Ar matėte kaip Vytautas Rumšas jaunesnysis filme pristato Lietuvą pasauliui? Pažiūrėkite – jis neįtikėtinai žavus. Bet jau kitą dieną spektaklyje „Mistras“ aktorius virsta kitokiu gražuoliu – lietuviu mušeika. Taip gimė keli klausimai apie tautiškumą, kuriuos panorome užduoti ir Vytautui Rumšui vyresniajam
Vytautai, pristatote Lietuvą filme pasauliui. Klausimas tiesus ir atviras – ar pats esate patriotas?
Vytautas jaun.: Patriotizmas – labai sudėtinis jausmas. Atsimenu, kažkada dar vaiką mane labai sujaudino animacinis filmukas apie pingviną, kuris bandė išperėti ne kiaušinį, o akmenį. Nors jis buvo pasiruošęs dėl jo žūti, akmuo ir liko akmeniu. Nenoriu prilyginti tėvynės akmeniui, tačiau nesmerkiu žmonių, kurie ją palieka. Ačiū Dievui, kad turime jų – laisvų, mačiusių pasaulio, įsitikinusių, kad galima būti smagiam, mandagiam ir laimingam."
Vytautas vyr.: Tėvynė man skamba vienaip, o patriotas – jau kitaip, ne taip skaniai, nors ir kilęs iš žodžio patria (tėvynė). O tėvynė, be abejo, yra labai reikšminga – tai ne tik vieta, kur gimei ir išaugai. Tai – mentaliteto klausimas. Tarkime, jei būčiau gimęs Japonijoje ar Afrikoje, tikrai būčiau kitoks. Būtent iš gimtinės tu išeini į pasaulį ir išsineši tai, ką dar vaikas sukaupei: prisiminimus ir kiemus, po kuriuos lakstei mažas, medžius, po kuriuos karsteisi. Ir tik viso to sukaupęs savyje, jau kažką gali atiduoti ir pasauliui.
Vytautas Rumšas. (Ruslano Kondratjevo, Balsas.lt nuotr.)
Apie lietuvius kalbama įvairiai – tai jie aštriadančiai, tai ginkluoti beisbolo lazdomis... Ar jums Lietuva atrodo išprususi ir graži?
Vytautas jaun.: Lietuva unikali tuo, kad dar nėra labai paliesta ir čia nepadalinta kiekviena žolelė, kiekvienas žemės ar miško gabalėlis. Kai skrendu virš Lietuvos ir pavyzdžiui, Olandijos, iš aukštai šis skirtumas labai aiškiai matomas . Be to, Lietuvos merginos tikrai labai gražios. Tik gaila, kad lietuviai vis verčiami riestis į kuprą.
Vytautas vyr.: Man – graži. Tačiau kai palygini mūsų tautos kultūrą su kitomis, pasidaro truputėlį liūdna. Ten – skulptūros, ikonos, paveikslai... O mūsų kadaise pagoniškas tikėjimas lėmė nuostatą, jog viskas, kas parašyta – šėtono išgalvota. Todėl buvo tik žodinis perdavimas, o jis lengvai išskysta, išsibarsto. Esu kelis kartus pagalvojęs – Jėzau, kokie mes vargšai kaimiečiai. Tačiau nėra taip, nėra. Mumyse daug ko likę ir būtume paskutiniai kvailiai, jei tuo netikėtume. Tik tie bandymai prisitaikyti tai prie kryžiuočio, tai prie lenko, tai prie ruso privertė mus prarasti savo vertikaliąją ašį. Iš to kartais kyla ir agresyvumo. Tikiu, kad jei lietuviai kadaise būtų išsikraustę į kitą, šiltą kraštą, dabar būtų geresni ir šviesesni.
Kokių savybių, jūsų nuomone, vyrui labiausiai reikia kovojant dėl vietos po Lietuvos saule?
Vytautas jaun.: Stipraus stuburo ir ąžuolinių nervų. Kas nesugeba prisitaikyti prie kintančio kraštovaizdžio, tas ir palūžta. Gyvenimas labai nepastovus, vieną dieną gali būti vienaip, kitą – jau visiškai kitaip. Jei labai stipriai viską imsi į galvą – žiūrėk, neturkus gersi kokį „Xanaxą“ ar „Prozacą.“
Vytautas vyr.: Ne, ne taip. Reikia labai daug sielos ramybės. Kaip ją pasiekti, kiekvienas jau sprendžia pats. Tačiau ramybė – didelė jėga. Didelė jėga slypi ir tyloje. Jei žmogus ramus – ne tylus, o ramus, su juo verta bendrauti, eiti į kovą, tiesiog būti jo ramybėje. Jei žmogus neramus nei fiziškai, nei dvasiškai – su juo toli nenueisi. O jei ir nueisi, tai žiūrėk kur nors už kampo gali sulaukti netikėtumo.
Vytautas Rumšas vyresnysis seriale „Broliai“, TV3 nuotr.
Ar teko savo įsitikinimus arba teisybę ginti kumščiais?
Vytautas jaun.: Visko yra pasitaikę. Tik kartais nelabai būdavo aišku, dėl ko kilo muštynės – pabaigoje tikrosios priežasties jau kažkaip ir nebeprisimeni.
Vytautas vyr.: Ne, neteko. Manau, kad muštynes žmogus pritraukia pats. Kai yra griežtas, agresyvus, kai ieško aplink save niekšų. Tada jų, tų niekšų, ir atsiranda. Ir jau gali kelti kumštį ir pateisinti tą savo mintį apie muštynes.
Abu esate gražūs vyrai. Ar gražiam žmogui gyventi lengviau?
Vytautas jaun.: Ačiū Dievui, narcizo komplekso neturiu. Man gražu, kai žmogus subalansuotas vidujai. Kas tai yra? Sąžinė, ramybė, streso nebuvimas. Išvaizda – tik viso to papildymas. Jei kas nors nuolat piktas ar susierzinęs – jau sudėtingas atvejis. Man kol kas pavyksta išbalansuoti – ir jachtos, namai ar sklypai neturi tam jokios įtakos.
Vytautas vyr.: Aš pasakysiu taip: žmogus juk pirmiausia pamato, taip? Pirmas įspūdis sklinda iš stoto, veido ir akių. Negalime neigti, kad visada maloniau žiūrėti į gražų, o ne subjaurotą žmogų. Tik vėliau šnekėdamas gali suprasti – oi, kaip aš klydau... Bet pirmuoju pažinties laikotarpiu gražiam žmogui turbūt šiek tiek lengviau.
Ir paskutinis klausimas: kas lietuviui žiūrovui labiausiai patinka ir kokias iš to galima padaryti išvadas?
Vytautas Rumšas jaunesnysis ir vyresnysis (nuotr. Dainiaus Labučio )
Vytautas jaun.: Lietuviui patinka nusijuokti, nusišypsoti. Matyt, oi kaip mums šito trūksta. O dar labiau trūksta autoironijos. Iš savęs pasijuokti nesugeba gal 95 procentai žmonių. Aš labai tikiuosi, kad patenku į tuos likusius 5 procentus, nes man juoktis iš savęs patinka ir aš tai moku. Saviironija absoliučiai būtina sveikos asmenybės brandai. Nesame tokie įdomūs pasauliui, kaip mums atrodo, labiau esame įdomūs patys sau. Nesame ir pasaulio bamba – mūsų tauta ir atskiros asmenybės dažnai susireikšmina. Žinote, kaip rašė Justinas Marcinkevičius „Mažvyde“, kurį mes dabar repetuojame? „Ten, kur du lietuviai, ten – peilis prie gerklės.“ Taip kad mums lieka tik atsiraitoti rankoves ir dirbti, dirbti, dirbti... stengtis plėsti akiratį.“
Vytautas vyr.: Kad ne žiūrovai formuoja tą, kas rodoma. Jie gal taip galvoja, bet taip nėra. Formuoja tie, kurie mus nori matyti kitokius. Gal nuskambės žiauriai, tačiau mus norima matyti vergais. Trečiarūšiais, ketvirtarūšiais... Lyg kas patyliukais sau galvotų – tegul tie rusai, tarkim, prasigeria, o lietuviai... pasikaria. Klausiate, ar kalbu apie Briuselį? Ne, Briuselis – tik viena iš sudėtinių šio proceso dalių, čia daug globalesnis reikalas. Pasaulio įtakingiausieji susirenka, dėlioja savo šachmatų partiją, stumdo mus dideliu savo pirštu. Tėra tik vienas būdas pasipriešinti – labai stipriai tikėti tuo, ką darai. Prieš šitą nuostatą visi bejėgiai.
Irena Kamičaitienė
