„Kas kartą Amerikoje pamatau kažką, ko ankstesnėje kelionėje nebuvau pastebėjęs“, – sako dešimtą kartą JAV viešėjęs dainininkas Virgis Stakėnas. Šį kartą į kelionę jis vyko kartu su žmona Ramute. Surengti šeši koncertai, dalyvauta priėmime pas Omahos miesto merą. Amerika per pusketvirtos savaitės šiauliečiams atvėrė dar daugiau spalvų, skonių, garsų.
Policininko kepurė ir skrybėlė
V. Stakėnas namų duris atveria užsidėjęs Nebraskos valstijos policininko kepurę.
Šį pirkinį įsigijo Omahos policijos prekių parduotuvėje. „Kam jums šito reikia?“ – teiravosi V. Stakėno pardavėjas. Muzikantui policijos kepurė – puikus šalies suvenyras. Tokios kepurės į Stakėnų namus jau yra atkeliavusios iš Airijos, Rusijos.
Policijos prekės ne policijos darbuotojams lengvai neparduodamos. Policijos ženklų įsigyti negalima.
Pardavėjas, išsiaiškinęs, kas yra pirkėjas ir dėl ko jam reikia kepurės, užsirašė Stakėnų dukters Agnės duomenis.
V. Stakėnas Omahoje, kur veikia trys skrybėlių parduotuvės, neabejojo: reikia ir naujos skrybėlės! Išsirinkęs skrybėlę, parduotuvėje dirbančio meistro paprašė pakeisti brylių formą.
Profesionalas su skrybėle triūsė net dvi valandas. Po kiekvieno etapo besikeičiančią skrybėlę V. Stakėnas įamžindavo fotoaparatu.
Gabaliukas rojaus
V. Stakėnas Šiaurės Amerikoje viešėjo dešimtą kartą, Ramutė – septintą. Bet dviese skrido tik antrą kartą: pirmąsyk vyko į dukters, o šįkart – į sūnėno vestuves.
Sūnėno vestuvės vyko Floridoje – Amerikos rojuje. Kad pasiektų Šiaurės Kaptiva (North Captiva) salą, Stakėnai skrido lėktuvu, važiavo mikroautobusu, galiausiai sėdo į katerį.
„Ten – kitas pasaulis, visi atsipūtę, niekur neskuba nesijaudina, džiaugiasi gamta, – įspūdžiu dalijasi V. Stakėnas. – Mums sakė, kad oras labai šaltas. Lietuviams tai – įprastinė vasara Palangoje. O vandens temperatūra tokia, kaip Baltijos jūroje rugpjūtį.“
Vietiniams vanduo per šaltas, jie mieliau pliūkšteli į baseiną ar sūkurinę vonią. Į paplūdimį ateina pasivaikščioti su šuniukais – tuo misija ir baigiasi.
Šiaurės Kaptiva salą pėsčiomis galima pereiti per 15–20 minučių. Vienoje pusėje – prieplauka, kitoje – paplūdimys.
„Gabaliukas rojaus, prižiūrėtos džiunglės“, – taip salą, kurioje auga tropikų augmenija, apibūdina Stakėnai.
Vestuvių turizmas
Saloje, pasak V. Stakėno, klesti verslas – vestuvių turizmas. Čia tuokėsi ir V. Stakėno sesers sūnus. Ramutė šias vestuves praminė hipiškomis: jaunosios tėvai jaunystėje išties buvo panirę į hipių gyvenimą. Vestuvių aprangos kodas buvo itin demokratiškas: šviesios kelnės, baltiniai, švarko nereikia, batai nebūtini.
Prieš vestuves vakarais vykdavo „laimingoji valanda“ – susipažinimas. Vieni pas kitus užsukdavo išgerti vyno, alaus, pasidalyti įspūdžiais. Šeimininkės pasisėdėjimui nesiruošdavo, pakakdavo ant stalo padėti sausainukų, nes svarbiausia – bendrauti.
Likus dienai iki vestuvių vyko jų repeticija. Anūkė Izabelė vestuvėse barstė rožių žiedlapius, V. Stakėnui teko filmuotojo vaidmuo.
Vestuvių ceremonija vyko ant vandenyno kranto. Puota, kurią V. Stakėnas vadina pasibuvimu, truko tik tris valandas.
Svečiams dar prieš tris mėnesius reikėjo užsisakyti patiekalus. Ramutė išsirinko steiką. Patiekalas nustebino dydžiu. „Visai savaitei tokio užtektų!“ – juokiasi moteris.
Vestuvėse ragautą užkandį – krevetę, apsuktą šonine – Stakėnai jau išbandė Lietuvoje. „Skirtumas toks, kad jų krevetės triskart didesnės, keturiskart minkštesnės ir dešimt kartų šviežesnės“, – nusprendė V. Stakėnas.
Koncertai su cepelinais
V. Stakėnas JAV surengė šešis koncertus. Prisipažįsta: iki šiol, nubudęs naktį, svarsto, kuriame mieste dabar yra.
Rengti koncertus padėjo ir rėmė Lietuvių fondas, į kurį įstojo ir pats V. Stakėnas. Dainininkui daug talkino aktyvus lietuvybės skleidėjas Laurynas Misevičius.
Dainų autoriaus ir atlikėjo koncertai JAV buvo dviejų dalių. Pirmoji dalis – akustinis koncertas. Pertrauka tarp dalių skirta vaišėms. Koncertuose buvo galima nusipirkti šakočio, lietuviško alaus. Pusėje koncertų veikė virtuvė su cepelinus, balandėliais ar dešra su kopūstais. Tokia pertrauka nusitęsdavo iki valandos. Jos metu klausytojai ne tik užkandžiaudavo, bet ir pirko įrašus, fotografavosi.
Antroji koncerto dalis būdavo skirta hitams. Nė vienas koncertas neapsiėjo be dainos „Kelelis tolimas“.
Į koncertus rinkosi įvairi publika. „Vyresnioji karta norėtų, kad į sceną išeičiau su klumpėmis, šiaudine skrybėle ir akordeonu. Kai išeinu su berete ir gitara – atrodau įtartinai, kaip amerikonas“, – šypsosi muzikantas.
Vidurinioji karta V. Stakėną pažįsta, žino jo dainas. Visai kitas ašigalis – 16–18 metų jaunimas, kurio dalis nekalba lietuviškai. „Jiems tai buvo labai nauja, netikėta, mačiau jų akyse atradimo džiaugsmą“, – sako dainininkas.
V. Stakėnui kilo kūrybinė idėja: dainas išleisti anglų kalba ir taip prie lietuviškos muzikos priartinti jaunąją lietuvių kartą, nebemokančią lietuviškai.
Atvyko „Visagino Country“ dalyvis
Pirmasis V. Stakėno koncertas vyko Maironio parke Vorčesteryje (Worcester, Masačiuseco valstija). Muzikantą globojo ir koncertą įgarsino inžinierius Aidas Kupčinskas, kurį dainininkas vadina sovietinių laikų meilės tremtiniu.
Hartforde (Hardford, Konektikuto valstija) koncertuota lietuvių parapijos salėje. Kearny (Naujojo Džersio valstija) V. Stakėnui dėl didžiulio tempo ir atstumų į sceną teko eiti parą nemiegojus. Šiame koncerte dainininką nudžiugino iš Filadelfijos atvykęs Saul Broudy, prieš 20 metų dalyvavęs „Visagino Country“ festivalyje.
Po koncerto į svečius pakvietė lietuvių kilmės advokatas Vincė Vyžas. V. Vyžas V. Stakėnui padovanojo savo automobilio numerius. V. Stakėnas siekiamybė – surinkti visų valstijų, kuriose yra koncertavęs, automobilių numerius.
Pernai V. Vyžas su Stakėnų šeima buvo susitikęs Šiauliuose, kai vyras su vokiečių kilmės amerikiete žmona ir keturiais vaikais pirmą kartą atvyko į Lietuvą.
V. Vyžas Kryžių kalne pastatė kryžių, kurį pats padirbino JAV. Pastatyti kryžių, kai Lietuva bus laisva, jo prašė tėvas. V. Vyžas įvykdė misiją ir pažadą. Šios istorijos liudininkas V. Stakėnas ir dabar susijaudina, prisimindamas jautrų momentą.
Los Andžele (Kalifornija) V. Stakėnas koncertavo Šv. Kazimiero parapijos salėje. Šiame mieste pasitikęs lietuvis dizaineris Sigitas Šniras surengė ekskursijas po Santa Moniką ir Los Andželą. V. Stakėnas pabuvojo ir paplūdimyje, kur filmuotas populiarus serialas „Gelbėtojai“.
Uždainavo angliškai
Omahoje, kur gyvena dukters Agnės šeima, Stakėnų laukė išskirtinė programa.
Stakėnai susitiko su miesto meru, perdavė padėką ir dovanas nuo miesto sesės – Šiaulių. Į susitikimą V. Stakėnas atėjo su gitara.
„59 metų atlikėjas atrodo kaip Kenny Rogers, rengiasi kaip Johny Cash, o dainuoja kaip Waylon Jennings“, – taip buvo apibūdintas V. Stakėnas Omahos spaudoje.
Omahoje Virgis surengė koncertą, o Ramutė – tapybos ant šilko parodą. Ramutės tapyba ant šilko vietos lietuviams buvo netikėta, nes, pasak V. Stakėno, Lietuvą jie gretina su tautodaile arba klasikine daile.
Koncerte V. Stakėnas pirmą kartą du trečdalius programos dainavo angliškai ir pirmą kartą viešai atliko ne savo kūrybos dainų.
V. Stakėnas šypsosi: prieš ryždamasis dainuoti angliškai, paprašė sūnėno, kuris yra muzikos žinovas, prodiuseris, kūrėjas, įvertinimo. Prieš dvejus metus išgirdo: „Dėde, geriau nedainuok“. Šių metų verdiktas: „Jau galima“.
Omaha, pasak V. Stakėno, yra geografiškai giminingoje Šiauliams vietoje – šalies viduryje. Omahos lietuvių bendruomenė nėra didelė, ji sensta. Į koncertą ir parodos atidarymą, Stakėnų pastebėjimu, atėjo trečdalis lietuvių, kiti – angliakalbiai.
Nežino, kas yra atšvaitas
Omahoje Stakėnai anūkės Izabelės bendramoksliams Prezidento R. Reigano pradinėje mokykloje dovanojo pamoką apie Lietuvą, nes vaikai negalėjo patikėti, kad yra tokia šalis „Lietuva“. Išspręsti šio rebuso negalėjo ir auklėtoja.
V. Stakėnas ne tik pasakojo apie Lietuvą, bet su anūke Izabele lietuviškai sudainavo lopšinę „Ašarėlė“, anūkei sukurtą gimimo proga.
Vaikai lietuviškai išmoko sakyti „Labas“, „Ačiū“.
Mažiesiems Stakėnai dovanojo Šiaulių miesto savivaldybės dovaną – atšvaitus, ant kurių užrašyta „Šiauliai-Omaha“.
„Amerikoje vaikai nežino, kas yra atšvaitas, nes vieni gatvėje negali būti. Jei taip atsitiktų, vaikas atsidurtų policijoje, o tėvams tektų pakloti baudą už vaiko nepriežiūrą“, – sako V. Stakėnas.
Šaldymas brangiau už šildymą
Stakėnų nuomone, kad Amerikoje viskas pritaikyta žmogaus patogumui.
Amerikiečiai net žiemą vaikšto su šortais ir šlepetėmis. Iš namo jie patenka tiesiai į garažą, sėda į automobilį, prekybos centre išlipa požeminėje aikštelėje, tad net žiemą nėra kur sušalti.
V. Stakėnas visada pasmalsauja, kiek amerikiečiai moka už šildymą: „Po šio klausimo į mane žiūri didelėmis akimis, nesupranta, ko noriu. Kai klausiu, kuo jie šildo namus, išgirstu: „O kuo galima?“ Jie gauna sąskaitas už šildymą ir nesuka galvos, nes ši suma nėra didelė, palyginti su atlyginimu“.
„Kas tai?“ – klausimo sulaukė V. Stakėnas, pasiteiravęs amerikiečių, kur yra katilinė.
„Nusivedė mane į rūsį, atidarė sieninę spintą, ten – agregatai su daugybe mygtukų. Žiemą namas šildomas, vasarą – šaldomas. Pasirodo, vasarą už šaldymą išleidžia daugiau pinigų!“
Diktuoja beprotiškas tempas
Amerikiečiams, pasak V. Stakėno, labai svarbus sąžiningumo jausmas. Apie kyšius pareigūnams nėra nė minties. Jei amerikietis pamatys neblaivų vairuotoją, būtinai paskambins policijai – dėl kitų saugumo.
Kelyje praleisti, padėkoti – įprasta. Į akis krenta labai švarūs automobiliai, nes plovyklų tinklas labai platus, o nuplauti mašiną gali tekainuoti du dolerius. Švarios ir miestų gatvės.
V. Stakėnas sako, kad Amerikoje tobulai išvystyta mažoji virtuvės mechanika. Nameliuose Šiaurės Kaptiva saloje buvo visi patogumai – iki indaplovės, jau nekalbant apie kavos aparatą, skalbyklę, džiovyklę ar mikrobangų krosnelę.
Dar vienas pastebėjimas – trigubai didesnės, nei Lietuvoje, virtuvių šiukšliadėžės.
„Amerikoje viską diktuoja beprotiškas tempas. Jie pabrėžia, kad laikas yra pinigai. Todėl amerikiečiai tampa arba labai racionalūs, arba išmano tik vieną sritį, nes kitkam neturi laiko“, – įspūdžiais pasidalijo V. Stakėnas.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
