Smagu šnekėti su Veronika Povilioniene. Pirma, ji nė kiek neapsimetinėja, nedailina žodžių ir nesisaugo, kad ko nors „netinkamo“ nepasakytų. Antra – Veronika net kalbėdama vis užtraukia dainų eilutes! Ir iš karto suvirpina širdį, balsu pasiekia kažką giliai sieloje ir suteikia didžiulio klausymo malonumo – tegul ir vos kelių minučių. Gal todėl vis gailėjausi, kad tų minučių mažoka...
Veronika, čia, kur susitikome, Mokytojų namuose, jūs vedate „Pasidainavimus su Veronika“. Ar kiekvienas norintis gali ateiti ir dainuoti?
Taip, ir ateina šimtai žmonių. Į pasidainavimus gali ateiti kiekvienas – ir bebalsis, ir senas, ir jaunas, ir mažas, ir didelis, – nieko neišvarome. Išspausdiname dainų žodžius, visiems išdalijame lapus su tekstais ir susėdę dainuojame. Ir nebūtinai folklorą – štai ir grupė „ŽAS“ pas mus lankėsi, ir operos solistai.
Ar sunku dainuoti su žmonėmis, kurie to daryti nepratę?
Matote, nėra žmonių, kurie nemoka dainuoti. Visi tai moka, tik gal kai kurių neišlavinta klausa ar, tarkime, balsas. Dar kiti kuklinasi – bet nereikia, tikrai. Juk meškas ant lyno išmoko vaikščioti – tai kur jau čia žmogus, gyvas padaras, nepadainuos.
Tik dabar žmonės gal atpranta patys dainuoti, laukia, kad juos kas linksmintų. Mažėja ir dainų, tarkime, kad ir tų pačių vestuvinių. Juk anksčiau per vestuves merginos verkdavo, jei už senų nemylimų jas leisdavo, o dabar pačios už turtingų senių dažnai eina ir nieko, džiaugiasi. Na, ką padarysi, laikai pasikeitė.
Ar jums jie patinka, šie laikai? Neretas žmogus dabar juos blogu žodžiu linksniuoja.
Žinoma patinka. Juk tai – mano laikas, mano gyvenimas – šiame laike gimė ir užaugo mano vaikai, gimė anūkai. Žinote, yra amžinų dalykų, kurie sukasi ratu. Štai kad ir tėvų – vaikų problema. Ji egzistavo ir senų senovėje, ir naujesniuose amžiuose, ir dabar. Kokiam trylikamečiui ar keturiolikmečiui jo tėvai juk kartais atrodo visiškai beviltiški. O paskui kažkaip viskas suvienodėja ir galiausiai ateina toks laikas, kai pajunti, kad esama amžinų problemų.
Ir jos kartojasi – kaip diena keičia naktį, kaip tekančios žvaigždės – blėstančias. Pasaulis, kaip ir saulė, sukasi ratu ir iš esmės jame viskas labai gerai suplanuota, „sumerkavota“ ir sudėstyta. Todėl nelabai mėgstu, kai atsitikus kokiai bėdai, keliamas klausimas: „Kodėl? Kodėl man?“ Na, todėl – ir tiek. Ir viskas. Tiek bėdas, tiek visokius kitokius dalykus gyvenime reikia priimti natūraliai – jie ateina pas visus, neaplenkia nė vieno.
Žinote, dabar esama net skaičiavimų – štai esą vienoje šalyje žmonės laimingesni nei kitoje. Regis, pakeisk šalį – ir gyvensi geriau.
Žiūrint kam ko reikia. Aš apskritai nežinau nė vienos tautos, nė vienos šalies, kurios gyventojai sakytų: „Viešpatie, kaip mums čia gera.“ Visada žmonėms trūksta pinigų – kad į Ameriką kokią nuvažiuoji, vis jie tuos savo „baksus“ skaičiuoja, Jėzau Kristau Karaliau... O mokyklose, pažiūrėkite, kiek žudynių... Nežinau, kodėl mes apie tai nesusimąstome. Man čia neseniai viena moteriškė įrodinėjo: „Oi, kokia nesaugi jaučiuosi Lietuvoje.“ O tu pereik Niujorke tam tikrais kvartalais – pamatysi, kiek jau ten saugus jausiesi. Atsimenu, Niujorke buvome specialiai nuvesti į vieną tokią gatvelę pačiame miesto centre – ir žinote, gyvenime nemačiau tiek žiurkių. Jos lipa ant visko, ant ko tik galima lipti, jų ten ne tūkstančiai, o milijonai. Pro jas net sunku, nemalonu eiti, todėl mus net ne į pačią gatvelę nuvedė, o tik prie jos.
Taigi neveltui lietuvių liaudies patarlėje sakoma: „Ten gerai, kur mūsų nėra.“ Visada visur visiems blogai, visada ir valdžia bloga. Atsimenu, mano amžinatilsį uošvis sakydavo: „Jėzau, kokia gera valdžia, tik ilgai būna.“ Visko visur yra ir kiekvienam lemta bet kuriame krašte, taip ir savajame, įminti ir į nelabai malonių dalykų.
Bandau atsiminti, ar girdėjau kada gyvenimu besiskundžiančią Veroniką Povilionienę. Regis, niekuomet šito sau neleidote.
Aš ir anksčiau esu sakiusi, ir dabar galiu tą patį patvirtinti – jeigu norit pamatyti laimingą žmogų, tai – aš. Tik savo vyrui sakau: „Nemirk, nes tada man bus sunkiau“ (šypsosi).
Tikrai esu laimingas žmogus, nes mano puiki šeima, puikūs vaikai ir anūkai. Tik duok Dieve šitam pasauly ilgiau pabūti.
Gal ir veikla jums suteikė nemažai pasitenkinimo – esate mylima liaudies dainų atlikėja, ne kartą oficialiai įvertinta.
Na taip, bet yra dar vienas dalykas – ar aš kam užstoju kelią? Mane kartais piktumas ima, kai išgirstu tokių kalbų: „O, ten juk tos dainininkės sūnus. Matai, bepigu jam tokiam būti...“ O ką bepigu – vienas mano sūnus beveik trejus metus neturi darbo. Na ir kas? Kažkaip verčiasi ir nesiskundžia. Kokiam ten būreliui jis vadovavo kažkuriuo laikotarpiu ir, gavo, regis, 350 litų algos. Na ir kas, ir išgyveno, tai baisi bėda...
Kad jau užėjo tokia kalba – turbūt folklorininko duona irgi nėra labai skalsi?
Matote, man sunku pasakyti – niekada negyvenau iš muzikos. Kartais manęs žmogus klausia: „Ką dirbi?“, – sakau: „Dainuoju.“ – „Taip, taip, suprantu, dainuoji – bet ką dirbi?“ Tai štai, aš visada kažką dirbau – ar Mokytojų namuose renginių vadybininke, ar Lietuvos liaudies kultūros centre, ar Rumšiškių muziejuje, ar Etnokultūros centre. Iš tų savo dainavimo pinigėlių, ko gero, būčiau neišgyvenusi. O ir kitur netryško fontanai – tiesą pasakius, mano pati didžiausia gyvenimo alga buvo tūkstantis du šimtai litų. Ir tai buvo prieš trejus su puse metų.
Ir nieko, išgyvenome, didelės prabangos nebuvo – bet man jos ir nereikia. Šitiems dalykams neteikiu daug reikšmės. Užaugome be bananų, su morkomis ir obuoliais, ropėmis ir burokais – ir nei mes prastesni, nei ką. Svarbu, kad būtų pavalgyti, kad būtų duonos. O lietuvės šiaip yra labai geros šeimininkės – tiek jos visko prisigalvoja, visokių išradimų, net perversmų virtuvėje įvykdo. Vien blynų rūšių kiek yra – ne visus gal žmonės žino. Kodėl atrodo, kad ten kažkur kažkokia jautiena ar kiauliena skanesnė – mūsų paršas ar višta nė kiek ne prastesni.
Leiskite pasmalsauti, ar jūs gera šeimininkė? Šeimininkaujate namuose, šventėms valgius ruošiate?
Aš viską namuose darau – visus valgymus, gėrimus. Nesame restoranų žmonės ir niekada nebuvome. Su vyru sergame skirtingomis ligomis, todėl kartais verdame dviejuose puoduose. Ir labai gerai – šeimininkauti smagu. Ir apskritai – gyventi yra gera.
Neseniai jūs apdovanota pasaulio folkloro „Oskaru“. Sakykite, kaip vertinate tokias likimo dovanas? Andai užsiminėte, kad minėtasis „Oskaras“ – ne jūsų nuopelnas.
Vertinu tokias dovanas, labai. Bet kaip čia pasakius – įvertinta daina. Nes aš juk tų dainų nesukūriau, aš jas tik dainuoju. Tai – mūsų senosios kultūros nuopelnas.
Ta proga dar kartą noriu nusilenkti kompozitoriui Feliksui Bajorui. Man tuomet buvo gal kokie dvidešimt penkeri metai, bet jau tada garsėjau folkloriniu balsu. Dirbau Jaunimo teatre. Kartą sutinku Feliksą ir neblogai jį pažinodama matau, kad jis nori man kažką pasakyti. Tai ir paraginau: „Sakyk.“ O jis man: „Veronika, žinai, aš tau seniai noriu pasakyti... Tu čia taip labai nesipuikuok. Nes tu esi niekas, palyginti su liaudies daina. Kai tau ateina kokia nepatogi nata, tu galvoji, paimsi ją ar nepaimsi... Tu ne apie natą galvok, ar kaip gražiai dainuoji – tu galvok, kokia graži daina ir kokia laimė, kad tau Dievulis davė galimybę ją dainuoti.“ Grįžau namo, aišku, apsiverkiau, bet paskui supratau, kad žodžiai buvo stebuklingi. Tikrai esu niekas, palyginti su liaudies daina. Man tik duota galimybė tą dainą padovanoti kitiems ir pasistengti įrodyti, kokia ji graži. Kokia puiki melodija, kokie gražūs žodžiai, kiek toje dainoje tyrumo, šventumo ir kiek daug vilties – net pačioje liūdniausioje. Viskas tuo pasakyta.
Ar jūsų niekada nebuvo aplankęs puikavimosi, didžiavimosi laikotarpis?
Esu susirgusi didžiavimusi savo tauta ir tuo sergu jau daug metų, ko gero, nuo pat vaikystės. Man labai gražus mano kraštas, kad ir kur nuvažiuočiau, nesvarbu – Kaunas ar Balbieriškis. Man visur viskas gražu, man labai graži mano tauta. Taip, turim savų bėdų, bet tai – mūsų bėdos ir tik mes patys galime su jomis susidoroti.
Tiesa, negaliu nepasigirti, kad savo gyvenimo kelyje sutikau labai gražių, nuostabių, talentingų žmonių. Ir Petras Vyšniauskas, ir Bronius Kutavičius, ir Dainius Pulauskas... – visų nė neišvardysi. Ir kiek garsių kompozitorių – visi garsiausi, Jėzus Marija. Ko dar man norėti? Štai šito man gali pavydėti visi (šypsosi).
Įdomu, ar jums, išdainavusiai tiek dainų, dar pasitaiko išgirsti netikėtų, naujų, nežinomų ar mažai girdėtų?
Žinoma, nes visko tikrai neišgirsi ir neperklausysi. Pagaliau viena daina turi labai daug melodijos ir teksto variantų. Man net patys dainininkai kartais dainą padainuoja kitaip. Štai yra tokia labai populiari daina: „Teka teka šviesi saulė, teka teka šviesi saulė per girelę...“ Kitas šios dainos variantas prasideda žodžiais „Per girelę...“ – ir daina jau skamba visai kitaip.
Negalima sakyti, kad žmogus neteisingai dainuoja – visi teisingai dainuoja, tik gal tai kitas dainos variantas. Juk buvome tremiami, vežami toli, tie, kurie grįždavo, dažnai parsiveždavo kitokių melodijų. Galų gale ir nežinome, kas, ką ir iš kur pasiėmė. Pavyzdžiui, yra tokia labai populiari daina: „Oi jojau jojau dūmojau...“ Ji dainuojama baltarusiškai, lenkiškai, lietuviškai, čekiškai... O kartą buvome Danijoje ir sutikome grupelę muzikantų iš Andų kalnų, iš Pietų Amerikos. Jie grojo tokią mūsišką melodiją savo fleitomis, kad mums akys stačiai kvadratinės pasidarė. Arba yra tokia garsi mano dainuojama daina „Vai žydėk žydėk...“ Pasirodo, ji dainuojama kažkurioje Afrikos tautelėje kaip karo daina!
Pasaulis labai mažas, o gyvenimas labai trumpas – taigi visų dainų nežinosi ir nespėsi užrašyti. Dar daug visko negirdėto ir neišjausto.
Paprastai šito neklausiu, bet šįsyk norisi pasiteirauti – ko jums labiausiai norėtųsi palinkėti žmonėms?
Norėčiau visiems palinkėti būti gražiais egoistais. Rūpinkimės savimi, sava valstybe, šeima, šventėmis, kultūra, kiemu ir namais. Man atrodo, kad tada būsime labai laimingi. Juk Lietuva yra puikioje vietoje – čia jau Dievulis kaip davė, taip ir drėbtelėjo. Nei pas mus kokių žemės drebėjimų, nei baisių stichinių nelaimių. O kad visada gyvenome kryžkelėje, pro kurią visi ėjo, trypė, mynė... Kaip Justinas Marcinkevičius sakė: „kiek rovė, neišrovė, kiek mynė – nenumynė.“ Taigi reikia didžiuotis, kad esame tokie stiprūs.
Irena Kamičaitienė
