Rusijos ministras pirmininkas Vladimiras Putinas pasiekė savo tikslą Gruzijoje – ši šalis buvo destabilizuota. Dabar greičiausiai Vakarai bus bejėgiai, kai jų sąjungininkas Mikhailas Saakašvilis bus priverstas palikti Gruzijos prezidento postą, skelbia „Spiegel Online“.
Tbilisio šturmas, jei toks ir buvo planuojamas, atšauktas. Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas paskelbė apie karinės operacijos Kaukaze pabaigą. Remiantis šaltiniais Maskvoje, kai kurie Rusijos kariuomenės vadovai itin skaudžiai reagavo į tai, kad turėjo sustoti, kai iki Gruzijos prezidento M. Saakašvilio biuro buvo likę vos 90 kilometrų. Kietosios linijos šalininkai nieko kito taip netroško kaip apvalyti Gruzijos prezidentūrą nuo šio nekenčiamo asmens.
Tačiau, ar Rusija iš tikro nepasiekė visko, ko tik norėjo? Dabar Maskva teigs, kad įvykdė savo kaip taikdarės misiją ir laikėsi visų tarptautinės teisės normų, reglamentuojančių jos veiklą Kaukaze. Rusai teigs, kad jų taikdariai apsaugojo vieną konflikto pusę, o kitą buvo priversti sutramdyti. Dabar belieka įgyvendinti paskutinę užduotį – iš posto išversti M. Saakašvilį.
Tai Vakarams yra dar vienas galvos skausmas. Rusija dabar visais įmanomais būdais pabrėš savo nusiteikimą derėtis, tačiau tik su viena sąlyga – M. Saakašvilis turi pasitraukti. Rusija reikalaus, kad Vakarai, o ypač Amerika leistų savo remiamam politikui trauktis.
Rusija apie tai prabilo dar pirmadienį, kai V. Putinas palygino M. Saakašvilį su Saddamu Huseinu. V. Putinas pareiškė, kad amerikiečiai esą karia tokius asmenis kaip Saddamas. Tačiau jis pridūrė, kad M. Saakašvilio atžvilgiu JAV laikosi visai kitos pozicijos ir net parūpino Gruzijai 8 transportinius lėktuvus, kuriais iš Irako namo buvo grąžinti ten tarnavę gruzinų kariai.
Tad M. Saakašvilio galva yra išankstinė sąlyga siekiant sureguliuoti konfliktą. O juk Vakarai iš tikro nori išspręsti šį konfliktą. Tačiau, jei Vakarai pasiduos Rusijai, tai bus priversti nusivilti patys savimi. Nors iš kitos pusės tokia išeitis ir būtų logiška. Kaip dienraštyje „Independent“ rašė Bruce‘as Andersonas: „Tiek diplomatijoje, tiek strategijoje, tiek geopolitikoje mūsų politiniai lyderiai yra kalti dėl gausybės klaidų per pastaruosius metus.“ Kalbos apie galimą Gruzijos narystę NATO tik paskatino Tbilisį leistis į karinę avantiūrą. M. Saakašvilis jautėsi tarsi lygiavertis NATO partneris ir manė, kad gali provokuoti Rusiją nesulaukdamas atkirčio. Rusai pagaliau nusprendė suteikti jam pamoką.
Niekas NATO aljanse net nemanė aukotis dėl mažytės Gruzijos. Amerikiečiams reikia Rusijos, kad padėtų susitvarkyti su Iranu. Parodydama savo karinę galią, Maskva taip pat priminė Vakarams, iš kur jie gauna didžiąją dalį naftos bei dujų. Be to, tokioms pilkosios zonos tarp Rytų bei Vakarų valstybėms kaip Gruzija, Ukraina ar buvusioms sovietinėms Centrinės Azijos valstybėms buvo parodyta, kad siekti apsaugos Vakaruose yra beprasmiška, nes Vakarai švaistosi tik tuščiais pažadais. Tikra tiesa, saugumo garantijos ir pažadai laikytis solidarumo yra beverčiai, jei prieštarauja pačių Vakarų valstybių strateginiams interesams. Geriausiai visa tai žino lenkai, kurie 1939 metais laukė D. Britanijos bei Prancūzijos paramos, kai Stalinas bei Hitleris siaubė jų šalį.
