Kartu su negirdinčia partnere šokių projektą laimėjęs 24 metų šokėjas Vadimas Šuško prisipažino, kad pasiruošimas pareikalavo ne tik laisvalaikio bei ilgų treniruočių, tačiau privertė pakeisti nuomonę apie daugelį žmogiškų dalykų.
Kas paskatino jau trečiąkart dalyvauti šokių projekte?
Šiemet net neplanavau rodytis televizijoje. Kuomet visą vasarą keliavau po Europą, visi projekto dalyviai pradėjo repeticijas. Man paskambino kur kas vėliau. Kuomet sužinojau, kad dalyvausiu su negirdinčia Laura, šiek tiek pabijojau būsimo iššūkio.
Kaip sekėsi drauge mokytis?
Skyrėsi pats bendravimas, buvo sunku aptarti elementarius dalykus kaip dienos orą, nuotaikas, ką jau kalbėti apie šokių pamokas... Tačiau po kelių savaičių suprasdavome viena skitą ir iš veido emocijų, turėjome savo „buitinius“ gestus.
Repetuodami bendraudavome tiek veido mimikomis, tiek rankų ženklais, o jei nepavykdavo, sėsdavome prie kompiuterio ir susirašinėdavome ten.
V. Šuško ir L. Valytė (nuotr. Fotodiena.lt/Tomo Lukšio)
Įdomu buvo bandyti perduoti muzikos emocijas: spustelėdamas ranką diktuodavau ritmą, aprašinėdavau skambančius instrumentus, dainos nuotaiką.
Kaip išsivertėte be gestų kalbos vertėjo?
Paskutinę savaitę paprašiau Lauros, kad pasikviestume pagalbą. Turėjome daug darbo – vietoj vieno ruošėme du šokius, tad buvo svarbi kiekviena minutė, o mūsų bendravimo būdas užimdavo daug laiko.
Ką tau asmeniškai suteikė tokia patirtis?
Žinoma, kaip turbūt kiekvienas, prieš susitikdamas su Laura turėjau tam tikrus pasąmoningus stereotipus, tačiau supratau, kad su negalią turinčiais žmonėmis reikia bendrauti tiesiog kitaip, tačiau niekuo nesiskiria.
Ruošdamasis pirmajam susitikimui pergyvenau, kaip reikės bendrauti, kaip jos neįžeisti. Nors, mokiniai sako, kad esu griežtas mokytojas, tačiau Lauros su manim ištvėrė.
V. Šuško ir L. Valytė (nuotr. Fotodiena.lt/Tomo Lukšio)
Ką teko paaukoti dalyvaujant projekte?
Esu šiek tiek darboholikas, paskutinį pusmetį neturėjau nei vienos laisvos dienos, tačiau nesiskundžiu – esu patenkintas tokiu ritmu.
Vis dėlto gailiuosi, kad per šį laiką neteko pakeliauti. Nesu iš tų, kuris galėtų dešimt dienų išgulėti paplūdimyje – smagiau pakeliauti ir iš arčiau susipažinti su šalimi. Dabar su draugais ruošiamės aplankyti Balkanų regioną. O praėjusią vasarą nuomotu aytomobiliu keliavome po Ispaniją: per dvi savaites aplankėme keturiolika miestų, keliolika festivalių. Smagu, nes nežinai kur būsi kitądien, kur nakvosi vakare.
Gal projekte laimėtus pinigus išleisi šokiams?
Tiesą sakant dar nežinau. Labai noriu įsirengti butą, nes remontas jau kiek per ilgai namuose vyksta...
Ar artimieji nepriekaištaudavo, kad neskiri jiems laiko?
Nors ir retokai mačiau, tačiau tiek artimieji, tiek kolegos labai padėjo: ieškodavo muzikos, siūlydavo kompozicijas. Atrodė, kad ne aš vienas, o visi ruošiasi kiekvienam pasirodymui.
V. Šuško ir L. Valytė (nuotr. Fotodiena.lt)
Ar tikėjotės laimėti?
Tiesą sakant maniau, kad žiūrovai palaikys Laurą, tačiau taip neįvyko. Buvome net ir iškritę, tačiau tai buvo dar didesnis spyris – norėjosi įrodyti, ką galime.
Pergalė buvo nei tikėta, nei svajota. Labiausiai įstrigo momentas, kuomet po antrojo mūsų finalinio šokio žiūrovai plojo atsistoję. Džiugu, kad sugebėjom nustebinti ir suteikti ryškių emocijų. Juk dažnas pažiūri ir pamiršta ką matęs...
Kodėl profesionalūs šokėjai vis dėlto dalyvauja tokiuose projektuose?
Tai turbūt kaip narkotikas!
Pats pirmasis šokių dešimtukas buvo staigmena visiems dalyviams – net sutikę dalyvauti nežinojome, kas per projektas mūsų laukia. Į antrąjį projektą susirinkome didelė dalis anksčiau dalyvavusių – norėjosi vėl padirbėti drauge.
Dalyvaujant projekte neturėjau nei vienos laisvos dienos, tačiau laiko nesigailiu – buvo išties smagu. O ir senatvėje bus ką prisiminti.
V. Šuško ir L. Valytė (nuotr. Fotodiena.lt/Tomo Lukšio)
Su kokiais didžiausiais iššūkiais teko susidurti?
Turėdavome vos savaitę laiko pasiruošti pademonstruoti šokį. O juk tai ne tik žingsnelių mokymasis. Privalai nemokantį šokti išmokti jausti ritmą, žingsnelių, technikos, galiausiai paaiškinti šokio ypatumus. Man, kaip mokytojui ir choreografui, tai ir buvo išandymai.
O kaip šokėjui?
Pradėjau kreipti dėmesį į artistiškumą, veido mimikas, išreiškiamas emocijas. Pramoginiuose šokiuose svarbiausia technika, o aktorinių paslapčių mūsų niekas nemokė. Komisijos komentarai privertė į tai atkreipti dėmesį...
Gal norėtum išbandyti save teatre?
Labai! Vaikams vasaros stovyklose esu pastatęs penkis miuziklus – užsiėmiau libretų rašymais, muzikos paieškomis, choreografija. Gal kada ir pats atsidursiu didžiojoje scenoje!
Ar gatvėje esi nuolat atpažįstamas?
Tiesą sakant atpažįsta tik tuomet, kai esu matomas televizijoje. Žmonės dažniau šypsosi gatvėje, malonesnės pardavėjos. Šiek tiek juokinga – juk jei nešokčiau viešai, daugiau dėmesio nei eilinis klientas nesulaukčiau.
V. Šuško ir L. Valytė (nuotr. Fotodiena.lt/Tomo Lukšio)
Turi savo šokių studiją. Ar tau vėl pasirodžius televizijoje jų nepadaugėjo?
Dalyvaujant projekte nuo studijos reikalų buvau atitrūkęs. Tačiau tikiuosi, kad žmonės pas mus ateina dėl šaunaus kolektyvo, o ne dėl to, kad pamatė mane per televizorių. Išties, džiaugiuosi suburta komanda.
Įsivaizduoji save kitokiame amplua?
Šoku septyniolika metų – tai jau gyvenimo būdas. Smagu, kad sugebu iš to ir pragyventi ir nesu priverstas dirbti nemėgstamo darbo. Tingulys aplanko, tačiau nei karto nebuvo noro praleisti treniruotę ar pamoką.
