Po JAV prezidento George’o W. Busho Rygoje išdėstyto požiūrio į Antrojo pasaulinio karo padarinius, sovietinę Baltijos bei kitų šalių okupaciją ir jos padarytas skriaudas jau mažai kas abejoja, kad Lietuvos ir Estijos prezidentų sprendimas nevykti į Maskvą pagarbinti stalininės politikos buvo ne tik moralus, bet ir politiškai teisingas.
Nors sprendimas nevykti daug kam iš pradžių atrodė nelyg politinis donkichotiškumas, dabar matome jį buvus nepaprastai veiksmingą būdą, padėjusį atkreipti pasaulio visuomenės dėmesį į Antrojo pasaulinio karo bei jo padarinių vertinimus ir neleidusį dabartinei Kremliaus valdžiai primesti pasauliui iškreipto, stalinistinių istorikų sufalsifikuoto karo aplinkybių ir pokario padarinių supratimo. Prisiminkime, kaip isteriškai į tai sureagavo gausybė įvairaus rango Rusijos politikų. Niekada per pastaruosius kelerius metus neteko girdėti tiek daug vienas kitą paneigiančių, nesuderintų Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir užsienio reikalų ministerijos pareiškimų. Šitai rodo, kad jų sumanyto scenarijaus įgyvendinti nepavyko - pasaulis mini Rusijos aukas ir jos indėlį į fašizmo sutriuškinimą, suvokdamas Stalino totalitarizmo nusikaltimus žmonijai.
Jungtinių Valstijų prezidentas nepaprastai taikliai nusakė istorijos paradoksą - dalis nugalėtosios Vokietijos tapo laisva šalimi, o daliai sovietų „išvaduotų“ Europos valstybių teko okupacijos jungas, trėmimai ir žudymai.. Atkreiptinas dėmesys, kad G. W. Bushas pripažino ir Vakarų valstybių, tarp jų JAV kaltę dėl tokios istorinės neteisybės - koalicijos partnerės sutiko su Stalino parengtu Europos padalijimo planu.
Manau, kad G.W. Bushas Rygoje garsiai išdėstė oficialią galingiausios pasaulio šalies poziciją šiuo klausimu. Jo pasisakymas - ne vien Baltijos šalims palaikyti. Jis adresuojamas ir Europos Sąjungos lyderėms Prancūzijai bei Vokietijai, taip pat Rusijai. Šiuo atžvilgiu išskirtinas vienas aspektas. JAV nelabai patinka Prancūzijos, Vokietijos ir Rusijos bandymai kai kuriais esminiais pasaulinės politikos klausimais kurti Jungtinėms Valstijoms oponuojančią Paryžius - Berlynas - Maskva „ašį“, kurią neva dar galėtų paremti Pekinas. Šitaip Prancūzija ir Vokietija siekia stiprinti geopolitinę Europos Sąjungos galią ir imtis jai atstovauti. Tie politiniai žaidimai nėra visiškai nekalti - jie silpnina euroatlantinę vienybę, skatina įvairių regioninių lyderių ginklavimąsi, o sykiu menkina branduolinės ginkluotės priežiūros veiksmingumą.
Esame dėkingi Jungtinių Valstijų prezidentui už paramą, tačiau turėtume suvokti, kad desovietizuotas pokario okupacijos vertiniams pirmiausia reikalingas mums patiems, tad mes ir turime jį diegti. Pastaruoju metu įvairiausi politikai skatina mus „užversti praeities puslapį ir eiti tolyn“ ar „žvelgti į priekį“, atkreiptas dėmesys į tolerancijos stoką, ypač kalbant apie Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos atsisakymą kartu su okupacinės kariuomenės kariais kartu paminėti pergalės prieš fašizmą 60-metį.
Istorijos puslapiai nelengvai vartomi, o kai kurie jų nebeužverčiami niekada. Kiekviena tauta turi tokių neužverčiamų puslapių. Tačiau tai nereiškia, kad tauta tik tą puslapį ir skaito ar tik jį pasauliui ir rodo. Svarbiausi tautos egzistencijai įvykiai turi būti ne užmirštami, o įsisąmoninami taip, kad taptų tautinio ir asmenybinio tapatumo bruožais. Pokario okupacija, trėmimai ir pasipriešinimo kova yra svarbiausi mūsų dabarties istoriniai vyksmai, kurių tiesa turime ugdyti būsimas kartas.
Laisvės kovotojų auka yra ne tik mūsų laisvės šaltinis, bet europinės reikšmės istorinis pasipriešinimo sovietiniam režimui žygdarbis, kuris anksčiau ar vėliau taps svarbia pokario Europos istorijos dalimi. Laisvės kovotojai visiškai pagrįstai atsisakė švęsti kartu su buvusiais sovietų armijos kariais - juk 1945 metų gegužės 9-ąją kai kur jau su ginklu rankose buvo priešinamasi naujiesiems okupantams. Čia jau ne tolerancijos, o esminių pozicijų reikalas. Vieni kovojo už Lietuvos nepriklausomybę, o kiti ją laidojo. Esama aplinkybių, kai į svarbius valstybei dalykus būtina išdėstyti aiškų, vadinasi, netolerantišką požiūrį. Atsisakydamas vykti į Maskvą taip padarė Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, lygiai taip pat principingai pasielgė ir Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga valdžios organizuoto „vieningumo“ spektaklio atžvilgiu.
Lietuvos valdžios atstovai neturi jokios moralinės teisės kaltinti laisvės kovotojus netolerancija, nes kol kas niekaip neatlygino jiems nei už jų pasiaukojimą, nei už sovietinės valdžios jiems padarytas skriaudas. Laisvės kovotojų nuopelnai Lietuvos valstybei ir valstybingumui - išskirtiniai, o didžios dalies aukščiausio rango Lietuvos politikų - labai jau menki. Ar tie išskirtiniai jų nuopelnai deramai atspindėti mokykliniuose istorijos vadovėliuose? Deja. Ar nedaugelis likusių gyvų laisvės kovotojų deramai aprūpinti ir prižiūrimi? Deja. Visos valdžios galėjo labai pagerinti šių žmonių gyvenimą, niekas netrukdo ir dabartinei valdžiai jų gaunamas elgetiškas pašalpas prilyginti bent jau signatarų rentoms... Nieko nepadaryta. Kodėl? Todėl, kad tie žmonės dabartinei valdžiai - svetimi, nes jie kitos prigimties. Jie nenusilenkė sovietiniams okupantams, todėl jie ir dabar - „netolerantiški“.
Daugiau skaitykite:
A. Brazauskas: Hitler kaput!http://www.omni.lt/?i$9359_70693$z_274811
K. Paulauskas: Dar kartą apie degtinę, rusiškas žiemas ir vokiškus tankushttp://www.omni.lt/?i$9359_70693$z_274386
Č. Laurinavičius: Lietuva Antrojo pasaulinio karo verpetuosehttp://www.omni.lt/?i$9359_70693$z_274550
L. Ulevičius: Lietuvos va(l)dovų keliai į Maskvą ir takeliai Maskvojehttp://www.omni.lt/?i$9359_70693$z_274584
