Vaida, paklausiu taip, kaip ir pradėjau: kaip vertinate šalia visų savo laimėjimų dar ir karalienės titulą?
Taip ir vertinu. Iš pat pradžių tą konkursą sau įvardijau kaip nuotykį. Jis ir liko man ryškus trumpas nuotykis. Esu mama, mokymų kompanijos projektų vadovė, verslininkė... Visos moterys vaidmenų ir vardų turi daug. Aš gerai jaučiuosi su visais savo pavadinimais. Ir negaliu sakyti, kad pabūti karaliene nėra malonu. Kiekviena moteris, man rodos, norėtų bent kartą gyvenime ja pasijusti, nors dabar karūna saugiai padėta ir retai ištraukiama.
Bet ant pakylos lipote nebe pirmą kartą. Jums pažįstamas modelio darbas, nors dabartinis nieko bendra su tais dalykais neturi. Ar nesvajojate dirbti versle, susijusiame su grožiu, pramogomis?
Apie modelio darbą niekada negalvojau. Jau trylikametė buvau labai aukšta, beveik tokio ūgio, kaip dabar, ir dėl to kompleksavau, išgyvenau. Mane išgelbėjo tinklinis. Pakliuvau į Vilniaus rinktinę ir sportas išsprendė psichologines mano problemas. Aišku, tuo metu žinojau, kad vyksta grožio konkursai Lietuvoje, bet nebūčiau turėjusi tiek drąsos eiti ten, dalyvauti atrankoje. Ir pas Nijolę atsidūriau atsitiktinai. Jau dirbau, buvau pasigimdžiusi vaikelį, ir kaip tik tuo metu per radiją vis kvietė merginas išbandyti modelio darbą N. Veličkienės kailių salone „Nijolė“. Tuo metu darbą nebuvo lengva susirasti, o čia girdžiu, siūlo. Mane sudomino pati darbo galimybė. Ir nenusivyliau. Tai buvo puikus darbas – gera sutartis, geras atlyginimas. Traukė ir blizgesys Gedimino prospekto pradžioje. Iki šiol prisimenu: baltas podiumas, tris kartus per dieną žingsniuoja modeliai, stoja troleibusai... Bet svarbiausia, Nijolė į mus tikrai daug investavo. Kiekvieną dieną choreografijos pamokos, mus ne kartą vežė į gamyklą ir rodė technologinius dalykus. Paskaitos, žinios apie madą, kostiumų istoriją... Daug gražių atsiminimų. Kai po 15 metų mane pakvietė dalyvauti grožio konkurse, jau neturėjau scenos baimės ir už tai dėkinga modelio darbui. Nors pas Nijolę buvau vienintelė iš visų merginų be titulo. Nijolė juokdavosi: „Visos aplinkui tituluotos, o pirštais man nuolat rodo į tą, kuri neturi titulų.“ Nijolė žmogų arba priima, arba ne. Man pasisekė, aš jai patikau iš karto.
Yra dvejopa nuomonė: viena – kad gražiai moteriai karjeros laiptais kopti lengviau nei tai, kurios išvaizda tiesiog eilinė; kita – kad sunkiau. Kaip jūs manote?
Nijolė, kai dirbau kailių salone, man ne kartą sakė: „Na, tu, Vaida, būdama tokios išvaizdos turėsi gal dešimt kartų daugiau dirbti nei kitos, kad tave pripažintų kaip specialistę. O dar mūsų visuomenėje...“ Iš dalies ji buvo teisi. Mano išorė yra daugiau pakišusi koją nei padėjusi siekiant karjeros. Juo labiau finansų srityje. Kai neturinti 30-ies aukšta blondinė ateini pas įmonės vadovą, jis nepatikliai nuskenuoja tavo išvaizdą. Manau, tai buvo pagrindinis stimulas mokytis, tobulėti, baigus Vilniaus Gedimino technikos universiteto bakalauro studijas tęsti magistrantūros mokslus. Norėjau įrodyti esanti ne tik ilgakojė blondinė.
Vaida Ragėnaitė (nuotr. Inesos Čekolis-Ščiočinos)
Sakoma, kad moteriai norint pasiekti tiek, kiek vyras, reikia dešimt kartų daugiau stengtis ir dešimt kartų daugiau padaryti? Tiesa?
Manau, tiesa. Ne kartą savo gebėjimus teko įrodinėti kruopštumu, nes vyrai paprastai neturi tiek kantrybės, kiek moterys. Bet geriausias to įrodymas – bendrakursių karjera. Studijavau verslo vadybą. Merginų ir vaikinų mokymosi rezultatai studijų metais akivaizdžiai buvo merginų naudai. Vaikinai egzaminus laikė gerokai prasčiau, nuo mūsų nusirašinėdavo, bet šiandien dauguma mūsų grupės vaikinų dirba įmonių vadovais, o merginos – vos viena kita. Susidaro įspūdis, kad vyrui užtenka diplomo ir gražaus kostiumo norint gauti atitinkamas pareigas, o moteriai reikia ir diplomo, ir kostiumo, ir charakterio, ir dar daugelio dalykų...
Vienoje televizijos laidoje esate aštriai kritikavusi merginas, kurių karjera – jų kūnas ir padidintos krūtys. Olialia pupytėms išrėžėte ne visai malonią tiesą. Ir dabar tą patį pasakytumėte?
Atvirai pasakius, mane ta laida sukrėtė. Mano problema gal buvo ta, kad seniai buvau žiūrėjusi televizorių, o čia staiga tokia dozė olialia pupyčių, mane tiesiog ištiko šokas. Žiūriu į merginas, kurios turi viską, ką Dievas duoda: gražią išvaizdą, protą – jos galėtų daryti gerus dalykus, o kalba: „Plastinės operacijos – nieko tokio“, „krūtis pasididinusios mes parodysime Lietuvai“... Grįžau be amo. Net tapyti pradėjau. Tuo metu dirbau kolegijoje, grįždavau po darbo ir sėsdavau tapyti. Naktimis tapiau moterų portretus. Gražius šviesius moterų veidus. Visą ciklą per porą mėnesių nutapiau. Paskui nusiraminau, pasikalbėjau su sūnaus bendraamžiais, nes buvau pradėjusi manyti, gal tokia visa jaunoji karta. Ne, tikrai ne tokia. Tai iš skurdo – dvasinio ir materialinio. Tas sluoksnis visada buvo ir bus. Bet viso labo mažas procentas. Pilna puikių protingų merginų, kurios, jei reikės rinktis knygą ar suknelę, studijas ar plastinę operaciją, žinos, kam teikti prioritetą.
Žinote, kas man buvo skaudžiausia? Prisiminiau savo močiutes, jų pasakojimus, kaip jos išgyveno meilę, kaip jų mylimų vaikinų kūnai pokario metais gulėjo nuogi išniekinti turgaus aikštėje, o jos prie širdies nešiojo jų nuotraukas... Mane jaudino visi šie dalykai.
Ačiū Dievui, jau olialia pabaiga. Tai vertybių pergalė prieš pelno siekimą. Jie pasitraukė, nes negavo tokio pelno, kokio tikėjosi. Vertybės nugalėjo.
Vaida, karjerą pradėjote gana anksti. Dirbote ir mokėtės vienu metu. Ir taip gal 11 metų nesustodama. Kas jus skatino, koks stimulas?
Manau, visa tai iš gyvenimo būtinybės. Kai nuo dvidešimties metų esi viena atsakinga už sūnų, nori nenori tampi karjeriste. Kartą buvusi bendradarbė nuoširdžiai mane užjautė: „Tu tiek dirbi, iš kur tokia stipri?“ Mane net juokas suėmė: „O aš turiu galimybę rinktis būti stipriai ar nebūti?“ Bepigu jai stebėtis, kai šalia vyras, kuris ir užjaučia, ir globoja. Aš žinojau, kad už viską atsakinga tik aš. Pirmiausia – už savo vaiką. Kita vertus, ką gali duoti sūnui, jei neplėsi savo akiračio. Mano vaikas nuo pirmųjų gyvenimo dienų buvo smalsus ir protingas. Šalia jo turėdavau pasitempti. Jei jis vaikiškoje enciklopedijoje perskaitydavo, kaip atsirado mikrobangų krosnelė, ir norėdavo su manimi tai aptarti, būdavau priversta pasislėpusi nuo jo taip pat paskaityti. Negalėjau juk vaiko akyse griauti savo autoriteto.
Esate karjeristė?
Ką reiškia karjeristė? Gerąja prasme karjeristė, mano supratimu, yra ta, kuri siekia nelipdama per kitų galvas, negriaudama kitų žmonių likimų. Tokia turbūt esu ir tokios karjeros neatsisakau. Nenoriu įtvirtinti savęs kitų sąskaita. O turėjau tokių situacijų, kai vadovas vertė daryti tai, kas prieštaravo mano principams ir moralei. Man tai per sudėtingas uždavinys. Kaip gali atsiriboti nuo savęs?
Visada žinojote, ko norite?
Ilgą laiką siekiau tokių stabilių dalykų kaip diplomas, karjera, aiškios pareigos. Visada galvojau, kad reikia darbo, kuris būtų stabilus, geriausiai užsienio kompanijoje, finansiniame sektoriuje. Ir tai pasiekiau. Svarbiausia man buvo turėti savo namus. Šiandien turiu. Žodžiu, lipau tais pačiais vienais laiptais palengvėle į viršų.
Jeigu ant svarstyklių padėtumėte karjerą ir šeimą. Koks būtų santykis?
Man nesuvokiama, kaip tokius dalykus galima sverti ir lyginti. Lyg kokiame konclageryje – rinkis duoną arba vandenį. Kai šių dienų pasaulyje moteriai siūloma rinktis, mane siutina. Kaip galima? Ateina laikas gimdyti vaikus ir gimdai, nebent priklausyti kokiai nors organizacijai tau svarbiau už motinos pašaukimą. O kalbant apie tobulėjimą, yra puikių būdų moteriai tobulėti ir būnant su vaiku namie.
Aš pirmiausia esu mama. Vaikai yra didžiausias mano laimėjimas gyvenime. Mano vyresnysis jau dvyliktokas. Kai stebiu, kaip pavasarį organizavo paskutinį skambutį, kai matau, koks šaunus jis užaugo, didesnio džiaugsmo negali būti. Manau, tai ir mano nuopelnas, nors didelio vargo su juo neturėjau. Pats iš savęs buvo geras. Vesdavausi savaitgaliais į įstaigą ir sėdėdavo šalia, kai dirbdavau.
Kai prieš ketverius metus pagimdžiau dukrą, motinystės laikotarpis buvo puiki galimybė apskritai pagalvoti, ko noriu iš gyvenimo.
Pradėjote tapyti?
Pokyčiai galbūt prasidėjo nuo tapybos. Augindama dukrelę namuose nebegalėjau suvaldyti noro tapyti ir nuėjau į suaugusiųjų tapybos mokyklą, ten pradėjau mokytis. Man, turinčiai finansinį išsilavinimą ir dirbusiai finansinėje srityje, tai buvo avantiūra ir visiškai nauja sritis. Pagaliau supratau, kad visą gyvenimą stačiau save į tam tikrus rėmus. Kažkas vaikystėje pasakė, kad negaliu piešti, ir užgniaužiau svajonę. O juk tai kvaila.
Kita vertus, galbūt atėjo laikas kitam etapui. Tai atsitiko artėjant mano 35-mečiui. Pradėjau gilintis į dalykus, į kuriuos man seniai reikėjo atsakymų. Vienas iš jų –tikėjimas, kuris mano kartos žmonėms buvo sugriautas. Pradėjusi tapyti pradėjau skaityti ir atitinkamą literatūrą apie meną, gilintis į meno istoriją, lankyti parodas. Žodžiu, prisiskaičiau visokių įdomių dalykų, prisitapiau, paskui pradėjau mąstyti, kaip grįšiu į verslą, kuriuo jau pati mažai tikiu. Mano pareigos toje draudimo kompanijoje – motyvuoti vadovus, o jų – motyvuoti klientus. Man pačiai draudimo produktai jau senokai kėlė abejonių. Čia dar krizė. Susimąsčiau, ką mes siūlome žmogui, kai jam yra daug svarbesnių dalykų norint išgyventi.
Kur pasukote po motinystės atostogų?
Kaip tik per motinystės atostogas dalyvavau vadovų klubo veikloje. Vadovai į seminarus renkasi kas mėnesį. Mane sužavėjo viena mokymo kompanija, vedanti tuos seminarus. Tiesiog ji man padėjo atsakyti į daugelį klausimų, kurie mane graužė išėjus motinystės atostogų. Vienas svarbiausių – kaip neprievartaujant savęs nei kitų, nemanipuliuojant kitais žmonėmis siekti rezultatų. Įsitraukiau į tos kompanijos veiklą, nes ten mačiau galimybę prisiliesti prie pasaulinės patirties, prie rezultatų. O svarbiausia, kad sutapo tos kompanijos ir mano vertybiniai dalykai. Man nebereikėjo prievartauti savęs.
O kas jums buvo sunkiausia gyvenime?
Sunkiausia įveikti baimę. Dar viena priežastis, dėl ko negalėjau dirbti suomių draudimo kompanijoje, nes tas verslas paremtas žmonių baimėmis. Jeigu žmogus dar nežino, ko turi bijoti, mes pasakome, kas gali nutikti, kiek apvagia, kiek žūva. Kai ten dirbau, būdama 30 metų jau pradėjau galvoti apie testamentą, kurį turėčiau parašyti. Pradėjau mąstyti, kas bus, jei man kas nors atsitiks. Svarbiausia, kad savo baimėms neturėjau jokio pateisinimo. Vienintelis būdas atsikratyti tų baimių – pasitraukti.
Šiuo metu turite labai daug veiklos, kaip pati sakote, vaidmenų – mama, mokymų kompanijos darbuotoja – projektų vadovė, dar ir verslininkė. Beje, koks tas verslas?
Verslas gražus, šeimyninis. Ne per seniausiai pradėjome – atidarėme vestuvinių suknelių nuomos saloną. Turėjome patalpas, anksčiau jas nuomojome. Paskui kilo mintis, kad tose patalpose galėtume ką nors naudinga nuveikti. Atsirado toks pasiūlymas ir ėmėmės. Čia jau mano vyras prisidėjo...
Tomas – stiprusis ramstis, į kurį galite visada atsiremti?
Iš tikrųjų. Dabar, kai turiu garantą iš vyro pusės, galiu sau leisti ir nebūti visada už viską atsakinga. Galiu ir silpna pabūti, man tai visai patinka. Manau, mes, moterys, labai jau vyriškėjame ir taip nebepaliekame vyrams net galimybių. Kiek dabar vienišų moterų... Bet susipažinusi su kai kuriomis arčiau pamanau, ką tas vyras turi veikti, kokių pajamų turėti, kad išdrįstų prie tokios prieiti. Nors viduje jos kenčia. Turiu draugių, pasirinkusių karjeros aukštumas ir išdidžią vienatvę, bet žinau, kad jos nėra laimingos.
