LRT radijo laida „60 minučių“, LRT.lt
Po Antrojo pasaulinio karo nemaža dalis cheminio ginklo atsargų buvo palaidota Baltijos jūroje, sako profesorius Valdas Rakutis. „Tai kelia pagrįstą baimę, kad kada nors visa tai išeis į paviršių, – neneigia profesorius. – Bet, specialistų teigimu, toks laidojimo būdas kai kuriais atvejais pakankamai veiksmingas.“
V. Rakutis pabrėžia, kad niekas nežino, kokie tie korpusai, kuriuose laikomas cheminis ginklas. Tad, pasak jo, dabar būtų pavojinga iš Baltijos jūros dugno bandyti iškelti visas atsargas: „Ką daryti – ar palikti jį ten gulėti, ar vis tiek bandyti iškelti, turėtų pasakyti specialistai.“
Tarptautinė Cheminio ginklo draudimo organizacija, Lietuvos karo akademijos prorektoriaus V. Rakučio nuomone, Nobelio taikos premijos nusipelnė ne todėl, kad yra labai daug nuveikusi, bet dėl to, kad Sirijos įvykiai sukėlė didelį pavojų pasaulinei taikai.
„Šita organizacija prisidėjo sprendžiant Sirijos problemą. [...] Manau, kad savo darbą ji atlieka, nes cheminio ginklo plėtra pasaulyje gerokai sulėtėjusi. O galimų židinių, kur gali kilti pavojus taikai, skaičius bent jau neauga“, – LRT radijo laidai „60 minučių“ sako jis.
Anot profesoriaus, tai labai svarbu, nes kuo daugiau valstybių turi cheminį ginklą ir kuo daugiau pasiruošusių jį panaudoti, tuo daugiau galimybių, kad iškils konfliktų, per kuriuos šitas ginklas bus naudojamas masiškai.
Cheminis ginklas pirmą kartą panaudotas per Pirmąjį pasaulinį karą Vakarų fronte. Iš viso tada buvo pagaminta 180 tūkst. tonų. V. Rakutis pastebi, kad dalis jų gal yra sunaikinta, bet dalis saugoma tam tikrose saugyklose. Taip pat jis sako, kad kai kurios saugyklos yra rimtos, o kai kurios – sandėliai, kurių niekas nenori judinti.
„Cheminio ginklo atsargos pavojingos, nes niekas nežino, kaip jos, sukurtos Pirmojo pasaulinio karo metais ar po jo, elgiasi laikui bėgant, kaip keičiasi jų savybės. Tokių tyrimų nėra pakankamai. Tai tiksinti bomba, bet niekas nežino, ką su ja daryti“, – kalba V. Rakutis.
Jis sutinka, kad per tam tikrą laiką atsargas pavyktų sunaikinti, bet reikia daug lėšų, kurių valstybės dažniausiai neturi. „Taigi tas ginklas arba utilizuojamas, arba tiesiog guli, nes saugiausia – jo nejudinti“, – sako V. Rakutis.
