Dabartinis politinis mūsų šalies būvis lyginamas su perkaitusiu garo katilu, tačiau publikai nėra ko jaudintis - katilas nesprogs. Nesprogo jis ir nušalinant prezidentą Rolandą Paksą. Kad ir kaip rutuliotųsi įvykiai, kad ir kokių „naujienų“ būtų paskleista apie skandalo dalyvius, nepasikeis nei politinio elito įpročiai, nei korupcinių politinių ryšių pobūdis. Dėl to būkime ramūs.
Daugiausia teigiamų komentarų pastarosiomis dienomis susilaukė Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus pareikštas moralinis politinės situacijos įvertinimas ir netiesiogiai išdėstytas jo pageidavimas, kad Viktoras Uspaskichas ir Artūras Zuokas atsistatydintų. Moralės priminimas labai reikalingas - šitai ir paryškina prezidentą palaikantys politikai ir politologai.
Tačiau yra ir kitas prezidento pareiškimo aspektas - savisaugos. Prezidentas ne tik iškėlė moralios politikos būtinumą, bet ir (vėlgi - netiesiogiai) atsiribojo nuo pagrindinių skandalan patekusių „nemoraliųjų“, ypač nuo A. Zuoko. Publikai jis nelyg pasakė - nebesiekite manęs su Vilniaus meru.
Ir A. Zuokas, ir jį aptarnaujanti komanda puikiai suvokė šį prezidento pasisakymo aspektą - pasigirdo isteriški kaltinimai net „išdavyste“. Tokia reakcija akivaizdžiai rodė, kad prezidentas iš esmės buvo tapęs A. Zuoko įkaitu arba tokiu Vilniaus mero aplinkos laikomas.
Prezidento padėties keblumą galima nujausti iš vienos svarbios aplinkybės - savo pareiškimui palaikyti jis pasitelkė politologų būrelį. Tai buvo gana keista viešųjų ryšių akcija - politologai drįso reikalauti, kad prezidentas pareikalautų. Šitai rodo, kad ir politologai stokoja vakarietiškos politinės kultūros. Toks viešas reikalavimas žemina prezidentą, nes ima rodytis, kad jo sprendimas nėra savarankiškas. Kita vertus, kyla klausimas, kas vėliau atsakys už prezidento veiksmų padarinius.
Politologų „reikalavimo“ istorijoje glūdi ir kitas dalykas - prezidentui būtina naujų žmonių aplinka ir parama, kadangi įtakingoji prezidento komandos dalis yra A. Zuoko rankos, akys ir ausys. Kitaip ir negali būti - juk A. Zuokas, kaip įtakingiausias V. Adamkaus rėmėjas ir visaip artimas žmogus, padėjo tą komandą suburti, antra vertus, aukštų valstybės pareigūnų komandos neišvengiamai patenka tų pareigūnų ar politikų favoritų įtakon. Tad prezidento ryžtą atsiriboti nuo Vilniaus mero turėtų paremti kitas veiksmas - prezidento komandos branduolio performavimas. Netrukus pamatysime, ar prezidentas linkęs realiai įtvirtinti parodytą atsiribojimą.
Kaip įsivaizduojama išeitis iš susidariusios padėties? Labai paprastai - V. Uspaskichui ir A. Zuokui siūloma atsistatydinti. Vienam iš ministro, kitam ir mero postų. Vadinasi, siūloma savo noru atsisakyti ir politinių aukštumų, ir galimybių valdyti didžiulius finansų srautus. Įvairiose laidose retoriškai klausiama, nejau jų partijos neturinčios kitų tinkamų kandidatų tiems postams užimti. Tačiau nesvarstomas svarbesnis dalykas - o kas pasikeis mūsų politiniame gyvenime tiems dviem atsistatydinus ir kitiems dviem užėmus jų vietas? Na, o jei po poros savaičių dabar jau apie naujuosius pareigūnus pasklis nelabai gražūs gandai, esą jie įsivėlę į korupcinius ryšius ar susiję su nusikaltėlių grupuotėmis... Ar nušalinus prezidentą R. Paksą politinis gyvenimas tapo skaidresnis bei moralesnis, ar sumažėjo korupcijos? Nieko panašaus neįvyko. Galėtume net tvirtinti, kad politinė kova tapo dar aršesnė ir nešvaresnė.
A. Zuokas plačiajai publikai neseniai apsireiškė kaip gilus politinis mąstytojas. Jo samprotavimai apie moralę aiškiai rodo mūsų politinės kultūros būklę. A. Zuokas išdėstė keletą tiesų, kurių kol kas nenorima ir nedrįstama pripažinti: Lietuvos politiniame gyvenime jau seniai neveikia jokie moraliniai principai, o tik grynas politinės ir ekonominės naudos imperatyvas, antra vertus, visos kalbos apie moralę yra politinės kovos įrankiai, pasitelkiami „geram“ ar „blogam“ įvaizdžiui kurti.
Šiuo atžvilgiu A. Zuokas stebėtinai atviras ir nuoseklus - juk tokiu supratimu pasiremdamas jis užkopė į politinės ir finansinės galios aukštumas, tokia pasaulėžiūra jam padėjo suburti veiksmingai veikiančią jį aptarnaujančią bogušių ir čiučelių komandą. Beje, šitaip atviraudamas Vilniaus meras gelia ir prezidentui - juk tokia nuostata susiklostė jam artimai bendraujant su V. Adamkumi.
Kol kas besirutuliojantis skandalas dar nėra išsisėmęs, tad abiem pagrindiniams veikėjams nėra ko atsistatydinti. Kodėl jiems reikėtų atsistatydinti, jei galima neatsistatydinti? Skandalo baigtis priklausys nuo politinių susitarimų ir nuo teisėsaugos institucijas valdančių politikų sumetimų. Šiuo atžvilgiu žaidimas daug sudėtingesnis ir komplikuotesnis - gal dėl to kai kurie opozicijos veikėjai norėtų, kad jį išspręstų „dori“ Maskvos vyriausybės valdininkų „prisipažinimai“.