeto pajamos sumažėjo 5 mlrd. Lt arba 25 proc. (nuo 19,719 iki 14,781 mlrd. Lt), o 2010 m. biudžeto planinės pajamos buvo sumažintos dar 32,2 proc. (13,378 mlrd. Lt). Taip mes pasiekėme 2006 m. lygį, kai biudžeto pajamos sudarė 14,6 mlrd. Lt. Nors Vyriausybė, skirtingai nei kitos Europos Sąjungos (ES) valstybės, padidino netiesioginius mokesčius (PVM ir akcizus), tačiau biudžetas iš šių mokesčių pajamų surinko apie 3 mlrd. Lt mažiau — taip A. Kubiliaus Vyriausybės veiksmai prisidėjo prie krizės paaštrėjimo.
Kaip suvaldėme krizę?
Skelbdami biudžeto išlaidų mažinimą, faktiškai 2009 m. valstybės biudžeto asignavimai sumažėjo tik 0,2 proc. Taigi dabartinė Vyriausybė su savo unikalia mokesčių reforma nupjovė šaką, ant kurios sėdėjo. Nesurinkus pajamų į valstybės biudžetą, viešojo sektoriaus skylių lopymui prireikė papildomai skolintis — vien 2009 m. buvo pasiskolinta 13,8 mlrd. Lt, be to, dar reikėjo padengti ankstesnius įsiskolinimus.
2010 m. Vyriausybės grynojo skolinimosi limitas sudaro 8,1 mlrd. Lt, tačiau Finansų ministerija paskelbė, kad, matyt, reikės skolintis dar apie 13 mlrd. Lt. 2010 m. vasario mėnesį valdžios sektoriaus skola sudarė 31,5 mlrd. Lt. Bet grėsmingas yra ne tik skolos dydis, bet ir palūkanos, kurias reikės grąžinti, taip pat ir nevykusios valdžios investicijos. 2009 m. ilgalaikių paskolų palūkanų norma sudarė apie 14 proc., prognozuojama, kad 2010–2012 m. ji sudarys apie 7 proc., labai paprasta paskaičiuoti, kokią skolos naštą ši Vyriausybė paliks ateities kartoms — 2009 m. Lietuva turėjo grąžinti 4,3 mlrd. Lt. Privatus sektorius kasmet turės grąžinti po 2–3 mlrd. Lt.
Per 18,5 nepriklausomybės metų Lietuva pasiskolino tiek, kiek A. Kubiliaus Vyriausybė sugebėjo pasiskolinti per 1,5 m. Konservatorių sumanyta ir įgyvendinta reforma leido valstybei sutaupyti 1,5 mlrd. Lt, bet pati Vyriausybė pasiskolino apie 14 mlrd. Skolos ir palūkanų grąžinimo naštą šį Vyriausybė užkrovė ant ateities kartų pečių ir nustūmė valstybę prie tokios ribos, kai vos kvėpuojanti pramonė negalės patempti tokio didelio kredito ir palūkanų išmokėjimo.
Ekonomikos skatinimas
Pagrindiniu A. Kubiliaus sukurtos ekonomikos skatinimo programos instrumentu turėjo tapti atnaujinta daugiabučių renovavimo sistema. Tačiau per metus ji pasirodė esanti visiškai neveiksni. Iki šiol pagal programą nepradėtas renovuoti nei vienas daugiabutis, o išgirtojo ES finansavimo fondo lėšos įšaldytos. Vyriausybė pagal naująją programą renovavimo kompensacijos procentą sumažino nuo buvusių 50 iki 15 ir naiviai tikėjosi, kad žmonės puls renovuoti savo būstus.
Taip pat vangiai vyko verslui skirtų lėšų įsisavinimas. Iš beveik 800 mln. Lt, kurių prašė Lietuvos verslininkai pagal programą „Lyderis 1“, valdžia teskyrė 200 mln. Lt. Nors Vyriausybė tikino, kad šios lėšos yra įsisavintos, o ES paramos gavimo procesas vyksta sklandžiai, tikrovėje parama buvo smarkiai sumažinta, o verslas negavo net pusės prašomų lėšų.
Energetika
A. Kubilius pasigyrė, kad Vyriausybei pavyko „apsaugoti vartotojus nuo staigaus elektros kainų brangimo“, tačiau tikrovėje įvyko atvirkščiai — didžiausia elektros pabrangimo našta užgulė ant gyventojų pečių. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija praėjusių metų lapkričio 11 d. nustatė naujas elektros energijos kainas namų vartotojams. Nuo naujųjų metų elektra gyventojams pabrango beveik 30 proc. O pusė Europos už elektrą jau moka pigiau nei lietuviai, nes mes negalime laisvai rinktis elektros tiekėjo.
Aukštojo mokslo reforma
Aukštojo mokslo reforma — dar viena abejotinų pasekmių sritis. Savo atskaitoje premjeras gyrė įvestą „krepšelių“ ir paskolų sistemą. Tačiau pamiršo paminėti, kad dėl šios reformos stipriai išaugo studijų kainos finansavimo negavusiems studentams.
Neva siekdami padidinti aukštųjų mokyklų konkurencingumą, valdantieji įstatymiškai sumažino jų autonomiją. Ypatinga studijų kokybė Lietuvos aukštojo mokslo įstaigos niekada nepasižymėjo. Aukštojo mokslo kokybės ir kainos santykis Lietuvoje nebuvo adekvatus ir iki reformos. Užuot sumažinusi šį atotrūkį, Vyriausybė situaciją dar labiau pablogino. Po reformos aukštasis mokslas Lietuvoje dar labiau pabrango, o kokybė nepasikeitė. Tai stipriai padidino emigraciją, o studentai, visgi nusprendę studijuoti Lietuvos aukštosiose mokyklose ir negavę valstybės finansavimo dar turi mokėti dideles palūkanas.
Sveikatos apsauga
Ne išimtis ir sveikatos apsaugos reforma. Akcentuojamas sveikatos paslaugų prieinamumas — tik dar vienas akių dūmimas. Restruktūrizacija, kurią taip teigiamai pristato valdantieji, atskirs rajonų gyventojus nuo daugumos reikalingų paslaugų ir šitaip padidins miestų ir rajonų socialinę atskirtį. Galutinį atsakymą dėl sveikatos reformos konstitucingumo turi tarti Konstitucinis teismas, o kaltųjų dėl chaoso, sukelto sveikatos apsaugos sistemoje, lyg ir nėra.
Socialinė politika
Savo kalboje pareiškęs, kad „socialinė apsauga lig šiol yra viena brangiausiai mokesčių mokėtojams kainuojančių sričių“, A. Kubilius eilinį kartą pamelavo, nes Lietuvoje socialinei apsaugai skiriama tik 13 proc. BVP — tai yra bene mažiausias procentas ES. Švedija ir Prancūzija socialinei apsaugai skiria apie 32 proc. BVP, Danija, Vokietija — apie 30 proc.
Ministras pirmininkas teigė, kad „Priimant šiuos sprendimus buvo siekiama, kad visi išmokų gavėjai solidariai pasidalintų naštą ir būtų apsaugotos pažeidžiamiausios gyventojų grupės, pirmiausia mažiausias pensijas gaunantys pensininkai“. Ir vėl jis pamiršo pasakyti, kad Lietuvoje pensijos yra vienos mažiausių ES, kartais jų net neužtenka susimokėti už komunalines paslaugas.
2009 m. kai kurie Lietuvos gyventojai už 60 kv. m. buto šildymą mokėjo virš 800 litų. Kaip minimalų 686 Lt atlyginimą į rankas gaunantis darbuotojas, ar vidutinę 780 Lt pensiją gaunantis pensininkas gali sumokėti už tokias komunalines paslaugas ir dar mėnesį gyventi? Tai yra absurdas.
A. Kubilius džiaugiasi, kad labai rūpinosi nedarbo mažinimu, „todėl kova su nedarbu tapo svarbiausiu socialinės politikos prioritetu“. Tačiau tikrovėje viskas buvo atvirkščiai. Vyriausybė visai nesirūpino nedarbo mažinimu, todėl šiuo metu darbo neturi daugiau negu 307 tūkst. darbingo amžiaus Lietuvos gyventojų, tai yra daugiau negu 14 proc. Toks nedarbo lygis buvo tik 1999 m. Sutapimas, ar ne, tačiau anuomet premjeru irgi buvo A. Kubilius.
Valstybės valdymas
Plačiai išreklamuota A. Kubiliaus „Saulėlydžio“ komisija iš žadėtų panaikinti per 2009 m. 19 valstybės institucijų prie Vyriausybės, likvidavo tik vieną, o dvi reorganizavo — išdalino funkcijas ministerijoms. Po taip vadinamo „pažangaus“ projektinio valdymo diegimo Ūkio ministerijoje, joje valstybės tarnautojai jau gali nevykdyti tiesioginių savo pareigų — teisės aktų projektų rengimo, nes, kaip pastebėjo Valstybės kontrolė, Ūkio ministerija tam išleido 12 mln. Lt samdomiems konsultantams ir dar neaišku kokiems suinteresuotiems asmenims. Todėl jau visiškai neaišku, kas yra teisės aktų projektų rengėjas.
Kova su korupcija
Savo ataskaitoje premjeras taip pat bando skaičiais ir neteisingai palyginimais pateisinti Vyriausybės neveiksnumą kovoje su korupcija. Vyriausybės ataskaitoje teigiama, kad pagal korupcijos suvokimo indeksą Lietuva aplenkė Latviją ir džiūgaujama, kad mus jau galima būtų laikyti korupciją pažabojusia valstybe. Tačiau čia neminima, kad mus aplenkė čekai, vengrai, slovėnai ir net Kataras, Omanas ar Brunėjus. Žinoma, A. Kubiliaus ataskaitoje neminimi ir korupciniai skandalai Sveikatos apsaugos ministerijoje, kai sulaikyti valdininkai visai Lietuvai nesidrovėjo pareikšti, kad kyšius ėmė ne sau, o partijai.
2010 - ųjų prioritetai
Visų šių abejotinų A. Kubiliaus manipuliacijų pasekmė — suskaldyta tauta, pamintas valdžios autoritetas, prarastas užsienio partnerių pasitikėjimas.
Premjeras kaip vaikas džiaugėsi, kad jau suvaldė krizę, o apie šios Vyriausybės nuveiktus darbus bus rašomi vadovėliai ir disertacijos. „Kaip mums pavyko taip pasiekti — pasaulyje stebisi daug kas“. Apie kokius pasiekimus jis kalbėjo? Pagal 2009 m. pasaulio ekonomikos forumo atliktą 136 šalių konkurencingumo tyrimą Lietuva iš 40 vietos atsidūrė 53, o pagal valstybės išlaidų švaistymą buvome 117 vietoje. Per metus Lietuvos ūkio struktūra nukrito visuose sektoriuose, ypač statybose (48 proc.), vidaus prekyboje (23,9 proc.). Šalies eksportas sumažėjo apie 75 proc. 2009 m. šalyje per 40 proc. sumažėjo bendrojo pagrindinio kapitalo formavimas. Ar šiais pasiekimais gyrėsi premjeras?
A. Kubiliaus Vyriausybė nukrypo į rinkos liberalizmo valdymo modelį (pinigų srautai nebuvo kontroliuojami, nebuvo šilumos, elektros ir kitų kainų reguliavimo, Lietuvoje veikiantys bankai turėjo išskirtines sąlygas), nors to krizės sąlygomis nerekomendavo ES ir pasaulio ekonomikos ekspertai.
A. Kubiliaus dėka Lietuva tapo panaši į įsiskolinusią šeimą: praradę darbą šeimos nariai nusprendė užstatyti savo paskutinį turtą, tačiau gautus pinigus ne investavo, o pravalgė. Lygiai taip pat giriasi A. Kubilius: „mes suvaldėme krizę“, bet apie tai, kad kitąmet bankas gali atimti paskutinį turtą, o pinigų nebeliko — jis nekalba. Taip, šiemet Lietuva išgyveno, bet kas mūsų laukia ateityje? Vargu, ar išgirsime atsakymą į šį klausimą iš premjero, nes jis pats, tikriausiai, jo nežino.
Sumažintos pensijos, atimtos motinystės išmokos, milžiniškas nedarbas, emigracija, valstybės skolų ir jų palūkanų grąžinimo našta, užkrauta ant ateities kartų pečių — štai apie ką galėtų parašyti A. Kubilius savo vadovėlyje. Tik vieta tokiems kūriniams yra ne bibliotekų lentynose, o istorijos šiukšlyne.
Viktoras USPASKICH
Europos parlamento narys,
Darbo partijos pirmininkas
