Pagaliau prezidentas Valdas Adamkus tarė ilgai visų lauktą žodį. Pagrindinė jo kalbos mintis – prarastas pasitikėjimas skandaluose paskendusiais ūkio ministru Viktoru Uspaskichu ir Vilniaus meru Artūru Zuoku. Užuominomis pasiūlyta jiems atsistatydinti.
Kaip reaguota į šią kalbą? Pirmiausia, politinė atsakomybė verčiama ant šių dviejų veikėjų pečių. Štai Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas teigia, kad dabar sprendimą dėl atsistatydinimo turi priimti patys skandalų herojai. Panašios pozicijos laikosi ir Tėvynės Sąjungos lyderis Andrius Kubilius.
Tuo tarpu tiek V. Uspaskichas, tiek A. Zuokas krato galvas ir sako, kad nemato jokio pagrindo savo atsistatydinimui.
Tiesa, keistokai skamba iš V. Uspaskicho lūpų pagyrimas Prezidentui dėl vienodų standartų taikymo – pasmerkė ne tik jį, bet ir A. Zuoką. Tačiau juk taip pripažįstama, kad jis pasitikėjimą prarado pelnytai. Tad ar tai nėra pirmasis žingsnelis pripažįstant savo kaltę?
Tuo tarpu A. Zuokas kontratakavo V. Adamkų, apkaltinęs, kad šis supaprastintai vertina padėtį, ir netgi jam neleidžia principingai elgtis, iškeliant negeroves valstybėje. Jo ištikimas gynėjas A. Čaplikas ištarė metų frazės vertą sakinį: prezidentas "savo krikštasūnio tėvą aukoja rusiškam carui".
Akivaizdu, kad Artūras Zuokas lengvai nepasiduos. Jis įrodinės savo nekaltumą ir principingumą, apeliuos į V. Adamkaus jausmus. Ar jam pavyks perkalbėti Prezidentą, pakeisti jo nuomonę, parodys laikas.
Tačiau dabar galima klausti, o kas toliau? Juk šiandien situacija yra žymiai sudėtingesnė nei tuomet, kai V. Adamkus į tautą kreipėsi dėl Gedimino Vagnoriaus. Tuomet buvo aiškios alternatyvos tuometiniam premjerui, šiandien Lietuvos politiniame gyvenime susidariusi pato situacija.
Prieš dvi savaites savo komentare sakiau, kad opozicija, nunešusi dokumentus Seimo pirmininkui A. Paulauskui, turėtų elgtis logiškai ir žengti kitą žingsnį – pasiūlyti alternatyvą dabartinei koalicijai, nes labai tikėtina, kad pasitraukus V. Uspaskichui žlugs ir dabartinė dauguma. Po savaitės konservatoriai paskelbė, kad žlugus vyriausybei, jie imtųsi formuoti naują daugumą.
Suprantama, kad tokiu atveju jų partneriai turėtų būti liberalcentristai. Tačiau juk dabar jau aišku, kad braška jų koalicija Vilniaus savivaldybėje. Štai Vilniaus vicemeras konservatorius Kęstutis Masiulis viešai pasakė, kad Artūras Zuokas turėtų atsistatydinti. Tokios kalbos gali grėsti rimtu konfliktu tarp dešiniųjų. O tuomet kokią jie gali suformuoti koaliciją?
Štai viskas taip susimazgę į vieną Gordijaus mazgą, kad nors vienas realus postūmis viename fronte gali smarkiai pakeisti bendrą situaciją.
Tačiau dabar jau išeities nebėra. Jei prezidentūra nedarys tolimesnio spaudimo, jog visuomenei iškilę klausimai kuo greičiau ir aiškiau būtų atsakyti, ir situacija išliks tokia pat kaip dabar, visiems taps akivaizdu, kad prezidentas šį karą pralaimėjo, kad jis yra silpnas.
O tai reiškia, kad dabartinėje Lietuvoje nėra jokios realios politinės jėgos, kuri gali bent kiek įtvirtinti politikų atsakomybės ir moralios politikos standartus.
Pasekmės Lietuvai gali būti tragiškos. Vien todėl, kad jau niekas nebetikės jei ne moralia, tai bent padoria politika. O jokių taisyklių nevaržomas veikimas taps norma.
Antra, tokioje situacijoje labai greitai vėl atgims „stiprios rankos“ troškimas – žmonės nenori matyti „bardako“, jie nori tvarkingo gyvenimo. Ir ko trokšti tuomet jei ne vado, kuris ims viską ir sutvarkys. Štai tokie pasiūlymai jau girdimi – siūloma išplėsti prezidento galias. Ar tikrai to mums reikia. Tai gal padėtų išspręsti šiandienos situaciją, tačiau kas toliau. Juk posovietinėje visuomenėje, kurioje stiprios autoritarinės nuotaikos, didelės galios sutelkimas vienose rankose yra pavojingas.
Taigi, nuo šiandienos politikų išminties, jų veiksmų (jau ne vien tik neįpareigojančių kalbų) priklausys tolimesnė mūsų valstybės ateitis. Ne vien tik Zuoko su Uspaskichu.
