Nesiginčysiu: kadaise mokinio krepšelis teigiamai pasitarnavo visai švietimo sistemai. Kadaise, kai mokinių skaičius mokyklose nemažėjo, mokyklos nebuvo uždarinėjamos šimtais, nebuvo į gatvę išvaromi tūkstančiai mokytojų.
Šiandien, kai mokinių skaičius sparčiai mažėja, mokinio krepšelis tapo tyliu įrankiu švietimo sistemai žlugdyti. Tapo plėšiku, kasmet iš švietimo sistemos atimančiu šimtus milijonų litų.
Mažiau mokinių – mažiau krepšelių. Mažiau krepšelių – mažiau lėšų valstybė skiria vaikams ugdyti, mokyti, mažiau lėšų visai švietimo sistemai.
Per paskutiniuosius 7-8 metus iš švietimo sistemos tyliai atimti milijardai litų.
Iš mano, buvusio mokytojo lūpų, šventvagiškai nuskambės – švietimui nereikia daugiau pinigų. Palikim tik tai, kas dabar skiriama. Artimiausius 4-5 metus, natūraliai vaikų skaičiui mažėjant, užtektų lėšų švietimo sistemai.
Žinoma, jei nebus leidžiama atimti iš vaikų pinigų.
Žinoma, jei valstybė užfiksuoja dabar švietimui skiriamą pinigų sumą ir kasmet lygiai tiek pat skiria jų švietimui.
Ir tada galima mažinti vaikų skaičių klasėse (pradinėse klasėse, pavyzdžiui, ne daugiau kaip 16 mokinių), išsaugoti dalį mokyklų ir mokytojų. Ir tada galima žymiai pagerinti vaikų ugdymo, mokymo kokybę.
Visada tvirtinau, kad švietimas – ne paslauga. Kad švietimas yra tautos egzistencijos reikalas. Kad mokytojas dirba patį svarbiausią darbą visuomenėje – ugdo vaikus, perduoda jiems žinias, patirtį. Deja, šiandien mokytojas – dažnai be darbo, be teisės tobulėti, gauti mokytojo darbo vertą atlyginimą.
Mokinio krepšelio ir laisvosios rinkos principais tvarkomos švietimo sistemos pasekmės pražūtingos.
Pats naujausias akibrokštas ir nesiskaitymo nei su mokytojais, nei su mokiniais pavyzdys – tyliai pakeistos 2014-ųjų stojimo į aukštąsias mokyklas taisyklės. Šio akibrokšto autoriai – Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendram priėmimui organizuoti taryba bei Švietimo ir mokslo ministerija.
Ar galima dar labiau tyčiotis iš mokytojų ir mokinių? Galų gale, pribloškia liberalusis mąstymas: kuo daugiau egzaminų, tuo geresnės mokinių žinios? Absurdas.
Džiugu tik tiek, kad švietimo profesinių sąjungų lyderiai šiemet, galų gale, taip pat prabilo, kad švietimas – ne paslauga, kad reikia mažinti vaikų skaičių klasėse. Tiesa, apie tai prabilo po septynerių metų tylos.
Dabar tuo belieka įtikinti politikus, vis rėkiančius, kad švietimas – labai brangu, kad per daug mokyklų ir mokytojų.
Niekas neprašo skirti daugiau lėšų švietimui. Palikit nors tiek, kiek dabar skiriama.
Ir todėl teigiu, kad mokinio krepšelio modelio būtina atsisakyti. Skubiai.
