Teigiama, kad Vladimiras Leninas kadaise Sovietų Sąjungai simpatizavusius Vakarų valstybių gyventojus vadino naudingais idiotais, nenoromis tarnaujančiais revoliuciniams Rusijos tikslams.
Jo teigimu, du dešimtmečiai griežtų aplinkosauginių reikalavimų padarė Vokietiją – didžiausią Europos ekonomiką – itin priklausomą nuo Rusijos tiekiamų gamtinių dujų. Savaime suprantama, kad ekonominė įtaka galiausiai virsta politine galia, ir Rusija ėmė veikti Vokietijos užsienio politiką.
Iš esmės, kaip teigia W. Yeattmanas, Vokietija turi priemonių išlaikyti savo ekonomiką ir nesiremdama rusiškomis dujomis, todėl ši energetinė priklausomybė nėra neišvengiama. Galima tik prisiminti, kad Vokietija turi didžiausias Europoje akmens anglies atsargas. Tačiau dėl Europos Sąjungos klimato pokyčių politikos akmens anglies vartojimas itin ribojamas, nes būtent ji išskiria daugiausiai šiltnamio efektą sukeliančių dujų iš visų konvencinių kuro šaltinių.
Kadangi akmens anglies naudojimas ES paskelbtas kone tabu, tai Vokietija savo energetinius poreikius tokiu atveju galėtų patenkinti plėsdama branduolinės energetikos sektorių, kuris neišmeta jokio anglies dvideginio gaminant elektrą. Tačiau aplinkosauginiai judėjimai Vokietijoje priešinasi branduolinei energetikai, nes jos atsargas esą sunku ir pavojinga saugoti. 2000 metais aplinkosaugininkai pasiekė, kad buvo priimtas Branduolinės energetikos atsisakymo įstatymas, kuriame teigiama, kad visos branduolinės elektrinės šalyje turi būti palaipsniui likviduotos iki 2020 metų.
Vietoje anglies ar branduolinės energijos aplinkosaugininkai mieliau renkasi ekologiškus energijos šaltinius – vėjo ar saulės energijos. Be to, aplinkosaugininkai įtikino Vokietijos vyriausybę garantuoti dosnias subsidijas atsinaujinančios energijos pramonei. Tačiau, nepaisant subsidijų, atsinaujinanti energija dar yra per brangi, kad išstumtų konvencinius energijos šaltinius. Būtent todėl vėjo ar saulės energija sudaro ne daugiau nei 2 proc. visos pirminės Vokietijos energijos produkcijos.
Kaip tik dėl to, teigia W. Yeattmanas, gamtinės dujos lieka vieninteliu energetikos šaltiniu. Dujos ne taip teršia aplinką kaip anglis, o be to, yra pigesnės nei alternatyvūs energijos šaltiniai. Vokietija yra pakankamai laiminga valstybė, nes turi 0,25 trilijono kubinių metrų dujų atsargų, kurių dauguma, kaip manoma, yra sutelkta šiaurės vakaruose esančios Žemutinės Saksonijos žemėje. Tačiau aplinkosauginiai reikalavimai apriboja gavybos darbus.
Kad patenkintų savo energetinius poreikius, Vokietija atsisuko į Rusijos valstybinę dujų monopolininkę „Gazprom“. Gamtinės dujos sudaro kone ketvirtadalį visos Vokietijoje šiuo metu sunaudojamos energijos, įskaitant ir namuose suvartojamą elektrą, automobiliuose sudeginamą benziną, ir pramoniniuose katiluose sudeginamą anglį. Ši proporcija nuo 1991 metų išaugo 40 proc. „Gazprom“ šiuo metu tiekia 40 proc. visų Vokietijoje suvartojamų dujų, o tai – 55 proc. daugiau, nei kad buvo minėtaisiais 1991 metais. Ši proporcija turėtų dar labiau išaugti, kai 2010 metais bus baigtas tiesti šiaurinis dujotiekis, tieksiantis Rusijos dujas tiesiai į Vidurio Europą.
Dėl to net neverta stebėtis, kad Vokietijos kanclerė Angela Merkel buvo pirmoji užsienio lyderė, atvykusi vizito pas naująjį Rusijos prezidentą Dmitrijų Medvedevą. Neverta stebėtis ir tuo, kad būtent Vokietijos diplomatai buvo pagrindiniai JAV prezidento George‘o W. Busho oponentai per pavasarį vykusį NATO viršūnių susitikimą Rumunijoje, kai buvo kalbama apie narystės veiksmų plano suteikimą Ukrainai ir Gruzijai. Prieš susitikimą Rusijos politikai perspėjo NATO, kad aljanso plėtra sukels gilią krizę ir išprovokuos Rusijos atsaką.
Galiausiai praėjusią savaitę A. Merkel tapo pirmąja Vakarų valstybės lydere, atkūrusia artimus dvišalius santykius su Rusija po rugpjūtį vykusio karinio konflikto Gruzijoje. Neatsitiktinai Vokietijos kanclerė savo vizitą į Rusiją surengė tuo metu, kai „Gazprom“ ir Vokietijos kompanija „E.On“ pasirašė svarbų susitarimą dėl dujų.
Vokietijos kanclerė ne kartą kritikavo Rusiją dėl to, kad ši naudoja savo energetiniu išteklius politiniams tikslams. Tačiau veiksmai kalba geriau už žodžius. Todėl tiek D. Medvedevas, tiek premjeras Vladimiras Putinas daugiau dėmesio kreipia į tai, kaip Vokietijos lyderiai elgiasi, o ne į tai, apie ką jie kalba. Tad Vokietijos užsienio politika ir toliau bus labai veikiama rusiškų dujų.
