Besilankant kitose šalyse, kalbant su užsienio verslininkais apie savo kraštą, reikia šnekėti pozityviai, iš gerosios pusės. Tačiau pozityvaus šnekėjimo negalima maišyti su elementariu klaidinimu, priverčiančiu išmanančius gūžčioti pečiais.
Lietuvos premjeras Andrius Kubilius susitikimuose Kalifornijoje su Silicio slėnio tarptautinių korporacijų vadovais pasidžiaugė, kad mūsų šalyje mobiliojo ryšio skvarba yra viena didžiausių pasaulyje, kad Lietuva turi tankiausią viešųjų interneto prieigų tinklą Europoje, greičiausią duomenų perdavimą internetu pasaulyje ir užima ketvirtą vietą pasaulyje pagal plačiajuosčio ryšio kokybę.
Visa tai puiku, nors tikroji tų faktų vertė ir išryškėja tik platesniame kontekste. Aišku, visai natūralu džiaugtis mūsų informacinių technologijų įmonių potencialu. Tačiau šnekant apie tolimesnės plėtros sąlygas ir perspektyvas negalima peržengti ribos, kuri skiria sveiką pasididžiavimą nuo elementaraus nesusigaudymo, geriausiu atveju galinčio sukelti atlaidžią šypseną.
Premjeras A. Kubilius nuvyko į JAV, pasaulinį verslo ir technologijų centrą, ir išmanantiems, informuotiems žmonėms, įtakingų tarptautinių korporacijų vadovams, staiga ėmė ir pareiškė, kad krizė Lietuvoje neva ir baigėsi. Tai nejuokinga, tai apgailėtina ir kelia susirūpinimą. Kaip rimtai galima žvelgti į šalį, kurios Vyriausybės vadovas pliauškia niekus, nesiskaitydamas su skaičiais ir faktais?
Pašnekėjęs apie krizės pabaigą, A. Kubilius korporacijų vadovams pateikė sąrašą pradedančių, bet perspektyvių lietuviškų IT bendrovių, į kurias pakvietė investuoti. Esą mūsų mobiliojo ryšio skvarba yra didžiausia pasaulyje, o krizė baigėsi, todėl galite drąsiai vežti mums savo pinigus ir savo technologijas, o mes malonėsime priimti.
Gal kur krizė ir baigiasi, tačiau tikrai ne Lietuvoje. Tai akivaizdžiai rodo skaičiai ir faktai, apie kuriuos ne kartą kalbėjau. Krizė nesibaigia ir Vyriausybės vadovų galvose, kurie niekaip neįstengia suprasti elementarių dalykų — ir ši krizė, matyt, pavojingesnė, negu pasaulinė finansų krizė.
Ant stalo bendrovių sąrašą padėjęs A. Kubilius tiesiog pakvietė investuoti. Ir viskas! Ateikite, nes mes tokie gražūs! Tarsi solidžios, pasaulinio lygmens korporacijos, nuolat analizuojančios situaciją pasaulio rinkose, per savo partnerius mūsų regione neturėtų jokio supratimo apie potencialiai perspektyvias IT bendroves, galinčias vienaip ar kitaip bendradarbiauti! Tai lygiai toks pat nedovanotinas naivumas, kaip ir įsitaisius prie solidaus stalo tvirtinti esą krizė Lietuvoje baigėsi, tarsi tokių niekų besiklausantys negalėtų prieiti prie tikros informacijos.
Premjeras, realiai besirūpinantis šalies perspektyvomis ir nesistengiantis klaidinti savęs ir kitų, ant stalo būtų padėjęs visai kitokį sąrašą. Tame sąraše turi būti išvardytos patrauklios sąlygos, kurias mūsų valstybė įsipareigoja sudaryti investuotojams į mūsų IT sektorių. Ir aptartos garantijos, kaip tokių sąlygų bus laikomasi. Tik tuomet potencialūs investuotojai supras, jog turi reikalų su realistiškai mąstančiais, adekvačiai situaciją suvokiančiais partneriais.
Kalbu apie ypatingas sąlygas šių bendrovių specialistams: socialines garantijas, lengvai gaunamus leidimus dirbti, galimybes netrukdomai gauti Lietuvos pilietybę, saugias gyvenvietes su gerai išvystyta infrastruktūra. Nesuklydai, sakydamas „gyvenvietės“, nes jos gali būti ir Vilniuje, ir Kaune, ir kitoje Lietuvos vietoje, bet jos būtinai turi būti beveik izoliuotos nuo pašalinių veiksnių, kad specialistai galėtų gilintis į savo darbą ir daugiau apie nieką negalvoti. 15–20 m. tokioms bendrovėms reikia taikyti ne tik fiksuotus mokesčius valstybei, bet ir už komunalines paslaugas. Taip pat turi būti sudarytos ypatingos sąlygos jų sutuoktiniams ir vaikams. O ką jau kalbėti apie įsišaknijusią korupciją, teisinę sistemą ir demokratiją — pasitikėjimas kuria šiandien yra žemiausias Europoje! Neminint išsimokslinusių žmogiškojo potencialo.
Tai sakau ne tuščiai. Dar 2005 m. aš, būdamas Ūkio ministru, pirmas iš visų aukščiausių šalies vadovų lankiausi Amerikoje. Važiavau susipažinti su galimybėmis pritraukti investuotojus į mūsų aukštų technologijų sektorių. Esu lankęsis Kalifornijoje, San Chose miestelyje, Silicio slėnyje, kur buvau susitikęs su tokių kompanijų, kaip HP vadovais ir žinau, koks iš tiesų yra sąrašas sąlygų siekiant pritraukti investicijas į Lietuvą.
Mes turime būti įdomūs ne tik tuo, kad turime perspektyvių bendrovių sąrašą. Mes privalome būti patrauklūs, nes suprantame, kad didelės, perspektyvios investicijos kainuoja. Kad jas iš esmės reikia pirkti — sudarant patrauklias sąlygas, suteikiant garantijas. Ir kad mes pasiruošę tai daryti.
Viktoras Uspaskich, Darbo partijos pirmininkas, Europos parlamento narys
