Prieš penkerius metus vardas Vilija siejosi būtent su ja. Tuomet dar visai jauna mergina stipriu balsu buvo svieste įsviesta į didžiąją Lietuvos sceną ir ją pamilo dešimtys tūkstančių klausytojų. Įtempčiausi buvo pirmieji pusantrų metų.
„Atsimenu lyg per miglą“, – dabar kalba Vilija Matačiūnaitė (24 m.), laiku ir vietoje supratusi, kad metas išeiti pelnytų atostogų nuo viešumo, išsigydyti žvaigždžių ligą ir susivokti savyje. Be to, organizmas griežtai pareikalavo poilsio: merginai ant balso klosčių susidarė mazgelių, tad buvo aišku, kad bent jau kurį laiką koncertuoti negalės.
Po kurio laiko mergina vėl pasirodė televizijų ekranuose: tapo serialo „Mano mylimas prieše“ heroje, grakštumą demonstruoja „Kviečiu šokti“ projekte.
Jei laiką atsuktume atgal, ar Vilija ryžtųsi vėl dalyvauti „Kelyje į žvaigždes“, žinodama, kas jos laukia po to?
Uždavus šį klausimą, mergina nutyla. „Nežinau. – galiausiai prataria. – Labai priklauso nuo aplinkybių. Gerai pagalvočiau, ar verta...“ Šiandien su Vilija kalbamės apie viešumo kainą, kūrybos malonumą ir gyvenimiškas dilemas.
Šokiai išmokė drausmės
Ar lipant ant scenos apima jaudulys? Koks tai jausmas? Ar jis skirtingas, kai einate dainuoti ir šokti?
Jau tapo tradicija, kad prieš lipant į sceną labai užsimanau į tualetą arba susuka vidurius. Bet vos užlipu į sceną, visa tai dingsta, o nulipus – nesugrįžta.
Kai einu šokti, apima ne jaudulys, o nerimas – juk šokiai nėra sritis, kurioje jaučiuosi kaip žuvis vandenyje.
Nerimauju, kad neatsiminsiu žingsnelių.
Jaučiu didelę atsakomybę, kai šokame pirmi. Atsidūrusi scenoje streso nebejaučiu, mechaniškai atlieku tai, ką esame paruošę. O kai nulipu – net neatsimenu, ką dariau.
Su dainavimu viskas kitaip. Jaudinuosi tik prieš pradėdama. Esu užtikrinta tuo, ką darau, tad yra daug lengviau.
Kas paskatino ateiti į šokių projektą?
Seniai norėjau šokti kokiame nors projekte. Kai man paskambino ir pasiūlė, mažai svarsčiau. Šokti tiesiog sau, o ne specialiame projekte, tikriausiai nebūčiau pasiryžusi. Juk sunku susirasti partnerį – net ir vyrus turinčioms moterims būna sunku juos prikalbinti tokiai veiklai.
Ko mokotės iš šios patirties?
Gyvenimiškų savybių: kantrybės, drausmės, punktualumo. Dabar viskas
sudėliota: turiu valandėlę laiko tarp paskaitų, per kurią galima šį bei tą nuveikti. Daug repetuojame. Nuolat skubame. Taip pat tikiuosi tapti grakštesne ir nesikūprinti, nes tai suteikia pasitikėjimo savimi. Labai daug jaunų žmonių vaikšto susikūprinę. Ypač merginoms kūprintis labai negražu. Valgome genetiškai modifikuotą maistą, išstypstame, o tada lenkiamės prie žemės (juokiasi). Tikiuosi šios problemos atsikratyti.
Daina – kaip įmantrus mezginys
Viešai sakėte, kad gyvenimą siejate tik su dainavimu. Šiemet baigsite dainavimo studijas. Ar kyla minčių toliau tęsti mokslus, o gal visa galva pasinersite į koncertus ir kitokią sceninę veiklą?
Nežinau. Dar apie tai negalvoju. Iš tiesų baisu galvoti, kas bus, kai baigsiu mokslus. Tai man kelia didelę baimę, nes neįsivaizduoju, ką veiksiu. O laiko liko visai nedaug. Tuoj pat egzaminai ir diplomų teikimas. O atostogauti gavusi diplomą nenoriu: noriu dirbti, dirbti, dirbti.
Ar dabar, kai tenka ir filmuotis, ir šokti, ir koncertuoti, lieka laiko kurti muziką?
Bent šiek tiek laiko visada randu. Dažniausiai kuriu važiuodama.
Automobilio neturiu, tad naudojuosi sesers mašina, kurioje nėra grotuvo.
Linksminu save: niūniuoju, dainuoju ir kylą gerų kūrybinių minčių. Tas mintis mažai kas girdėjęs: įsirašau į telefono diktofoną, grįžusi patobulinu, pridedu melodiją ir palieku. Tekstus kuriu anglų kalba, o dainų stilius Lietuvoje nėra itin populiarus. Kai įrašinėjau pirmąjį albumą, man leido kaip papildomą takelį įrašyti vieną savo kūrybos dainą.
Tiek jos ir tematė plačioji visuomenė.
Norėčiau įrašyti daugiau dainų, bet tai nemažai kainuoja. Prodiuserio neturiu, o skirti pinigų, kad įrašyčiau dainą, kuri dūlės kompiuteryje, gaila. Esu įrašiusi kelias dainas, bet jos neatlieka savo funkcijos, nelinksmina žmonių.
Norėčiau, kad mano dainos žmonėms keltų emocijų, minčių.
Mano kūryba – romantiška, išgyventa, išjausta. Gal angliškai kalbu ne taip sklandžiai, kad galėčiau mintis išreikšti nebanaliais žodžiais, bet dainos – gilios, prasmingos.
Koks jūsų dainos rašymo procesas? Ar pirmiau sugalvojate muziką, ar žodžius? Ar viską iš karto? O gal staiga pabundate naktį ir ilgai sėdite prie balto popieriaus lapo?
Viskas ateina iš karto – ir vokalinė melodija, ir tekstas. Vėliau tiek muzika, tiek žodžiai gali šiek tiek keistis, bet pirmoji mintis išlieka ta pati.
Galvoje gimsta priedainio ar posmo
frazė, mintis – melodija su tekstu. Vėliau galima ją vystyti toliau. Tai – kaip mezginys. Pasiimu virbalus, siūlą ir mezgu, dėlioju raštus.
Ar meilė ir kūryba jums – neatsiejama? Be kūrybos nebūtų meilės? O gal be meilės nebūtų kūrybos?
Yra ir taip, ir taip. Nesakysiu, kad be meilės negaliu kurti ar, atvirkščiai, kurdama nemyliu, o mylėdama kuriu. Aš daugiau ir jausmingiau kuriu tada, kai ne viskas gera, gražu ir šviesu. Nuopuoliai, suklupimai ir nuoskaudos kūrybą stimuliuoja labiau. Apdainuoju tai, ką jaučiu, arba tai, ko noriu, bet neturiu.
Viskas kaip per miglą
Viešoji erdvė jus pakrikštijo jau senokai. Esate sakiusi, kad persirgote žvaigždžių liga ir patyrėte visokių bulvarinių pasidrabstymų... Paskui dingote. Tai lėmė tik balso klosčių liga ar ir noras pailsėti nuo viešumo?
Atėjo laikas ir noras pailsėti. Tad pasiilsėjau metus ir grįžau. Žmogus nėra mechaninis robotukas, juolab, kad net ir robotukams reikia techninės priežiūros. Taip pat ir žmonėms: negalima visada irtis į priekį, reikia sustoti, pailsėti, pasikrauti.
Atostogų išėjau bemaž sąmoningai, taip susidėliojo aplinkybės. Manau, kad per tuos metus pasikeičiau. Ir vis dar keičiuosi. Tikiuosi, į gera.
Viešumas jums – labiau užkrečiamas ir malonus ar varginantis ir bevertis?
Praėjo laikai, kai mane persekiojo minios vaikų. Jie tikriausiai visi užaugo. O suaugusieji gerbėjai – brandesni, jie nebent pasisveikina, palinki sėkmės. Įkyrus visuomenės dėmesys man – jau praeityje.
Ko jus išmokė populiarumas?
Tai, kas mums, „Kelio į žvaigždes“ dalyviams, nutiko, buvo beprotiška.
Tokių dalykų Lietuvoje iki tol nebuvo: visi išprotėjo dėl grupelės dainininkų. Visą tą laikotarpį atsimenu kaip per miglą. Viskas, kas liko – nuotrupos. Pamenu, kad su kailinukais bėgu iš salės, čia pasitinka gerbėjai, viskas susilieja... Tiek daug skubėjimo: dainuoju, bėgu, koncertinis turas, važiuoju, dainuoju, bėgu, važiuoju, dainuoju, vėl važiuoju... Pusantrų metų taip ir pralėkė.
Ar kartotumėte?
Nežinau, daug kas priklauso nuo aplinkybių. Gerai pagalvočiau...
Save įsivaizduoju be šeimos
Yra tokia gyvenimo neteisybė: moterys, padariusios įspūdingą karjerą, dažniausiai būna vienišos. Gal tai per griežtas verdiktas, bet jei jums tektų rinktis?
Taip, esu tai pastebėjusi. Aš – darboholikė. Save dabar ir ateityje įsivaizduoju daug dirbančią ir be šeimos. Mintys apie vaikus ar vestuves galvos nekvaršina, nes dainavimas – mano ateitis. Gali būti ir kitokių veiklų, tačiau muzika – centras, ašis.
Kai kuriems žmonėms viskas netikėtai nukrinta iš dangaus. Vieną dieną jie apmusijusioje virtuvėje geria arbatą, kitą jau yra šlovinami tūkstančių pamišusių gerbėjų. Kiti – ilgai ir kryptingai dirba, kad pasiektų to, ką turi. Kuri iš jų esate jūs? Kaip atsidūrėte ten, kur dabar esate?
Staiga. Dirbau, kūriau, bet niekas nežinojo ir niekam nerūpėjo. Dainavau vienoje grupėje, kitoje, ėjau į „Eurovizijos“ atrankas, na ir kas? Bet galiausiai nusišypsojo sėkmė. Kita vertus, sėkmės neužtenka. Vis tiek turi
dirbti: jei nieko nedarysi ir lauksi, kol kas nors pasibels į duris ir pasiūlys gyvenimo šansą, būk tikras – taip nebus. Turi bent pirštą pakrutinti.
Ką jums davė vokalo studijos?
Jos – be galo naudingos. Patobulėjau ne tik kaip atlikėja, bet kaip asmenybė. Pasikeitė mano pasaulėžiūra ir požiūris į muziką. Daug pasisėmiau ir profesinėje, ir emocinėje srityje – ūgtelėjau kaip žmogus.
Studijos pastūmėjo į priekį.
Kaip įsivaizduojate save po, tarkim, 30 metų? Ar norite ten atsidurti?
Jums gražesnė jaunystė ar branda?
Įsivaizduoju save labai darbingą, aktyvią, nuostabią, puikią moterį. Bet nemanau, kad vienas amžius gali būti gražesnis už kitą. Augti ir keistis reikia kiekvieną dieną – viską gerti į save, tobulėti.
Persisunkdavo liūdnų epizodų nuotaika
Filmuojatės seriale „Mano mylimas prieše“. Kokių sėkmių ir nesėkmių patyrėte, kai ėmėtės naujos veiklos?
Viskas dar šviežia, nesusidėlioję mintyse. Vos vakar (spalio 19 dieną – aut. past.) baigėme filmuoti. Prieš kameras jaučiausi visai gerai – juk „Kelyje į žvaigždes“ jos dieną naktį persekiojo keturis mėnesius, todėl ir filmuojantis labai nevaržė. Tačiau vaidinti, kai filmuoja – visai kas kita. Juk personažas – ne natūralus tu. Kalbu žodžius, kurie parašyti man ir viską perfiltruoji per save. Esu dalelė vaidinamojo personažo.
Sunkiausia man buvo liūdnos, graudžios scenos. Atsikeliu geros nuotaikos, ateinu į darbą kaip į šventę, su džiaugsmu. Nors pati nežiūriu muilo operų, filmuotis man labai patiko. Lekiu grimuotis, susitinku su kitais aktoriais... O tada tenka vaidinti pirmąją sceną ir turiu verkti. Kai esi linksmas, sunku susigraudinti, slogiai nusiteikti. Nutikdavo ir taip, kad viduryje dienos filmuojame linksmas, gražias scenas, o į dienos pabaigą – vėl liūdnąsias. Tada išeidavau supančiota slogios paskutinių scenų nuotaikos ir nukabinusi nosį kulniuodavau gatvėmis. Visas vakaras būdavo liūdnas, ilgesingas, su melancholiškomis mintimis. Jausdavausi išsunkta, norėdavosi tiesiog eiti ir nesustoti...
Užsiminėte, kad personažas jums gana artimas
Tarp mūsų labai daug panašių savybių, bet herojės priimami sprendimai – visai kitokie, negu būtų manieji. Kita vertus, vaidindama ją, savyje atradau labai įdomių dalykų. Pavyzdžiui, kaip žaisti savo nuotaikomis.
