Lietuvos valdantysis politinis sluoksnis neturi tautinės ir valstybės sąmonės, – konstatuoja politologas Vytautas Radžvilas. Jo nuomone, per 20 metų, prabėgusių nuo Sausio 13–osios nepasikeitė viena – pareiga kovoti už savo valstybę ir ją ginti.
– Sukanka 20 metų sausio 13–osios įvykiams. Sukaktuvės paženklintos ne tik A. Paleckio išsišokimais ir pasakojimais, kad šaudėme į save patys, bet ir daugelio žmonių piktais riksmais, jog Aleksandras Lukašenka yra šaunuolis jau todėl, kad jį kritikuoja ūsų politikai. Kas nutiko Lietuvos masių psichologijoje?
– Masių psichologija nepasikeitė. Aštrėjanti valstybės krizė atskleidžia tikrąją moralinę ir psichologinę daugybės šalies gyventojų būklę. Krizės sąlygomis jie tiesiog vis atviriau reiškia tikrąsias savo nuotaikas ir nuostatas dabartinės Lietuvos valstybės atžvilgiu. Norint tinkamai suvokti ir įvertinti problemos mastą pirmiausiai reikėtų pripažinti, kad po pusės šimtmečio okupacijos didelė, o gal net didžioji visuomenės dalis ne tik atprato gyventi savo valstybėje, bet net užmiršo, kas tai yra. Nereikėtų apsigaudinėti –– nepriklausomybės sąmoningai siekė ne visa tauta, o tik jos mažuma.
Pasyvią ir sąlygišką kitų pritarimą nepriklausomybės kovai lėmė ne tiek noras gyventi savoje valstybėje, kiek su ja sietos greitos materialinės gerovės siekiai. Kaip parodė vėlesni įvykiai, tokia aukštesnių idealų neturėjusi, įbauginta ir prisitaikėliška visuomenė ne tik nepajėgė kurti visavertės valstybės, bet net ir ginti gyvybinių savo interesų. O kai žmonės nenori ar nepajėgia prisiimti atsakomybės už savo šalį ir likimą, jiems belieka trokšti gero pono. Toks įsivaizduojamas geradarys yra Lietuvos pašonėje, tad jam simpatizuojama.
Šiomis nuotaikomis puikiai ir vis drąsiau naudojasi ir atviri Lietuvos priešai.
– Kas turi ir gali pasikeisti, kad susidarius situacijai, panašiai į 1940 birželį ar į 1990 sausį, kritinė masė patriotų visgi žvelgtų į padėtį ne taip, kaip generolas Stasys Raštikis, jo kolega Vincas Vitkauskas, sulaužę priesaiką, ar ponia Salomėja Nėris, važiavusi „Stalino saulės“ o lemiamas žodis nepriklausytų jaunajam A. Paleckui?
– Reikia pagaliau kurti tikrą valstybę. Būtina atvirai ir sąžiningai pripažinti, kad tvirtos gero pono rankos ilgesys yra ir iš dalies natūrali reakcija į tokios valstybės nebuvimą. Išskyrus negausias išimtis, Lietuvos valdantysis politinis sluoksnis taip pat sudarytas iš žmonių, neturinčių tautinės ir valstybės sąmonės bei nejaučiančių jokios atsakomybės už šalies likimą. Jų požiūris į valstybę yra vartotojiškas – į ją iš esmės žvelgiama kaip į trumpalaikį, dėl itin palankios tarptautinės konjunktūros atsiradusį darinį, iš kurio siekiama išspausti kuo daugiau asmeninės naudos, kol šis darinys dar gyvuoja. Šiuo atžvilgiu vadinamasis politikos, verslo, iš dalies ir kultūros elitas niekuo nesiskiria nuo tamsiausio gaivalo. Jis nerodo ir neduoda nors kiek įkvepiančio ir uždegančio tautinio ir valstybinio sąmoningumo pavyzdžio kitiems piliečiams. Užuot tai darę, šie savo asmenine padėtimi patenkinti žmonės užsiima pigia smarkiai išpučiamų šalies laimėjimų propaganda ir primityviu demokratijos pranašumų liaupsinimu. Net nesusimąstoma, kad demokratija, kad į ją būtų žvelgiama rimtai ir palankiai, turi pateisinti save. Ji turi būti ne egoizmo priedanga, bet įrankis siekti bendrojo visuomenės ir tautos gėrio. Kadangi to nėra, pati demokratijos samprata yra smarkiai sukompromituota – šiandieninė Lietuvos gyvenimo tikrovė savaip neigia demokratijos vertę. Deja, jos šaukliai nesupranta, kad demokratijos vertę reikia kasdien įrodinėti ne žodžiais, o konkrečiais darbais kuriant geresnę ir teisingesnę valstybę.
Žvelgiant į vadinamojo elito darbus sunku patikėti, kad jo atstovai gintų šalį atkakliau, negu tai darė jų pirmtakai 1940 metais. Neabejotina ir tai, kad rastųsi daug tokių, kurie su gėlėmis sutiktų ir sveikintų bet kurį naują okupantą. Istorija greičiausiai pasikartotų – kaip ir 1940 ar 1990 m., Lietuvą gintų daugybė paprastų jos žmonių, kuriems Tėvynė yra ne tik gausiai nukrautas stalas.
– Ar galim šiandien, atsižvelgiant į tai, kad tarptautinė padėtis lyg ir geresnė, nebijoti jokių ten rusų ir laikyti, kad visi perspėjimai yra „pikta landsbergistų paranoja“?
–Tiesioginė šalies okupacija bent jau artimiausioje ateityje negresia, nes ji niekam nereikalinga. Lietuva ir taip faktiškai vėl tapo ekonominiu ir pirmiausia energetiniu Rusijos priedėliu, o iš kultūrinės jos įtakos erdvės rimtai niekada net nebandė ištrūkti. Vienintelė strategija išsikovoti realesnę nepriklausomybę – stiprinti pačius valstybingumo pagrindus ryžtingai ir energingai šalinant bent jau didžiausius vidaus gyvenimo skaudulius. Tačiau tam reikia tikro noro, ryžto ir valios – įspėjimų, priminimų ir pagraudenimų nepakanka.
– Kur, kalbant apie Rusiją, dvidešimtmečio kontekste, prasideda ir baigiasi noras tiesiog išnaudoti rusų grėsmės temą (jei toks išvis yra)? Kokios grėsmės realiausios?
– Riba tarp nuoširdaus susirūpinimo ir pigių spekuliacijų gana lengvai įžvelgiama. Spekuliacijos prasideda ten, kur, teisingai kalbant apie grėsmes, praktiškai nieko nedaroma joms šalinti. Kiek metų kalbėta apie energetinę nepriklausomybę, bet nieko nenuveikta ją stiprinant. Kitas spekuliacijas atpažinti leidžiantis ženklas – nuoseklumo stoka. Konkretus pavyzdys – okupacijos žalos atlyginimo klausimas. Kai jos reikalaujantieji būna opozicijoje, šį klausimą nuolat primena, kai patys atsiduria valdžioje – tyli it prisisėmę į burnas vandens. Toks veidmainiavimas yra labai pavojingas. Jo daroma moralinė ir psichologinė – žala – o ką jau kalbėti apie politinę – yra neišmatuojama, nes šitaip sukonjunktūrinamas ir suvulgarinamas vienas iš svarbiausių Lietuvos ir Rusijos santykių klausimų. Panašiais atvejais reikėtų būti principingiems ir nuosekliems.
Rimčiausia ir realiausia grėsmė – ideologinis ir politinis mūsų šalies piliečių sąmonės užvaldymas. Daugybė jų tebėra nuoširdžiai įsitikinę ar veikiau yra sėkmingai įtikinti, kad Lietuva iš principo nepajėgi tapti savarankiška ir visaverte valstybe, o pats Sąjūdžio mėgintas įgyvendinti Nepriklausomybės projektas yra negyvybingas ir neturi ateities.
– Ką šiandien galvotumėt, jei galvotumėt kitaip, nei tada – prieš dvi dešimtis metų, ant barikadų? Ar toks klausimas išvis prasmingas?
– Svarbiausiu – Nepriklausomybės – klausimu mano nuomonė niekada nesikeitė. Kovoti už savo valstybę ir prireikus nedvejojant ją ginti – elementarios žmogiškos savigarbos ir sąžinės reikalas.
