Didelės tautos ir valstybės geriau nei mažosios yra matomos pasaulio žemėlapyje. Paprastai jos pasižymi stipria ekonomika, dažnai karine galia, technologiniais bei moksliniais pasiekimais, giliomis meno ir kultūros tradicijomis. Mažosios tautos kur kas rečiau traukia pasaulio dėmesį. Jos mažiau patrauklios dažnai dėl to, kad mažai žinomos, o daugumai pasaulio gyventojų ir iš viso nežinomos. Visi „mažiukai“ savaip sprendžia savo žinomumo bei įvaizdžio klausimus.
Kas galėtų būti Lietuvos brendu?
Lietuva per dvidešimt metų tik viena kartą buvo atsidūrusi pasaulio dėmesio centre. Kai kovojo dėl savo valstybingumo ir Nepriklausomybės atkūrimo. Vėliau dėmesys mūsų šaliai nuslopo. Tolimesnėse šalyse apie Lietuvą žinojo tik tų šalių elitas. Prieš 10 metų kur nors Europoje gatvėje paklausus „paprasto“ žmogaus apie tai, kas ir kur ta Lietuva, dažnas pilietis laisvai galėdavo nurodyti, pvz. Pietų Ameriką, arba neaiškiai pasakyti, kad kažkur kažką apie mus girdėjo. Tačiau užtekdavo pasakyti žodį „Sabonis“ ir viskas stodavo į savas vietas.
Suprantama, jog Lietuva – ne vien krepšinis, tuo labiau, kad ir krepšinio rezultatai stabiliai krinta metai po metų. Ir ne vien sportas. Mūsų šalis turi ir garsių menininkų, žinomų pasaulyje, ir talentingų mokslininkų. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, atsivėrus sienoms, mūsų šalies žinomumas gerokai padidėjo, net vien dėl pusės milijono emigrantų, išbarstytų po visą Europą. Tačiau akivaizdu, jog efektyviausias būdas garsinti Lietuvą – sporto pasiekimai.
Pinigai, pinigai ...
Lietuva apie 80 mln. litų per metus išleidžia įvairių ministerijų viešinimo kampanijoms, lankstinukams ir užsakomiesiems straipsniams. Tai didžiuliai pinigai. Dar daugiau biudžeto lėšų išleidžiama įvairioms fiktyvioms programoms. Ar ne geriau būtų bent dalį jų skirti sportui? Kada baigsis šis „pinigų badas“?
Tik keletas pavyzdžių. Lietuvos biatlono federacija gauna tik apie 30 000 litų per metus. Tai labai nedaug. Kiekvienas biatlonininkas turi turėti mažiausiai 4 poras slidžių, kurių kiekviena kainuoja iki 1000 litų, o kur dar speciali apranga, šoviniai, milteliai slidėms sutepti, pagal individualų užsakymą pagaminti šautuvai ir t.t.
Lauko teniso „Deviso taurės“ turnyre pasiekta pergalė prieš britus. Didžiosios Britanijos spauda juokauja, kad lietuviai žaidė viena rakete, kuria dalijosi vienas su kitu – ir vis tik laimėjo prieš gerai aprūpintus britų tenisininkus.
Žiemos Olimpiada
Į varžybas vyko 17 žmonių, iš jų tik šeši sportininkai. Kas buvo visi kiti? Sporto funkcionieriai? Ir tuo pačiu Lietuva nedalyvauja slidinėjimo estafetėje, nes nesugeba atsivežti slidininkų komandos... Palyginkim save su kaimynais. Latvija pasirūpino, kad į Olimpines žaidynes vyktų apie 50 sportininkų komanda. Latvija iškovojo olimpinių medalių. O mes? Toks štai „taupymas“ lietuviškai? Pas mus „olimpinė“ tyla – nėra kaltųjų, sportas niekam neberūpi? Geriau toliau kišti pinigus į perspektyvos neturinčias šalies įvaizdžio programas, kuriant virtualias „drąsias Lietuvas“? Vienas olimpinis medalis įvaizdžio ir šalies garsinimo prasme vertas daugiau, nei visos tokios programos, kartu sudėtos.
Silpna infrastruktūra
Lietuvoje tik kai kurių individualių sporto šakų sportininkai bei krepšininkai turi tinkamas sąlygas treniruotis. Daugelio sporto šakų atstovai tobulintis važiuoja į užsienį.
Šalyje nėra nei vieno baseino, kuriame galėtų normaliomis sąlygomis treniruotis plaukikai. Futbolininkai neturi nei vieno FIFA standartus atitinkančio stadiono. Dėl neaiškių priežasčių stringa taip išreklamuoto nacionalinio stadiono statybos. O juk futbolas – populiariausia sporto šaka Europoje.
Ar supranta politikai, atsakingi pareigūnai, kad be išvystytos infrastruktūros, sporto bazių ir salių, neįmanomas stiprus nacionalinis sportas? Galų gale, sporto varžybos yra ne tik laisvalaikio praleidimas sirgaliams. Ir ne vien tik šalies įvaizdžio klausimas. Tai papildomos pajamos, papildomas impulsas šalies ekonomikai – į varžybas atvyksta vietiniai bei užsienio sirgaliai, uždirba viešbučiai, viešojo maitinimo įstaigos ir t.t.
Norint - viskas įmanoma
Lietuvoje šiuo metu gili ekonominė bei socialinė krizė. Dvasinė taip pat. Didžiulė bedarbystė, žmonių netikėjimas ateitimi. Daugeliui šalies piliečių turbūt atrodo, kad skirti papildomų lėšų sportui yra nepateisinama prabanga. Žmonėms šiuo metu labiau rūpi rasti darbą, gauti papildomų pajamų, užsitikrinti stabilesnį gyvenimą.
Ir visgi. Prisiminkime, kad mūsų sportininkų pasiekimai ne tik garsina Lietuvą, bet ir praskaidrina kiekvieno mūsų nuotaiką, suteikia teigiamą emocinį impulsą. Pakilus dvasinis nusiteikimas žmogui yra ne mažiau svarbu, nei materialinė gerovė. Tad, ar verta remti mūsų sportininkus? Ir ar tam yra realių galimybių?
Norint viskas įmanoma. Įmanoma rasti ir pinigų. Latvijos pavyzdys – kaimynai yra įstatymu įtvirtinę, kad dalis pelno, tenkančio iš lošimo namų veiklos, yra skiriama sporto vystymui. Turbūt yra ir kitų būdų gauti papildomų lėšų sportui. Gal ir mūsų valdžiai vertėtų apie tai rimtai pagalvoti?
Stiprus sportas – stipri valstybė. Kaip galima nesuprasti ar tiesiog ignoruoti šią atrodytų paprastą tiesą?
Valerijus Pečiulevičius
