Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Septyniolikmetė sunkiosios moterų atletikos atstovė Vidmantė Nareckaitė apie keletą metų trunkančią sportininkės karjerą kalba kukliai: „Mano sportinė karjera nėra labai įspūdinga. Pradėjusi lankyti sunkiąją atletiką 2012 metais dalyvavau pirmą kartą Lietuvos sunkiosios atletikos čempionate ir užėmiau penktąją vietą, 2013-aisiais – pelniau bronzos medalį.“ Vasario mėnesį vykusiame Panevėžio miesto sunkiosios atletikos atskirų pratimų čempionate V. Nareckaitė svorio kategorijoje iki 58 kg tapo čempione. Merginos treneris Rimutis Gaška sako, kad jo auklėtinė gali pasiekti sportinių aukštumų, reikia tik laiko, noro ir pastangų.
– Kokie vaikai ateina į sunkiąją atletiką?
R. Gaška: Sunkiąja atletika galima užsiimti nuo dvylikos metų, bet aš manau, kad dvylikamečiams šiek tiek per anksti, todėl pradedu treniruoti trylikamečius-keturiolikmečius. Ir jeigu jie yra gabūs, anksčiau pradėjusius sportuoti visuomet pasiveja. Tai yra rimta sporto šaka, todėl vaikų kaulai turi būti visiškai „sukaulėję“. Ateina daugiausiai moksleiviai. Lieka vienas kitas, jeigu nusprendžia studijuoti Šiauliuose. Dauguma po mokyklos išvažiuoja studijuoti į kitus miestus ir taip baigia savo sportininko karjerą. Klaipėdoje yra sporto centras, kuriame savo karjerą gali tęsti gabiausi. Tačiau šiais laikais pragyventi iš sporto yra sunku, o ypač sunku tęsti sportinę karjerą, kai sportininkas nori profesionalai sportuoti – studijas suderinti su sportu yra sunku.
– Kaip sporto šaką atranda vaikai?
R. Gaška: Mus gali rasti ir smalsuolis internete – galima peržvelgti visas mokyklos „Atžalynas“ sporto šakas ir ten rasti sunkiąją atletiką. Kadangi dirbu kitose mokyklose, kartais prikalbinu jaunimą ateiti ir išmėginti šią sporto šaką. Ateina ir rimtai susidomėję vaikai iš kitų mokyklų, rimtai galvojantys apie sunkiąją atletiką. Taip pat ir per draugus – ateina vaikas, atsiveda draugą, taip per draugų draugus ir sulaukiame sportininkų. Tačiau sunkiąja atletika užsiimti nevėlu ir vyresnio amžiaus, ypač merginoms, todėl pas mus gali ateiti pirmakursės studentės ir drąsiai lankyti sunkiosios atletikos treniruotes.
– Kaip atradai šį sportą?
V. Nareckaitė: Beveik taip pat, kaip sakė treneris – aš atėjau per pažįstamus. Mokykloje bėgiojau, eidavau į sporto klubus, bet neatrasdavau tos sporto šakos, kuri man patiktų. Lankydamasi sporto klubuose bandžiau dirbti su treniruokliais, išmėginau aerobiką, tačiau nepatiko. Norėjau kažkur sportuoti. Turėjau pažįstamą, kuris užsiėmė sunkiąja atletika. Pakvietė mane pabandyti ir taip pradėjau sportuoti.
– Kas išlieka šioje sporto šakoje?
R. Gaška: Pirmiausia aš turiu pamatyti perspektyvaus sportininko duomenis – tuomet aš jį kviečiu. Nekviečiu visų masiškai. Šnekuosi su kiekvienu atskirai, nes iš karto matau jo duomenis – ar tinkamas sporto šakai. Jeigu ateis 20 norinčių ir iš jų tiks tik 3, tai geriausiu atveju liks 2, o gali ir nė vieno nelikti. Būna, kad tinka, bet po mėnesio ar dviejų-trijų savaičių išaiškėja sportuojančiam, koks tai sportas, ką gali pasiekti ir ko negali. Būna kartais, kai žmogus palieka sportą vėliau, tada iš tiesų gaila, nes įdėta daug darbo ir pastangų. Dauguma per pirmas savaites „atsisijoja“, supranta, ar tinka, ar patinka ši sporto šaka.
V. Nareckaitė: Vos tik atėjau, mane iškart patraukė ši sporto šaka. O kas nenorėtų būti stiprus? Man patinka būti stipriai, patinka būtent ši sporto šaka. Iš karto „užsikabinau“ ir norė
– Kokie atleto duomenys turėtų būti?
R. Gaška: Pirmiausia žmogus turėtų būti gražiai nuaugęs, nekuprotas. Jeigu bus kuprotas – svoris labiau spaus ir jis dar labiau kūprinsis. Sunkiojoje atletikoje, be abejo, yra reikalinga jėga, šoklumas – žmogus turi šokti gerai iš vietos. Būtinas sąnarių paslankumas, gera koordinacija ir raumenų jautrumas.
Visko iš karto mes nepastebėsime, bet matosi – ar sportuojantis yra koordinuotas, ar jį treniruoti yra žymiai lengviau. Jeigu atletas nekoordinuotas, tai gali mokyti nemokęs, jis gerų rezultatų nepasieks. Ūgis sunkiajai atletikai netrukdo.
Tai yra sudėtinga sporto šaka ir psichologiškai, nes sunkiojoje atletikoje yra sunkūs svoriai, po kuriais reikia drąsos lįsti. Tarkim, šuolis į aukštį: kada žmogus turi šokti į aukštį, kuris yra gerokai jam virš galvos, norisi šokti pro apačią, bet juk reikia šokti per viršų. Panašiai ir sunkiojoje atletikoje: nesinorėtų lįsti po 150 kg štanga, bet reikia lįsti, suabejosi – ir viskas. Eidamas prie štangos tu turi būti šimtu procentų įsitikinęs, kad pakelsi, gali nepasisekti, tačiau jeigu netikėsi, kad pakelsi, tai šimtu procentų nepakelsi. Psichologiškai reikia tvirtumo ir stabilumo. Aukštų rezultatų pasiekia tie, kurie moka susikoncentruoti. Rovimas trunka maždaug vieną trečiąją sekundės – per tą laiką turi viską atiduoti, viską, ką pasiruošei. O juk ruošeisi mėnesį, du, tris. Tad posakis „Jėgos yra, proto nereikia“ yra absoliučiai neteisingas. Kuo daugiau proto, tuo daugiau galima pakelti svorio su ta pačia jėga. Artistai sugeba taip susikaupti, kad jiems ašaros pradeda riedėti, o sportininkai – taip susikoncentruoti, kad nieko nedarant prakaitas išsiskiria.
– Ką tėvai sako apie tavo užsiėmimą?
V. Nareckaitė: Jeigu patinka man, privalo patikti ir tėvams. Iš pradžių tėvai bandė įrodyti, kad tai sunkus sportas merginai, tačiau jiems teko susitaikyti. Gal ir prieštaravo mano pasirinkimui, bet kas jų klauso? Žinoma, kaip ir dauguma, tėvai sakė, kad tai nemoteriška, negražu. Nepasakyčiau, kad tai nemoteriška – juk galima turėti gražią figūrą dėka sunkiosios atletikos. Dauguma galvoja, kad galima priaugti daug svorio, tačiau tai netiesa. R. Gaška: Vidmantė maždaug prieš pusantrų metų svėrė maždaug pora kilogramų mažiau. Per kelerius metus sudalyvavo svorio kategorijoje iki 53 kg, o netrukus iki 56 kg, tačiau svorio daug nepriaugo. Per ilgesnį laiką svoris gal ir pakis 2 ar 3 kilogramais, tačiau tiek svorio, kaip žmonės linkę įsivaizduoti, nepriaugama. Tėvai, nė nematę šio sporto ar treniruočių, bijo leisti savo dukras į sunkiąją atletiką neva dėl didelių svorių ir sporto šakos nemoteriškumo. Tačiau tai yra tik stereotipinis požiūris.
– Ką jums tenka išgirsti iš tėvų?
R. Gaška: Tėvai dažniausiai nesupranta, koks tai sportas, dauguma sako, kad lankydamas tokias treniruotes vaikas neužaugs. Tai vienas iš pirmųjų jų argumentų. Bet čia tiesiog išsigalvojimas. Moksliškai įrodyta, kad vieni treniruojasi to paties amžiaus, kiti – ne ir tai įtakos augimui nedaro. Aš daug metų dirbu su vaikais ir galiu pasakyti, kad berniukas, pradėjęs treniruotis 12-13 metų, užauga iki 1,90 m. Jeigu jam Dievulis taip davė, jis ir užaugs.
Neneigiu, kad yra spaudimas keliant svarmenį. Ir Arvydas Sabonis vakare eidamas miegoti būna 2-3 cm mažesnis, o rytą pabunda tokio pat ūgio. Sunkiojoje atletikoje suspaudi, pakabini, pakyboji ir vėl grįžti į tą pačią vietą.
O žmogaus kaulų struktūros nepakeisi. Suaugusio vyro šlaunikaulis stačias išlaiko tris tonas. Kaulų niekaip nesuspausi, o kremzlės dyla visose sporto šakose. Visi galvoja, kad sunkioji atletika yra baisiausia sporto šaka. Lauko tenisas net baisesnė šaka – padavimai daromi visada iš vienos pusės, viena ir ta pačia ranka. Taip ir dyla kremzlės. Praeina 10-15 metų – tenisininkui skauda 99 proc. nugaros. Daugelio krepšininkų, kurie yra aukšti, – nugaros nėra stiprios, todėl ir skauda. Sunkiojoje atletikoje dirbame tolygiai – pirmiausia sustipriname nugarą, tik tada pradedame stumti didesnius svorius.
Apskritai, mano galva, mergaitėms baisiausia sporto šaka yra karatė, kur kumščiais dažnai pataikoma į krūtinę. Ir kitos kovinės sporto šakos, kuriose neišvengiama smūgių į galvą, yra pavojingos moteriai. Juk nokauto terminas reiškia smegenų sutrenkimą. Po jo daugiau ar mažiau išsilieja kraujas į smegenis.
– Koks draugių požiūris į šį sportą?
V. Nareckaitė: Nelabai aš linkusi diskutuoti sporto tema. Kol kas visi žiūri skeptiškai į sunkiąją atletiką. Manau, kad visos galvoja, jog užaugs didžiuliai raumenys. Moteriai tokie dideli raumenys niekada neužauga, nebent yra vartojami steroidai. Merginos, lankydamos sunkiąją atletiką, nebus nei storos, nei kreivos, viskas bus atvirkščiai – bus gražus ir tvirtas kūnas. Mano geriausia draugė palaiko mane, jai patinka ši sporto šaka. Vaikinams irgi patinka, jie visiškai nieko prieš. Dar nė vieno nesutikau, kuris atsilieptų neigiamai. Kaip tik sulaukiu pagyrų – jie sako, kad aš nesu panaši į tipinę sunkiąją atletę, kaip visi linkę įsivaizduoti, – griežtą, tvirtą. Ir kažkokių keistų žvilgsnių taip pat nesulaukiu.
– Ar šis sportas padėtų merginai apsiginti?
R. Gaška: Apsiginti – kitas reikalas. Prieš jėgą praktiškai nėra triuškinančių veiksmų, jeigu šie neturi jėgos. Aikido kovos veiksmai labai gražūs pažiūrėti, tačiau tvirtai rankai pasitaikius nepadės ir aikido kovotojo menas, kovotojas greitai pasiduotų.
Iš savo patirties galiu pasakyti – kai buvau jaunas ir itin geros formos, visas rajonas žinojo, kad manęs nepavyks sumušti net ir grupei užpuolikų, tad geriau manęs neliesti. Ir Vidmantės joks gatvės chuliganas nepastums ir nenuskriaus. Aukšto meistriškumo sportininkas stengsis pirmiausia išvengti muštynių. Ne tam sportuojama, kad galėtum pademonstruoti jėgą. Mušasi tie, kurie neturi proto ir tesportuoja kelias savaites norėdami išbandyti jėgas gatvėje.
V. Nareckaitė: Ačiū Dievui, pačiai neteko atsidurti tokioje situacijoje, kad reikėtų kovoti ar gintis. Dažniausiai sportuojantis turi akivaizdžiai matomos drąsos. Kai būna įvairūs susibūrimai, kitos merginos bijo praeiti. Anksčiau pro grėsmingai atrodančius jaunuolius, kurie dažnai mėgsta vaikščioti grupėmis, ir aš bijojau praeiti – pereidavau į kitą gatvės pusę. Bet dabar einu ir tiek, nes niekada neužkabins to, kuris jaučiasi drąsiai. Dabar tiesiog nereikia apeiti, pereiti į kitą gatvės pusę ar kitaip vengti įtartinų žmonių. Žinoma, pirmiausia nereikia lankytis tokiose vietose, kur gali būti nesaugu.
– Kokie šio sporto privalumai?
V. Nareckaitė: Dažniausiai žmonės sako, kad moterys yra psichologiškai silpnesnės, tad sunkiojoje atletikoje tu gali tapti psichologiškai stipresnė. Stiprėji, labiau susikaupi, susikoncentruoji. Be abejo, šis sportas moteriškai figūrai prižiūrėti labai tinka. R. Gaška: Jei sportininkas normaliai įpranta treniruotis, tai bet koks darbas nebaisus. Po to jis gali dirbti bet kokį sunkų darbą, aišku, merginai gal nelabai galima. Tačiau vaikinas gali dirbti krovėju ir atidirbti aštuonias valandas jam – vienas juokas. Jis įpratęs – širdis treniruota, raumenys – taipogi, todėl fizinis krūvis visai nebaisus. Teko gyvenime dirbti parą fizinio darbo, o kitą dieną jaučiausi kaip naujas. – O sportininko rutina?
V. Nareckaitė: Sportuoji kiekvieną dieną po pusantros valandos ar dvi. Po pamokų vakarais yra sunkiau treniruotis, nes nuvargina ir mokykla. Stengiesi nevalgyti greito maisto, kaip ir visi sportininkai, stengiesi maitintis kuo sveikiau. Reikia valgyti daugiau varškės. Ne visada išeina laikytis sveikos mitybos, bet stengiuosi. R. Gaška: Patarti labai lengva, kaip reikėtų maitintis, bet šiais laikais mityba priklauso ir nuo materialinės sportininko padėties, juk ne visi gali leisti brangesnius maisto produktus. Ir sportininkui skirti papildai ar aminorūgštys nepigiai kainuoja. Tačiau tokie dalykai skirti aukšto meistriškumo sportininkams. – Kokie planai?
V. Nareckaitė: Dar dvejus-trejus metus planuoju sportuoti ir mokytis. Po mokyklos dar tikrai nežinau, ką veiksiu. Galvoju apie Lietuvos sporto universitetą. Mokytis būtų įdomu, tačiau sportininko karjera Lietuvoje yra nedėkinga.
R. Gaška: Sportininkų dabar yra „prikepta“ tiek, kad darbą gauti yra labai sudėtinga. Yra daugiau galimybių tapti treneriu. Mes kažkada Šiauliuose buvome penki treneriai, o dabar jau daug metų dirbu tik vienas. Trenerio darbas taip pat sunkus. Jeigu susirinkai merginas ir vaikinus – per pusę mėnesio, žiūrėk, pusės auklėtinių neliko – išsilakstė, traumavosi ir panašiai.
Kartais didžiulį įdirbį sužlugdo mokslai – atrodo, kad viskas puikiai sekasi jaunajam atletui, tačiau tėvai jį prispaudžia tik mokytis ir visas tavo darbas nueina šuniui ant uodegos. Jeigu praleidžia dvi-tris savaites, tenka vėl sunkiai sugrįžti į sportininko ritmą, tokios pertraukos šiame sporte kenkia. Taip yra visose sporto šakose. Tačiau juk ne visi vaikai – mokslininkai, juk dažnai sportas jiems būna mielesnis.
V. Nareckaitė: Būna, kad po treniruočių iš tiesų tampa sunku atsiversti knygas, tačiau prisiverti ir nepasiduodi. Aš stengiuosi visur – ir sportuodama, ir mokydamasi. Po sporto norisi ir pamiegoti.
R. Gaška: Po fizinio krūvio sportininkui iš tiesų norisi miego. Juk ir pavalgius norisi miego. Ne taip paprasta. Dirbti fizinį darbą ir drauge siekti profesionalaus sportininko karjeros yra neįmanoma, taip yra kiekvienoje sporto šakoje.
– Tai kodėl taip norisi sportuoti?
R. Gaška: Iš pradžių tai būna aistra, po to žmogus pripranta, o tada tai jau tampa gyvenimo būdu. Vieniems motyvacija tampa trokštamas medalis, troškimas išgarsėti, kai kurie jau nori iš sporto kuo daugiau užsidirbti. V. Nareckaitė: Prieš rungtynes dažniausiai bijau, po to susitaikau – ateina pasitikėjimas, nes bandai save nuteikti tai užduočiai, kurią turėsi padaryti. Kartais baimė pakiša koją, tačiau tikiuosi, kad ateityje jos nebeliks. Po varžybų, ypač kaip pasieki gerų rezultatų, visuomet aplanko laimė ir euforija. Po sėkmingo pasirodymo norisi dar labiau stengtis.
R. Gaška: Kad jaudiniesi, tai yra normalu. Svarbiausia, kad baimės jausmas neveiktų judesių. Būna, kad jaudulys sugriauna judesius. Motyvacija kur didesnė.
– Kokia yra Vidmantė?
R. Gaška: Ji yra darbšti ir pareiginga. Kaip ir kiekvienas sportininkas, turi šiek tiek silpnybių, psichologiškai jai dar reikia tobulėti. Bet kurioje sporto šakoje reikia laiko, kad mokėtum atiduoti tą lemtingąją sekundę viską, ką gali. Jeigu streso būsenos žmogus gali pakelti dvi tonas, tai ir čia yra kažkiek streso. Vidmantė gali tapti labai gera sportininke. Ji dar turi laiko tobulėti.
