Koncerto vakarą Viktorija Perminaitė į netoli Becktono įsikūrusį lietuvišką restoraną „Juoda-Balta“ įsmuko beveik nepastebėta. Nedidukė, įsisupusi į juodą apsiaustą ji sparčiais žingsniais pasiekė pagalbines patalpas, tarsi būtų ne Lietuvoje gerai žinoma žvaigždė, o greičiau į darbą vėluojanti restorano darbuotoja. Ankstesnis žurnaluose ir televizijoje išplatintas dainininkės įvaizdis kažkaip sunkiai lipo prie šiuo metu paprastai ir žemiškai atrodančios merginos. Net aprangos įspūdingumu ir makiažo gausa labiau pasigirti galėjo Viktorijos koncerto pasiklausyti susirinkusios gerbėjos, nei žinoma lietuviškos scenos žvaigždė.
Spauda Lietuvoje jau spėjo ištrimituoti, kad Viktorija „įstrigo“ Londone ir kad ji dirba padavėja lietuviškame restorane. Panašu, kad tas lietuviškas restoranas tikrai ne „Juoda-Balta“, tad patikrinti dar du likusius ir įsitikinti, ar ji ten tikrai dirba, ar ne, tiems, kam šis klausimas yra aktualus, tikrai nebus sunku. Pati Viktorija šios temos liesti nebuvo linkusi ir prisipažino pastaruoju metu apskritai vengianti žurnalistų, bet į keletą klausimų atsakyti sutiko. Ji prisipažino, kad restorane „Juoda-Balta“ dainuoja pirmą kartą, nors anksčiau su koncertiniu turu apsilankė „Radugoj“ ir „Smiltėj“, dainavo Birmingemo ir Peterborougho lietuviams. „Aš pati nei čia ieškau koncertų, nei ką, kas pasikviečia, tas ir turi“ , – sako Viktorija.
Šis koncertas pirmas po kelių mėnesių pertraukos? Ar nepasigendi scenos?
Koncertuoti man nėra būtinybė, ne koncertuoti atvažiavau. Londone jau esu keturi mėnesiai, kitu keliu noriu pasukti, nors dar nesu griežtai nusprendusi, kur link.
Lietuvoje pasklido šnekos, kad kavinėje dirbate?
Tikrai nėra taip, kaip rašo. Jie rašo, kad aš kažkur cepelinus nešioju, tai tikrai taip nėra.
Tačiau jau keli mėnesiai Londone?
Aš planuoju čia studijuoti. Šiemet neišėjo, nespėjau, o ir mano anglų kalba nėra tokia stipri, kad galėčiau studijuoti, bet ruošiuosi tam, viskas su laiku. Nematau problemų, kad renkuosi kitą kelią, bet kol kas nenoriu apie tai kalbėti. Gal per ilgai užstrigau scenoje ir užstrigau tam pačiam gyvenimo etape. Mano gyvenime nebeliko jokių pokyčių, galvojau, kad reikia kažką daryti. Iš pradžių atvažiavau su mintim, kad paatostogausiu, ir užsilikau.
Tai visgi tolimesnį gyvenimą siejate su Londonu?
Atsakymas yra „galbūt“, bet tikrai ne su dainavimu. Padainuoju, kaip pakviečia, su mielu noru. Pati į šį restoraną porą kartų buvau užėjusi su draugais, patiko, gera vieta. Dainuoju tą patį repertuarą, kurį žmonės iš anksčiau atsimena. Nes kiek čia to laiko tepraėjo ir nuo „Mango“ laikų ir aš pati su savo soline programa maždaug prieš metus čia turą turėjau, ir televizijoje nemažai teko pasirodyti. Kai kurie, kas jau seniai čia gyvena, net nežino, kad „Mango“ baigėsi, ir ateina čia pasiklausyti pamėgtų dainų. Kiti klausinėja – ar dainuosi „Rožę“, ar dainuosi „Maža, maža“, nes jiems patinka mano solinės dainos.
O kaip pats Londonas? Ar nustebino, kad tiek daug lietuvių?
Kai čia atvažiavau, maždaug praėjus porai savaičių apsilankiau pas draugę, kuri gyvena netoli Becktono. Mes ėjome per tokį parkelį taku į „Asdą“ ir prie manęs pribėgo mergaitė, paprašė autografo ir prašė, kad kartu su ja nusifotografuočiau. Nustebau, o draugė sako – Vika, čia vieni lietuviai, na dar lenkai, sako, tu nenustebk... Būna ir metro kas nors atpažįsta, užkalbina, sako, ar čia tu, ką tu čia darai? Sakau – laimės ieškau.
Ar nebuvo sunku atsisakyti šlovės, publikos dėmesio?
Ne, nes kai pasirodo žinutės, kaip dabar spaudoje, kad aš didžkukulių mergaitė ir dar esą kažkoks pažįstamas tai pasakė, kad cepelinus nešioju. Galėčiau ir tuos cepelinus nešioti, nieko gėdingo čia nėra, supraskit mane teisingai. Tik visa ta spauda, ta žiniasklaida, vien paskalos, skandalai, man jau viskas jau iki kaklo, nebegaliu. Jei tu pastambėjai, rašo, kad nėščia, jei dar kas – ką valgai, kokia tu senmergė ir pan. O čia aš atvažiavau, aš jaučiuosi jauna ir graži.
Atlikėjams čia daug galimybių, ar neketinate išmėginti savęs tarptautinėje scenoje?
Jei būčiau norėjusi dainuoti, būčiau likusi Lietuvoje. Man juk greit trisdešimt metų...
Ar sunki buvo pradžia Londone?
Mama ir mano visi pažįstami sako, kad aš esu sėkmės vaikas, nes nesusidūriau čia su jokiomis kliūtimis. Viskas lengva buvo, lyg laimės kūdikiui, viskas kaip ant lėkštutės. Buvo labai nuostabu pamatyti, kokie lietuviai čia geranoriški, kaip jie padėjo man viską susitvarkyti ir net ne draugai, o mažai pažįstami žmonės. Būtent tautiečiai padėjo – eisim ten, darysim tą, reikia tą, pati nebūčiau turėjusi gal tiek noro ir užsispyrimo visus tuos kelius praeiti. Klausiu – kodėl padedat, aš tingėčiau vietoj jūsų, galų gale pas visus savi rūpesčiai, sako, mes žinom, kaip yra sunku čia atvažiavus. Esu patenkinta tuo, kaip klostosi gyvenimas. Londonas patinka ir net jau dabar atrodo per mažas.
Koncerto metu Viktorija atliko tas pačias gerai žinomas dainas, iš kurių daugiausia plojimų ir publikos susižavėjimo sulaukė populiarumo iki šiolei neprarandančios „Alyvos“. Tačiau pačios Viktorijos dvasią turbūt labiausiai atitinka jos solinis hitas „O aš mergina“.
