Šiais laikais prestižinių markių automobilių salonai net Amerikoje – išrinktųjų pasaulis, kuriame sukasi dideli pinigai. Gal todėl lietuviška pavardė Holivudo grietinėlei sukėlė nuostabą: kaip Vygantas Pilipavičius iš Kauno tapo VIP klientus aptarnaujančiu pardavėju?
Pirmųjų Lietuvos reketininkų ataką nuo neatmenamų laikų kriminaliniu kontingentu garsėjančiame Kauno Vilijampolės rajone išgyvenęs ir dėl jos su Lietuva atsisveikinęs V. Pilipavičius, 1990-ųjų balandį pirmąsyk nusileidęs už Atlanto, patyrė dvejopus įspūdžius.
„Kai mūsų lėktuvas nusileido Niujorke, pasijutau tarsi būčiau atskridęs į storų žmonių sąskrydį, – šyptelėjo jis. – Niekada gyvenime nebuvau matęs tiek daug apkūnių žmonių vienoje vietoje. Ypatingai šį faktą pabrėžė tuometinė mada. Jeigu prisimenate, 1990-ųjų pradžioje daugelio buvo pamėgti aptempti džinsai. O tai ir išryškino, deja, netobulas žmonių formas“.
Apgautas lietuvės
Kai iš Niujorko kitu lėktuvu V. Pilipavičius su žmona ir dukterimi atskrido į Čikagą, atvykėlius pasitiko dėdė ir tą pačią dieną apgyvendino savo namuose, esančiuose Market Parke. Anot V. Pilipavičiaus, ta Čikagos dalis – populiari tarp lietuvių emigrantų. „Visi bent kartą čia atvykę lietuviai kokiu nors būdu turėjo peržengti šitą vietą“, – tvirtino pašnekovas.
Vyriškį nustebino pirmosios dienos Amerikos didmiestyje, kuris nuo neatmenamų laikų garsėjo kaip gangsterių labiausiai pamėgta vieta. Rajone, kuriame jam teko praleisti pirmąsias dienas, neišvydo didelių dangoraižių. Vietoj jų buvo daugybė paprastų, kukliai atrodančių pastatų. Aplinkui sukosi labai paprasti, nuoširdžiai padėti nusiteikę žmonės. Po pirmosios savaitės Jungtinėse Valstijose Pilipavičiai susėdo švęsti Velykų. Tada V. Pilipavičiaus teta sukvietė po visą Čikagą išsibarsčiusią giminę – pusbrolius, pusseseres su šeimomis.
V. Pilipavičius pamatė, kad Amerika – didelių galimybių šalis, tad ėmė ieškotis darbo. Sutikęs seną bičiulį Dalių, netrukus susipažino su vietiniais naujaisiais emigrantais. Tais laikais Jungtinėse Valstijose lietuvių nebuvo daug.
Pirmasis darbas, kuriame jam teko prakaituoti, buvo statybose. Jis kartu su kitais darbininkais statė trijų aukštų banką greta Čikagos centro. Praėjus dviem savaitėms, V. Pilipavičiui bosas pakėlė atlyginimą nuo 12 iki 18 dolerių per valandą. Tačiau to nebuvo gana, todėl jis ėmė dirbti ir privačiai.
Pirmąsyk jis pasijuto apmautas, kai viena lietuvė architektė paprašė apmūryti jos garažo sienas, kurios buvo apgriuvusios po gaisro. „Sutarėme kainą, per kelis savaites atlikome atstatymo darbus, – pasakojo V. Pilipavičius. – Ji buvo labai patenkinta, todėl paklausė, ar negalėtume uždengti ir stogo garažui. Žinoma, kad galėjome, todėl per kelias dienas įveikėme ir šitą užsakymą. Kai jai pateikėme sąskaitą už atliktą darbą, ji mums sumokėjo tik už mūrijimo darbus. Aš jai sakiau, kad ir stogą sutvarkėme, bet ji pareiškė, kad... mes nesakėme, kiek tai kainuos! Tai buvo pamoka visam gyvenimui – negali pasitikėti žmonėmis, kad ir kas jie būtų. Atrodė, ir lietuvė, ir išsilavinusi, bet pamatė, kad du jauni, nepatyrę ateiviai, ir pasinaudojo proga. Kartu suvokėme, kad negalime dirbti be kontrakto“.
Iki šiol V. Pilipavičius negali pamiršti 1990-ųjų liepos 4-osios, kai amerikiečiai smagiai šventė nepriklausomybės dieną, o jis su partneriu pradėjo statyti vieno kliento garažą. „Tą dieną buvo 110 laipsnių Farenheito – maždaug 43 laipsniai Celsijaus. O mes rausėme pamatus, – pasakojo jis. – Karštis toks nežmoniškas, kad nesupratau, ar taip prakaitas mušė, ar tiek vandens ant savęs išpylėme. Tuo metu dirbdamas vis galvojau: „Už ką mane Dievas taip baudžia – juk nieko blogo nepadariau...“
Telefoninis reketas
Tolimesnės perspektyvos statybų sektoriuje V. Pilipavičiaus neviliojo. Tad jis pradėjo dairytis darbo su automobiliais. Iš pradžių bendrovėje ASC įsidarbino liukų montuotoju. Siekdamas prisidurti, veiklus vyras pradėjo dirbti ir ekspeditoriumi vienoje kepykloje.
„Prasidėjus pirmajam karui Irake, 1991 metais, ekonomika Amerikoje pastebimai nusmuko, – dėstė lietuvis. – Statybose darbų ženkliai sumažėjo, o kepykloje darbų tempas ėmė sparčiai augti. Žmonės pradėjo mažiau lankytis restoranuose, baruose ir dažniau maistą gamintis namuose. Dirbdamas šioje srityje išmokau kalbėti lenkiškai“.
Nors gyvendamas Amerikoje V. Pilipavičius primiršo skausmingą reketo istoriją, visa tai jam vėl priminė netikėtai prasidėję nemalonūs telefoniniai skambučiai. Maždaug 1992–1993 metais keletą sykių jis sulaukė paslaptingų skambučių iš Niujorko. Minėti pokalbiai, anot jo, nebuvo labai draugiški.
Tik po kelerių metų jis sužinojo, kad šiame JAV mieste tuomet buvo apsistojęs ir su keliais lietuviais bendrus verslus sėkmingai suko vienas iš 1989-ųjų kovo 9-ąją jo namų kieme pasirodžiusių įsismarkavusių reketininkų – Jonas Krasauskas, pravarde Jankelis.
Rašydamas šią publikaciją, J. Krasausko pasiteiravau, ar išties buvo tokie telefoniniai pokalbiai. Šis praeityje žinomas gangsteris atsakė, kad išties yra skambinęs V. Pilipavičiui. „Tačiau negrasinau, o norėjau pasišnekėti apie tuos senus įvykius. Norėjau susitikti su juo. Pažiūrėti jam į akis. Juk skaudu, kai esi nekaltas, o paskui dėl kažkokio kvailo incidento keleriems metams patenki už grotų. Aš iki šiol sakau, kad šita byla buvo sufabrikuota. Todėl skambindamas V. Pilipavičiui norėjau sužinoti, ar nepasikeitusi jo nuomonė. Bet skaitydamas dabar publikuojamus straipsnius galutinai suvokiau, kad jis įsitikinęs, jog norėjome jį reketuoti“, – „Facebook’e“ rašė J. Krasauskas, kuris ir dabartiniais laikais neretai aplanko savo draugus, gyvenančius niekada nemiegančiame JAV didmiestyje Niujorke.
Mokytis – iš svetimų klaidų
Tik dirbant juodžiausius darbus V. Pilipavičiui pasisekė įsigyti svajonių automobilius. Jis nusipirko iš tolo akį traukiančius „greičio monstrus“: iš pradžių – „Mitsubishi Eclipse“, po to – „Mitsubishi 3000 GT“, „Audi S4“ ir „Viper GTS“.
„Būtent įsigijęs „Viper’į“ pradėjau vėl galvoti apie seną verslą – spoilerių gamybą, – pasakojo V. Pilipavičius. – Užsisakiau užpakalinį spoilerį. Padariau užsakymą, kuris mano kišenę paplonino net 2200 JAV dolerių. Teksase veikianti kompanija „Henesye“ pažadėjo, kad atsiųs spoilerį už trijų mėnesių. Kadangi buvo ruduo, džiaugiausi, kad bent iki pavasario jis ateis... Atėjo pavasaris, vasara praėjo, vėl ateina ruduo, o iš „Henesye“ nieko konkretaus nesulaukdavau, tik pažadus“.
Tą žiemą V. Pilipavičius sugrįžo prie seno amato – automobilių spoilerių gamybos. „Po to dar pusmetį užtruko skambučiai ir nemalonūs pašnekesiai telefonu, kol atgavau savo pinigus. Nors „Viper’ių“ klubo nariai jau iš anksto buvo patarę nesusidėti su ta kompanija, maniau, kad man pavyks. Tada prisiminiau kadaise iš senelio išgirstą gyvenimo taisyklę: „Kvailys daro tas pačias klaidas, protingas mokosi iš savo klaidų, o gudrus mokosi iš svetimų klaidų“.
Darbas BMW salone
Į automobilių prekybos pasaulį V. Pilipavičius prasimušė 1999-aisiais, kai tas pats jo bičiulis Dalius tapo komercijos direktoriumi BMW prekybos salone, esančiame Kalifornijos mieste Beverli Hilse. Po 9 metų darbo kepykloje ir savaitgalių gaminant spoilerius nuosavo namo garaže V. Pilipavičius akimirksniu sureagavo į patikimo bičiulio kvietimą. Todėl kuriam laikui iš Čikagos persikėlė į pramogų pasaulio garsenybių pamėgtą Kaliforniją.
„Kiekvienam Kalifornija atrodo kaip pasakų šalis. Vien tik nuvažiavus atostogauti, toks įspūdis išlieka ilgam. Juk ko daugiau tenai reikia: graži gamta, palmės, nuostabus klimatas, laimingi žmonės, – tvirtina V. Pilipavičius. – Deja, gyvenimas ir ten nėra rožėmis klotas“.
1999-ųjų pabaigoje jis įsikūrė pas seną bičiulį jo prašmatniuose namuose. Kaip sako V. Pilipavičius, nors name gyveno du vyrai, laiko šėlionėms neužteko. Dalius dirbo net septynias dienas per savaitę, V. Pilipavičius – kiek mažiau, tačiau jo laisvadieniai būdavo trečiadieniais. „Nieko nuostabaus, kadangi Amerikoje automobilių prekyba ypač vertinama, – sakė jis. – Šios parduotuvės Kalifornijoje veikia ištisą savaitę, o kai kurie „Toyotos“ salonai – ištisą parą. Neretai saloną palikdavome tik vidurnaktį. Šiame versle kiekvienas klientas yra svarbus, kadangi kitą dieną sugrįžęs nusipirktą automobilį jis gali sugrąžinti dėl menkiausios priežasties”.
Žvaigždės moka brangiai
Kaip sako V. Pilipavičius, jis „kaifavo“ nuo darbo BMW salone. Kaskart į parduotuvę užsukdavo nemažai Holivudo žvaigždžių, turtingiausių Amerikos verslininkų. Tačiau jų pavardžių net ir šiandien sako negalįs atskleisti, kadangi yra pasirašęs griežtą sutartį dėl informacijos nutekinimo viešojoje erdvėje.
„Kadangi 95 procentai visų parduodamų automobilių buvo išperkamosios nuomos būdu, kiekvienas klientas privalėjo užpildyti kredito formą. Bankai turi įvertinti, ar klientas yra pajėgus kas mėnesį sumokėti būtiną sumą. Ilinojaus valstijoje vienas iš šios formos klausimų: „Koks jūsų metinis uždarbis?“ O Kalifornijoje tas pats klausimas suformuluotas kitaip: „Kokios jūsų mėnesinės pajamos?“ – pasakojo V. Pilipavičius. Kai vienas klientas iš Beverli Hilso, paprašytas užpildyti šią formą, minėtame laukelyje suraitė 2 milijonus JAV dolerių, V. Pilipavičius patikslino, jog būtina užrašyti ne metines, o mėnesines pajamas. „Tai išgirdęs, jis pažiūrėjo į mane, į formą, ir sako: „Bet tai yra mano mėnesinės pajamos!“ Pasijutau labai nesmagiai, todėl paskui niekada neklausiau klientų. Galvojau sau: „Ką nori, tegul rašo, o paskui tegul aiškinasi su bankais“, –prisiminė netikėtą situaciją jis.
Kartą BMW salone, kuriame dirbo lietuviai, apsilankė žymus Holivudo kino pramonės prodiuseris. Tais laikais kino teatruose rodė Džeimso Bondo serijos filmą, kuriame tas „agentas 007“ važinėja vairuodamas sportinį BMW Z8. Po minėto filmo tarp pramogų verslo žvaigždžių tas modelis tarp žvaigždžių ypatingai išpopuliarėjo.
„Bet šiam klientui teko pranešti nemalonią žinią: abu Z8 modeliai jau seniai yra parduoti – per metus tokias tik dvi ir gaudavome, – pasakojo V. Pilipavičius. – Bet pažadėjau pabandyti užsakyti vieną, kuri kainuos 500 000 JAV dolerių (originali kaina siekė 139 000 dolerių“).
Beverli Hilsas – viena iš nedaugelio vietų pasaulyje, kur tikri, o ne „lizinginiai“ milijonieriai negaili pinigų brangiems „žaisliukams“. Todėl prodiuseris nesismulkindamas sutiko nupirkti išsvajotą mašiną už prašomą sumą. Atsisveikindamas V. Pilipavičiui paliko savo vizitinę kortelę. „Aš iškart nubėgau pas Dalių ir sakau: „Reikia, man labai reikia šitos mašinos!“ Dalius perskambino kitas parduotuves, viena sutiko mums parduoti už 250 000 dolerių, – teigė jis. – Ne visi turėjo tokių išskirtinių klientų, kaip mes. Tada man pasisekė. Deja, tik bendrovė neatlygino tinkamai“.
Negalutinė stotelė
Po devynių mėnesių, praleistų Beverli Hilse, V. Pilipavičius persisotino kasdien matydamas dirbtinai besielgiančius vietos gyventojus. „Dauguma jų dviveidžiai, – taip žmones, sutiktus pasaulio kino ir muzikos industrijos atstovų pamėgtame mieste, apibūdino buvęs kaunietis. – Tenai esi naudingas, jei turi daug įtakingų pažinčių. Daugelis gyvena rožinėmis svajonėmis ir nuolat trokšta patekti į Holivudo pramogų verslą. Ir jeigu tenai neturi galimybių padėti įgyvendinti minėtas svajones, esi laikomas beverčiu. Negalėjau to pakęsti. Be to, prisidėjo ir stebėtinai aukštas pragyvenimo lygis. Neretai juokaudavau, kad jei Čikagoje uždirbi 100 000 dolerių, tai Los Andžele privalai užkalti 300 000, kad būtų panašus lygis“.
Atsisakęs galimybės įsikurti žvaigždžių rojuje, V. Pilipavičius sugrįžo į Čikagą. Netrukus vienas iš draugų jam padėjo įsidarbinti BMW salone netoli namų, vakariniame Čikagos priemiestyje Vestmonte.
Su naujųjų emigrantų banga suklestėjo ir automobilių pardavimas. 2000-aisiais V. Pilipavičius nusprendė persikelti į naują namą. Kadangi nesurado pagal savo kišenę, tad nutarė statytis pagal savo sumanymą. Architektūra jam nebuvo svetima, todėl savo rankomis nubraižė namo projektą. „Vėliau keletas draugų paklausė, ar neapsiimčiau ir jiems pastatyti namų, – sakė jis. – Neatsisakiau padėti ir taip įsitraukiau į statybos verslą. Kadangi negalėjau skirti daug laiko, paprastai surasdavau klientą, padarydavau projektą, o partneris užsiimdavo statybomis“. Tais metais didesnę dalį jo klientų BMW salone sudarė aukštesnes pajamas turintys žmonės, kuriems kartu nesunkiai pavykdavo parduoti arba pastatyti nuosavus namus.
Deja, 2008-ųjų rudenį prasidėjusi pasaulinė finansinė krizė smarkiai kirto Amerikos gyventojams. V. Pilipavičiaus žodžiais, pragyvenimo lygis ryškiai nukrito, statybos sustojo, automobilių pramonė nusirito į žemiausią JAV istorijoje lygį. Bankai ir draudimo bendrovės atsidūrė chaotiškoje padėtyje. „Mano uždarbis nukrito net 70 procentų, todėl 2010-ųjų sausį nutariau, kad nebėra tikslo toliau sėdėti BMW parduotuvėje, ir nusprendžiau išsaugoti investicijas statybų sektoriuje, – dėstė V. Pilipavičius. – Prieš krizę buvome įsigiję nemažai žemės sklypų, todėl po daugybės skaičiavimų, sprendimų nutarėme su partneriais statyti energetiškai nepriklausomus namus”.
Vis dėlto šį ateities projektą teko užšaldyti, ir senas spoilerių meistras bei automobilių pardavėjas sugrįžo prie verslo, kuris jam artimas nuo mažumės.
Pastaraisiais metais Viga vadinamas buvęs kaunietis plačiai žinomas tarp Čikagoje gyvenančių lietuvių. Dažnai dalyvauja įvairiuose sambūriuose, renginiuose, finansiškai prisideda prie lietuvių puoselėjamų projektų.
Įkvėptas tautiečių pomėgio pirkti išskirtinio dizaino mašinas, 2011 metais V. Pilipavičius sugrįžo prie jų dizaino kūrimo. Bet šis verslas nebuvo itin sklandus, kadangi pastaraisiais metais Amerikoje bankai naujiems verslams paskolų neteikia. Taigi vyriškis nė trupučio nesisielodamas sugrįžo dirbti į BMW saloną. „Bet gyvenimas dar parodys, koks bus kitas mano žingsnis“, – atsisveikindamas ištarė V. Pilipavičius.
