Kai žvalgomės po didžiausių pasaulyje naftos ir dujų bendrovių sąrašą ir ieškome, kam priklauso ir kas daro įtaką tokioms milžinėms kaip „ExxonMobil“, „Statoil“, „Rosneft“ kitoms, aišku tampa viena – joks pramonės lyderis neturi tokios įtakos, tiek daug ginklų ir nėra sudaręs tiek sandorių, kaip Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.
V. Putino įtaka prasideda ties „Gazprom“ (2 pagal dydį pasaulyje dujų ir naftos bendrove) ir „Rosneft“ (15 pagal dydį pasaulyje). Didžiausių Rusijos bendrovių akcijomis galbūt ir prekiaujama viešai, tačiau didžiąją jų dalį turi Rusijos vyriausybė, todėl, galima sakyti, jas tiesiogiai valdo V. Putinas. Pirmą kartą „Gazprom“ kaip Rusijos prezidento valdžios ir politinės įtakos įrankis buvo naudojama 2006 metais, rašo „Forbes“ – nuo tada įmonė tik sustiprėjo. Tas pats vyksta ir su „Rosneft“, kuriai vadovauja ilgametis V. Putino draugas ir bendražygis Igoris Sečinas.
Rusijos Federacijos vadovas įtaką daro ir kompanijai „Lukoil“, kuri formaliai nėra valdoma valstybės ir sąsajų su ja neturi, tačiau buvo įkurta buvusio Sovietų Sąjungos naftos viceministro Vagito Alekperovo. Šiandien „Lukoil“ verta 13,5 mlrd. JAV dolerių.
V. Alekperovas reguliariai tariasi su V. Putinu, o tai duoda vaisių – Rusijos naftos gigantai jau turėjo bendrų projektų, o dabar kalbamasi apie naują jungtį Arktyje esančių išteklių link. V. Putino asmenybė pritraukė ir kitas naftos kompanijas. Pavyzdžiui, „Royal Dutch Shell“ (7 pagal dydį pasaulyje) turėjo ilgą istoriją su „Gazprom“ Sachalino salose.
Šiemet „ExxonMobil“ jau sukirto rankomis su „Rosneft“ dėl Arkties tyrinėjimų, taip pat Sibire esančio Baževono skalūnų uolienų masyvo, kuris, kai kurių vertinimu, gali būti 80 kartų didesnis nei „Bakken“ naftos telkinys Šiaurinėje Dakotos dalyje. „Exxon“ vertinimu, jei sandoris pasiteisins, tai įmonei gali atnešti maždaug 500 mlrd. JAV dolerių investicijų.
BP (6 vieta pasaulyje pagal dydį) pamėgino nutraukti panašų sandorį pernai, tačiau buvo sustabdyta, kadangi 50 proc. BP įmonės TNK-BP priklauso Rusijos oligarchams (BP vėl derasi su „Rosneft“ iš naujo, kalbama ir apie intencijas parduoti turimas TNK-BP akcijas). „Rosneft“ praėjusį mėnesį nutraukė panašius susitarimus su Norvegijos milžine „Statoil“ (20 pasaulyje pagal dydį) kaip ir su Italijos kompanija „Eni“ (19 pagal dydį pasaulyje). Kaip laivo kapitonas, V. Putinas dalyvauja kiekvienoje sandorių pasirašymo ceremonijoje.
„Eni“ buvo dalinai palanki Kremliui. V. Putinas užmezgė artimą draugystę su buvusiu premjeru Silvio Berlusconi, kai pareiškė, kad kaltinimai S. Berlusconi dėl seksualinio priekabiavimo buvo pateikti „iš pavydo“. Tai padėjo – „Eni“ atvėrė duris „Gazprom“ projekte, susijusiame su gamtinių dujų ištekliais Šiaurės Afrikoje, ypač Libijoje. V. Putinas su dabar jau nukautu generolu Muammaru Gaddafiu buvo susitikęs 2008 metais ir sudarė aljansą tarp Rusijos ir Libijos bei itin kritiškai vertino pernai vykusius NATO antpuolius šioje šalyje.
M. Gaddafis buvo vienas iš daugelio V. Putino nafta išsitepusių despotų draugų. 2010 m. jis pasirašė susitarimą su Venesuelos vadovu Hugo Chavezu, kuriame Rusija įsipareigojo parduoti Venesuelai ginklų ir energetines technologijas bei padėti H. Chavezui pasistatyti atominę jėgainę. Praėjusiais metais „Gazprom“ ir „Rosneft“ suteikė „Petroleos de Venezuela“ (22 pagal dydį pasaulyje) 4 mlrd. JAV dolerių paskolą manais į galimybę naudotis naftos ir dujų ištekliais.
Kalbant apie didžiulius Vidurio Rytų dujų ir naftos išteklius, V. Putinas turi tvirtą draugystę su OPEC. Rusija nepriklauso šiai organizacijai, tačiau faktiškai iki šiol ji eksportuodavo daugiau naftos nei Saudo Arabija. Tiesą sakant, Rusija konkuruoja tiesiogiai su „Saudo Aramco“ (didžiausia pasaulyje naftos bendrovė), tačiau V. Putinas tvirtino, kad Rusija turėtų pradėti bendradarbiauti su OPEC. „OPEC kartais erzina mus, kadangi mes nebūdami organizacijos nariais gaminame daugiau naftos ir tai daro įtaką pasaulinėms naftos kainoms. Tačiau mes koordinuosime savo darbą su OPEC“, – sakė V. Putinas.
Prieš penkerius metus Rusijos prezidentas bandė sudaryti sąjungą su gamtinių dujų gigantais „Qatar Petroleum“ (17 vieta pasaulyje pagal dydį) ir „NATIONAL Iran Oil Company“ (3 pagal dydį pasaulyje) ir sukurti OPEC versiją, skirtą gamtinių dujų gamintojams. Tai buvo iki tol, kol JAV sukeltas skalūnų dujų bumas pakeitė pasaulinį gamtinių dujų išteklių žemėlapį.
Rusijos prezidento ir kitų gamtinių dujų gigantų bėda ta, kad pasaulinė dujų rinka šiandien tokia pat pakeičiama kaip ir naftos. Pirkėjai iš Azijos, tokie, kaip Japonija ir Korėja, Katarui moka maždaug 14 dolerių už tūkstantį kubinių pėdų dujų pristatant jas kaip suskystintas gamtines dujas. „Gazprom“ dujas Europai parduoda už maždaug 12 JAV dolerių. O JAV dujų kaina dabar siekia maždaug 2,9 JAV dolerio už tūkstantį kubinių pėdų.
Skalūnų dujos tapo didžiausia grėsme V. Putino energetinei valdžiai. Tai leido dujų kainoms JAV sumažėti maždaug 80 proc. nuo 2008-ųjų ir leido pramonės subjektams atgal į JAV sugrąžinti gamybą – taip Amerika sutaupė 100 mlrd. JAV dolerių. Kai JAV verslininkai sukurs galimybę eksportuoti suskystintas gamtines dujas iš JAV (to link artėja „Chenerie Energy“), jie taps pagrindiniais „Gazprom“ konkurentais.
Taigi, nieko keisto, kad V. Putinas ir jo pavaldiniai yra nusiteikę priešiškai skalūnų dujų atžvilgiu. Prieš dvejus metus Aleksandras Medvedevas pareiškė, kad šios dujos nuodija geriamą vandenį. Praėjusį balandį Rusijos prezidentas pareiškė, kad skalūnų dujos yra iššūkis ir „Rusijos bendrovės turi į tai reaguoti“.
