Virmantas Puidokas, akcinės bendrovės „Panevėžio keliai“ generalinis direktorius, - asmenybė, kurios neįsprausi į statistinio vidutinio piliečio rėmelį. Moksleivis būdamas, pasigamino skraidyklę, kuria sėkmingai atsiplėšė nuo žemės ne tik pats, bet ir jo bendramoksliai. Pilotuoja lėktuvą „Cesna“ ir juo su kolegomis, įsismarkavus Islandijos vulkanui, kai Europos oro erdvėje nebeskraidė lėktuvai, per penkias valandas nulėkė į Miunchene vykusią pasaulinę parodą.
Geros nuotaikos pasisemia ir po įtempto darbo nusiramina stebėdamas ... bites. O už profesines žinias, puikius kolegas bei verslo partnerius, su kuriais susipažino studijų metais, dėkingas savo Alma Mater – Vilniaus Gedimino technikos universitetui.
Kodėl berniukas, kuriam, anot senos dainos, reikėjo “padangių gilių", pasirinko “žemišką" kelininko profesiją?
Apsisprendimą tapti kelininku lėmė mano pusseserė Alina ir jos vyras Vincas Steponavičius, dirbę Telšių kelių statybos valdyboje. Minėtoje įmonėje pagalbiniu darbininku vasaromis triūsdavau nuo 16-os metų. V. Steponavičiui tapus Panevėžio kelių statybos valdybos viršininko pavaduotoju, vasarą vėl atvykau pas jį dirbti. Pasirenkant profesiją ir mokymo įstaigą, abejonių nekilo – 1979 metais įstojau į VISI (dabartinį Vilniaus Gedimino technikos universitetą), kur įgijau inžinieriaus statybininko diplomą.
Grupėje, kurioje mokiausi, buvo susibūręs itin gabių studentų branduolys. Ryšiai su mokslo draugais nenutrūko iki šiol. Štai Artūras Gikas mūsų įmonėje dirba geležinkelių projektų vadovu. Įmonės “Šiaulių plentas" vienas vadovų Albertas Stukas – taip pat iš mūsų grupės. Rolandas Raižys dirba įmonėje UAB “Švytėjimas", gaminančioje kelio ženklus. Rolandas Karabevičius triūsia kompanijoje, kuri gamina metalines pralaidas keliams. Donatas Čygas - VGTU profesorius, habilituotas mokslų daktaras...
Apie universitetą, jo dėstytojų kolektyvą kalbate su neslepiama pagarba. Nenuostabu, kad jūsų pėdomis pasekė vaikai.
Iš tiesų dukra Ieva (g. 1984 m) VGTU įgijo architekto specialybę, o sūnus Domas (g. 1989 m) ten pat studijuoja statybą. VGTU – puiki vadovų ir specialistų kalvė. Štai ir aš, baigęs mokslus, grįžau į “Panevėžio kelių" bendrovę (tuo metu ji vadinosi kitaip), o 1998 metais tapau šios įmonės generaliniu direktoriumi. Įdomiausia, kad AB „Panevėžio keliai“ ir jai giminingų įmonių grupės branduolį sudaro VGTU absolventai. Lengva dirbti bendrovėje, kurioje susibūrusi stipri komanda.
Tikrai didžiuojamės savo specialistais ir partneryste su universitetu, padėjusiu juos išugdyti. Lietuvos kelių tinklo ateitį siejame su stambiais infrastruktūros projektais, kuriuos įgyvendinant būtina pasitelkti visus intelektualinius, techninius ir technologinius resursus. Mokslo ir verslo partnerystė yra neatsiejama progreso dalis, siekiant gamybos sritis pakylėti į naują kokybinį lygmenį, didinantį mūsų šalies konkurencingumą Europos Sąjungoje. Drauge su buvusiais VISI, vėliau - VGTU absolventais, mano kolegomis ir partneriais šiandien sprendžiame sudėtingus uždavinius, susijusius su šiuolaikišku šalies kelių infrastruktūros plėtojimu, ieškome naujų inžinerinių ir ekonominių sprendimų, kad kelių statybos verslą pakeltume į visiškai naują kokybinį lygmenį.
Bendrovėje iš lūpų į lūpas perduodamas pasakojimas apie švedų specialistus, kurie, dar prieš Lietuvai įstojant į ES, apsilankė patikrinti, kaip naudojami sąjungos skirti pinigai. Švedai esą buvo pasiruošę lietuvius mokyti kelių tiesimo meno, tačiau išvydę, kaip tvarkomasi jūsų bendrovėje, šios minties atsisakė. Neva pareiškė, kad “lietuviai viską moka", ir jiems čia nėra ką veikti.
Švediškos istorijos neprisimenu, tačiau kad Lietuva nėra Europos užribis, neseniai įsitikino kitos šalies specialistai. Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, ne tik teko mokytis diegti mūsų įmonėje vakarietiškus verslo standartus, bet stengtis neatsilikti ir technologijų srityje. Ir mums tai pavyksta.
Neretai naujas technologijas įsisaviname vieni pirmųjų Europoje. Antai kelių dangos tiesimo metodas “karštas ant karšto". Šią technologiją sukūrė ir realizavo vokiečiai, o mes 2008 metais, tai yra vieni pirmųjų Europoje, tą “traukinį" išbandėme. Prisimenu, atvyko vienos Skandinavijos šalies automobilių kelių direkcijos vadovai. Kai supažindinome su naująja technologija, prisipažino, kad jiems tai naujiena. Žiūrėjo ir stebėjosi. Šią technologiją pristatėme latviams bei savo šalies kelininkams.
Po žemiškų temų pakalbėkime apie jūsų hobi – nardyti tarp debesų, kur nei kelio, nei takelio. Profesionaliu aviatoriumi netapote, tačiau gebėjimas skraidyti kartais padeda ir tiesioginiame darbe. Kada pirmąkar sėdote prie lėktuvo vairalazdės?
Skraidyti pradėjau mokytis vidurinėje mokykloje. Prisimenu, gavau skraidyklės brėžinius ir su bendraklasiais ėmėmės ją gaminti. Suprantama, labai trūko tinkamų medžiagų. Todėl darėme iš to, ką tais laikais pavykdavo gauti. Pagrindinę konstrukciją pagaminome iš aliuminio vamzdžių; juos atstojo šuolininkų į aukštį naudojamos kartys. Brezento taip pat pavyko įsigyti.
Tiesa, toms medžiagoms reikėjo nemažai pinigų, o tėvai negalėjo padėti. Todėl patys įkūrėme aviatorių būrelį bei įtikinome mokyklos direktorę skirti jam lėšų “gamybos priemonėms". Kai direktorė išvydo mūsų skraidyklę, neteko amo: ji manė, kad kursime lėktuvų modeliukus, o mes sugalvojome patys skristi. Todėl priskyrė mums astronomijos mokytoją, kuriam teko atsakinga užduotis apskaičiuoti, ar mūsų kūrinys nenukris vos pakilęs į orą. Mokytojas dalyvavo ir skraidyklės bandymuose. Nors konstrukcija ir nebuvo labai vykusi, bet nuo kalno slėnin su ja nusklęsti būdavo galima. Pirmąkart skridau, kai man buvo 18 metų. Kabodavau prisirišęs prie savadarbio aparato ir džiaugdavausi atsiplėšęs nuo žemės.
Turiu amerikiečių gamybos lėktuvą “Cesna". Kai dėl į atmosferą pakilusių vulkaninių pelenų neskraidė keleiviniai lėktuvai, mes trise su kolegomis nulėkėme į Miunchene vykusią pasaulinę tradicinę technologijų ir statybos parodą “Bauma 2010". Ar nebijojome nukristi? Viską numatėme ir apskaičiavome: žinojome, kad ten, kur skrendame, pelenų nėra.
Papasakokite apie jūsų ir kitų buvusių VISI - VGTU absolventų vadovaujamą bendrovę.
Tai - viena didžiausių Baltijos šalyse kelių, tiltų, viadukų ir geležinkelių statybos bendrovių, sukūrusi išvystytą gamybinių bazių tinklą Vidurio, Šiaurės ir Rytų Lietuvoje, Latvijoje, Rusijos Federacijoje Karaliaučiaus srityje, Ukrainoje. Bendrovė yra ir didžiausia AB “Panevėžio statybos trestas" akcininkė.
Ekonominio pakilimo laikotrapių grupės apyvarta sparčiai kilo, o prasidėjus sunkmečiui pardavimo apimtys mažėjo. Per 2009 metus kelių statybos rinka susitraukė daugiau kaip 50 procentų. 2010 metais susisiekimo infrastruktūros srityje paspartėjo ES paramos įsisavinimas, todėl tikimasi geresnių rezultatų.
Bendrovės PST ir “Panevėžio keliai" per 6 metus sumokėjo į valstybės biudžetą beveik 0,5 mlrd. Mokesčių. Kai suskaičiavome, patys nustebome.
Panevėžio kelininkų nuveiktų darbų sąraše - pirmųjų Lietuvoje automagistralių Kaunas–Klaipėda, Vilnius–Panevėžys statyba, šalies valstybinės ir vietinės reikšmės kelių tinklo kūrimas.
Tarp pastaraisiais metais įgyvendintų projektų - Transeuropinių transporto tinklų plėtra: tarptautinės magistralės „Via Baltica“ statyba, valstybinės reikšmės magistralinio kelio Kaunas–Zarasai– Daugpilis ruožų rekonstrukcija, Vilniaus miesto vakarinio aplinkkelio I ir IA etapų statyba, geležinkelių infrastruktūros plėtra, žvyrkelių asfaltavimo Rytų Lietuvos regionuose darbai ir kiti.
Daiva Norkienė
