Nors populiariajai liaudies dainų atlikėjai Lietuvos nacionalinės premijos laureatei Veronikai Povilionienei 64–eri ir dabar jos pagrindinis rūpestėlis padėti auginti dvi padūkusias anūkėles, jai pakanka energijos ir pasižmonėti, ir pakoncertuoti, kad ir rečiau negu anksčiau. Dainininkei kiek liūdna, kad laikas šuoliais lekia, o Lietuva tuštėja, bet ji nusiteikusi optimistiškai. “Jaunimas be jokių skrupulų važiuoja į Vakarus, o baisiausia tai, jog nebegrįžta, – apgailestauja ji. – Tėvynę mylėti vargiai išmokysi, bet priminti apie pareigas jai būtina. Viena žinau, jog lietuvių tauta buvo, yra ir išliks".
– Jūs su savo dainomis esate aplankiusi kone kiekvieną Lietuvos žemės lopinėlį, dainavusi kartu su žmonėmis, kurie jus myli. Kitos tokios Veronikos Lietuvoje nėra. O kaip jums atrodo, kokie esame mes, lietuviai?
– Lietuviai yra puiki tauta. Tik kažkodėl mums, ypač pastaruoju metu, yra įvaryta abejonė dėl mūsų tautos šlovingos praeities, istorijos, kurią geriausiai žinome iš XIX a. šaltinių. Kažkodėl kai kas menkina mūsų papročius, mažai propaguojami lietuviški valgiai. Nenustebčiau, jeigu restoranai apskritai pereitų prie kinų ar italų patiekalų. Tuos tautiškumo niekintojus tikrai smerkiu. Gal mus, lietuvius, ir galima apkaltinti konservatyvumu, lėtapėdiškumu, bet manau, kad tai buvo mums į naudą. Todėl ir neišnykome. Buvome atkaklūs ir stiprūs, sovietų metais mūsų talentai važinėjo po pasaulį, mokėsi svetur ir grįždavo į Lietuvą. Apskritai prieš kelis dešimtmečius pasaulis buvo kitoks. Pati Europa kurį laiką buvo mus išmetusi iš savo gyvenimo, kai dar buvome sovietijoje, o mes patys juk niekur nebuvome išėję. Manau, ne mes grįžtame į Europą, o būtent ji mus turi susigrąžinti ir kuo daugiau sužinoti apie mus. O mes pasauliui turėtume būti ganėtinai įdomūs, nes esame išlaikę ir tai, ko kitos tautos pasaulyje neturi. Čia kalbu ir apie sutartines ar tą senąją gražiąją kultūrą, gražius šeimos papročius.
– Žinome, kad jūsų vyras Vidmantas Povilionis yra 1990 metais pasirašyto Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras. Kaip jūsų šeimoje švenčiama ši šventė?
– Mano šeimoje tautinių švenčių tradicijos labai gilios. Dar tuomet, kai sovietmečiu gyvenome Kaune, mūsų namuose ant langų kabėjo amžiną atilsį tėvuko siuvėjo sudurstytos užuolaidos iš pirktinių raudonos, žalios ir geltonos spalvų atraižų, o per Kalėdas puošiamos eglutės viršūnėje būdavo trispalvė.
– Esate optimistė, romantikė, kartu ir labai tvirta moteris, sugebėjusi nepalūžti, kai užklupo klastinga liga. Su aktoriumi Sauliumi Balandžiu dalyvavote ir televiziniuose “Žvaigždžių duetuose„, ir džiazuojate kartu su saksofonininku Petru Vyšniausku, ir Mokytojų namuose rengiate “Pasidainavimus su Veronika“. Kaip jums pavyksta tokia būti?
– Visko būna... Esu tokia, kaip visi. Kartais išsprūsta ir koks negražus žodis ar pasakai žmogui ką gerai nepagalvojusi. Visi esame nuodėmingi, tos pačios žemės vaikai, kurie atėjome į pasaulį nuogi basi, tokie ir išeisime. Bet gyvenimas yra puikus ir savojo tikrai į jokį kitą nekeisčiau. Tai, ką aš darau, man pačiai patinka. Duok, Dieve, kad suspėčiau visus suplanuotus darbus atlikti, šeima pasidžiaugti.
Lopšinė Justino Marcinkevičiaus žodžiais
– Kokias lopšines dainuojate savo anūkėms?
– Joms dainuoju tai, ką ir kitiems. Ir lopšines, žinoma. Mergaitėms tai patinka, o kartais padainuojame drauge. Beje, gal prieš penkiolika metų vienoje mokykloje vaikų paklausiau, ar jiems mamos ar močiutės dainavo lopšines. Labai apsidžiaugiau, kai pakilo visai nemažai rankų. Viena mergaitė atsistojo ir pasakė, kad jai lopšines dainuoja promočiutė, kuriai 85–eri. Paprašiau jos padainuoti. Ir ką, jūs manote, išgirdau? Širdį suvirpino, kai ji sava melodija padainavo: “Laukas, kelias, pieva, upė... / Tai gražiai gražiai iš jų išaugo vienas žodis LIETUVA„... Toje lopšinėje buvo tai, ką savo žinomame eilėraštyje sudėjo mūsų mylimas neseniai Anapilin išlydėtas J.Marcinkevičius, kažkiek jos pačios žodžių. Visai nenuostabu, kad žmonės dainuoja nemažai dainų, kurių žodžiai sukurti poeto, manydami, kad tai, liaudies dainos. Kartą jį susitikusi, pasakiau: “Matai, Justinai, kaip yra. Būsi nemirtingas“. O jis tik santūriai šyptelėjo ir padėkojo.
– Kada jums buvo sunkiausia?
– Sunku pasakyti. Regis, jau minėjau, kad kiekvienas mano gyvenimo laikotarpis buvo visoks, bet nė vieno neatsisakyčiau, nes buvau ir esu laiminga. Visada žavėjausi mūsų lietuvėmis moterimis, kantriomis ir darbščiomis. Aš tik labai bijau ir Dievulio prašau, kad iš mūsų neišnyktų gerumas. Mane ramina tai, kad mūsų kaimuose dar yra nemažai gerų ir padorių žmonių. Nereikia sakyti, kad kaime mūsų tauta prasigėrusi. Ten yra ir purvo, ir ašarų, bet ten yra ir gražiai pavasarį žydinčių sodų, ir savo žemę mylinčių žmonių.
– Bet juk daug jaunimo ir iš miestų, ir iš kaimų išlėkę į užsienius. Gal turite kokį receptą, kaip juos sugrąžinti į tėviškę?
– Manyčiau, kad išvyksta daugiausiai tie, kurių šeimose yra tam tikros bėdos, antra vertus, dėl išvykstančio jaunimo kalta ir mūsiškė švietimo sistema. Manau, kad ir žmonės galėtų būti aktyvesni, nesitaikstyti su neprotingais valdžios vyrų sprendimais. Nesakau, kad jie turi eiti daužyti langų, bet susirinkti kokie 20 tūkstančių aikštėje prie Seimo ir tyliai pastovėti tikrai galėtų... Kiek žinau, latvių ir estų į užsienius išlekia mažiau. Man neramu, kai jauni žmonės, ieškantys užsienyje gerovės, internete prirašo visokių keiksmažodžių Lietuvai, o paskui prašo dvigubos pilietybės. Viena aišku – Tėvynės mylėti neišmokysi, bet priminti savo pareigas jai būtina.
Laikas lekia šuoliais
– Kuo pastaruoju metu taip esate užimta, kad vos pavyko iš jūsų dienotvarkės išplėšti valandėlę pokalbiui?
– Kad vis to laiko stinga. Maniau, kai išeisiu į pensiją, užsiimsiu tuo, kuo kiekvienas garbaus amžiaus žmogus užsiima: tvarkysiu savo archyvus, klausysiu ekspedicijų, kuriose esu dalyvavusi, kasetes, taip pat noriu peržiūrėti šūsnis nuotraukų. Bet vis kas nors pakviečia koncertuoti, prireikia manęs ir televizijoje, kai kada ir žurnalistai patrukdo. Didžiausią mano laiko dalį dabar užima mano meilė ir rūpestis – dvi anūkės, štai šios mūsų pokalbio trukdytojos. (Šypsosi pašnekovė, o mažosios iš tiesų labai garsiai reiškia savo nepasitenkinimą, kad močiutė kažkam kitam skiria daugiau dėmesio, – aut.). Gyvenimas yra toks, kokį mes patys susikuriame, tik laiko negalime sustabdyti. O jis dabar eina žymiai greičiau negu tada, kai buvo 25–eri. Taip greitai keičia diena naktį, o naktis dieną, kad nespėji apsidairyti. Žiūrėk, jau ir žiemą išvarėme, pavasaris, Kovo 11–oji, netrukus ir Velykos. Viskas susiję su Atgimimu.
Veronika Povilionienė
Gimė 1946 m. lapkričio 18 d. Kaireivonyse, Lazdijų r.
Veikla: lietuvių liaudies folkloro dainininkė, etnologė.
Mokslai: baigė 1976 m. Vilniaus universitetą.
Įvertinimas: Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinas, 2008 m. Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.
Vyras: Kovo 11–osios Nepriklausomybės Akto signataras Vidmantas Povilionis.
Vaikai: sūnūs Tautvilas ir Skomantas ir dukra Rima.
