Atrodo, politinė situacija vis palankesnė Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) gretoms augti. Kaip rodo Vilniaus padėtis, ši politinė jėga gali rasti sąjungininkų, tad ima šmėžuoti „latviškas“ scenarijus.
Nuskriaustųjų užtarėjas
Latvijos pirmalaikiuose rinkimuose precedento neturinčią įtikinamą pergalę pasiekė prorusiška partija – kairiosios orientacijos susivienijimas „Santarvės centras“. Šiam politiniam dariniui pritrūko balsų iki absoliučios daugumos, tačiau partijos vadams yra rimtų priežasčių džiūgauti. Mat palankumą parodė didelė dalis latvių.
LLRA politikų pastarieji veiksmai rodo, kad ši politinė jėga neketina apsiriboti Vilniaus regionu ir į savo orbitą traukia ne vien lenkų tautybės asmenis. Nėra keista, kad buvo draugiškai pasikviesta veikėjų iš Lietuvos rusų aljanso padalinio Klaipėdoje. Nagrinėjant LLRA sąrašus ir stebint pastarųjų metų veiklą, matyti, kad rusiškų pavardžių ten ne mažiau nei lenkiškų, o Rusijos ambasada itin nuoširdžiai globoja šios partijos renginius ir remia iniciatyvas. Silpnos ir susiskaldžiusios rusų organizacijos Kremliui netiko, tad Valdemaras Tomaševskis tapo puikia išeitimi. Maža to, sėkmės skonį jaučiąs politikas ėmė apeliuoti į nuskriaustais besijaučiančius lietuvius. Tokiu deficitu nesiskundžiame – ką jau ką, o skųstis ir keršyti tautiečiai moka.
Valdantieji nustebę vėpso į vis mažiau kontroliuojamą procesą arba netgi prisideda prie V. Tomaševskio sėkmės.
Palankios aplinkybės
Nusivylimas tradicinėmis partijomis nėra naujiena. V. Tomaševskio akcijos, viešųjų ryšių prasme, daugiau ar mažiau sėkmingos, nors keliamos problemos yra visomis prasmėmis menkos ir bemaž fiktyvios.
Vis dėlto į jo rengiamus mitingus susirenka kur kas didesnė auditorija nei į tradicinių lietuviškų partijų ar visuomeninių judėjimų renginius. Nelinkusioje protestuoti, atomizuotoje ir nusivylusioje visuomenėje tai matoma. Tai reiškia jėgą, o stipraus žmogaus įvaizdis, net jei jis nėra tikras, traukia norinčiuosius skųstis.
Kadangi Lenkijoje šiuo metu užderėjo politikų, kurie taip pat linkę žaisti „brolių svetur gynimo“ korta, pavyko išsikovoti ir šiokį tokį rezonansą šalies kaimynės viešojoje erdvėje. Kur kas daugiau malonumo apie tai pasakoti jaučia Rusijos žiniasklaida.
Kietakakčiai – nacionalinė vertybė
Labai kieta kakta – didelis privalumas beragiam ožiui ir esminis bruožas ne vienam tėvynės politikų. Lietuvos politikai, ne tik nacionalistai tautininkai, bet ir tautiškieji liberalai, o kartu ir visi kiti, šauniai įvarė save į kampą, spręsdami vadinamąjį lenkų klausimą. Prasidėjusi skuba išmokyti lenkus taisyklingai kalbėti ir rašyti, o gal net sapnuoti lietuviškai, dirbtinai paaštrinta gatvių pavadinimų problema ir lietuvybės puoselėtojams skausmą net paslėpsniuose kelianti vizija, kad lenkas savo pavardę pase užrašys su „w“, – kaip tik tai, ko reikia šauniajam nuskriaustųjų gynėjui.
Tai nėra blogai ir Rusijai, kurios sulaikymo (kokio sulaikymo?) strategiją savo tinklalapyje vis dar skelbia dabartinė valdančioji partija. Kazimiros Prunskienės ir kitų panašių veikėjų veidai jau gerokai nusibodę, o atviras prorusiškumas nėra patrauklus rimtai nacionalinei rinkimų kampanijai. Idėja, kad žmogus, mokantis ginti saviškių teises, apgins ir manąsias, gali būti kur kas patrauklesnė protestuoti linkusiam elektoratui.
