„Žmogus turi būti gražus visas“, – kadaise išsprūdo Antonui Čechovui, tarsi gyvenimo neuosčiusiam idealistui. Tačiau aktorė Vaiva Mainelytė be jokio idealizavimo – čechoviška asmenybė. Žmogus turi būti gražus ir senatvėje, o tai retai pavyksta net tituluotoms gražuolėms. Neseniai priimdama „Auksinės gervės“ apdovanojimą už viso gyvenimo nuopelnus kinui, aktorė švytėte švytėjo užtemdydama jaunas kino mūzas. Kokia nevystančio Vaivos grožio paslaptis?
– Gerbiama Vaiva, neseniai apdovanota „Auksine gerve“ padėkojote žiūrovams už neblėstančią jų meilę ir prasitarėte, kad džiaugiatės, jog „Auksinė gervė“ nepavėlavo pas jus atskristi.
– Kaip gaila, kad jaunystėje nesuvokiame, kad praeis ir kinas, ir teatras, o tu liksi toks, koks esi... „Auksinė gervė“ mano namuose nutūpė pačion palubėn – aukštos mano buto lubos. Anūkas Jokūbas nusistebėjo, kad apdovanojimą taip aukštai užkėliau, tačiau gervelei ten ir vieta. Kasryt išvystu ją vos atsibudusi, o rytas prasideda giedra nuotaika, geru švariu jausmu.
– Tik tokį, simbolinį, auksą Lietuvoje tegali pelnyti žiūrovų mylimi, šalies kultūrai itin nusipelnę aktoriai. Tai ne Amerika, ne Holivudas, turtų neužgyvenote. Ar dėl to neskaudu?
– Priimu tikrovę tokią, kokia ji yra, skųstis man netinka. Neišblėsusią žiūrovų meilę ir taip jaučiu, o dėl valdžios požiūrio į meno žmogų, žinoma, skaudu. Todėl esu labai dėkinga šios kino meno šventės sumanytojams ir rengėjams, kurie viskuo pasirūpino. Rolandas Skaisgirys viską surikiavo taip, kad man nereikėtų niekuo rūpintis, dizaineris Kęstutis Rimdžius mane puikiai aprengė. Nežinau, ar be tokios veiklios organizatorių paramos būčiau atėjusi atsiimti apdovanojimo. Šiuo metu mano galimybės įgyti tinkamą drabužį ribotos, o juk privalau gerbti mylimus žiūrovus.
– O šie pasitiko jus atsistoję, audringomis ovacijomis, plačiomis šypsenoms... Laimingas ištikimos abipusės meilės atvejis!
Mano misija – duoti žmonėms išgyvenimo viltį šiame sunkiame pasaulyje, viltį, kad visada yra galimybė įveikti didžiausią negandą. Juk ir sveikata priklauso ne tik nuo medicinos galimybių, bet ir nuo minčių. Nuo blogų ir sveikas gali pasiligoti, gyventi gulom laukdamas mirties...
– Esate Rokiškio garbės pilietė. Turbūt malonu tokiu garbingu būdu grįžti į gimtąjį miestą.
– Labai, gimtojo Rokiškio krašto žmonės man ypač brangūs. Vos išgirstu rokiškėnams būdingą balsių tęsimą, nutrumpintas galūnes, širdis ima tankiau plakti. Ši žemė, beje, užaugino ir Moniką Mironaitę, Algirdą Brazauską – visų garsių asmenybių nė nesuminėsi. Abu mano tėveliai – aukštaičiai, kilę iš Šiaurės Lietuvos. Vaikystė čia buvo nuostabi. Prisimenu, kaip būdama septynerių veždavausi naujagimę sesutę į miesto parką, išdidi stumdavau vežimėlį garsiuoju Rokiškio taku, nusidriekusiu nuo bažnyčios iki dvaro rūmų. Ir dabar akyse stovi ūksmingi parko medžiai. Kai man 1999-aisiais buvo suteiktas Rokiškio garbės pilietės vardas, jaučiausi pagerbta tarsi kokia širdžių princesė (juokiasi)... Su kolega Jonu Korenka vedėme iškilmingą koncertą, o po to – pokylius dvaro rūmuose.
– Nesate kaimietė, bet ir miesto ponia jūsų negalima pavadinti. Natūralumas, artumas gamtai, ištikimybė moters prigimčiai – veik visų jūsų vaidmenų šerdis.
– Buvo įvairių vaidmenų – ir lyriškos mergaitės, ir aikštingos ponios, ir karalienės – nesu dėl jų nuskriausta. Dar būdama moksleivė Trakų miesto dramos būrelyje atlikdavau pagrindinius vaidmenis, gaudavau būtent tuos, kurių trokšdavau. O pabėgimus į gamtą, vienatvę vaikystėje labai mėgau. Svečiuodamasi pas tetulytę dingdavau beržynėlyje, kur augo grybai, tačiau ne grybaudavau, o svajodavau prigludusi prie berželio, iš arti stebėdavau skruzdės ar drugelio kelionę... Valandų valandas galėdavau akimis sekti debesis, matyti ten pasakų miestus. Koks puikus ir tyras buvo metas, be jokių rūpesčių, bėdų! Vaizduotė įsiaudrindavo ir vienumoje skaitant Jules Verne, Main Ridą, įsivaizduodavau save jų romanų heroje. Toks buvo pirmasis mano teatras, sklidinas svajonių ir lūkesčių.
– Ar niekas nemėgino jums prikišti, kad į aktorystės studijas, kur būdavo įspūdingi konkursai, įstoti padėjo įtakingas tėtis?
– Man iš tiesų labai padėjo ne tik tėvelis, bet ir mamytė – buvau gražiai nuaugusi, o geri fiziniai duomenys aktoriui nekenkia... O jei kitokią pagalbą kas nors ir mėgino tada prikišti, netrukus nutilo. Scenoje negali būti jokio darbo per pažintis – niekas, pasislėpęs užkulisiuose, tau nepadės. Esi ten nuogut nuogutėlis ir neturi kito pagalbos šaltinio, tik savo patirtį ir širdį. Tėvelis, beje, nelabai džiaugėsi mano pasirinkimu, norėjo, kad būčiau gydytoja, nes mokiausi labai gerai. Tačiau neturėjau kitos svajonės, tik tapti aktore. Noras buvo toks didelis, kad stodama į Valstybinę konservatoriją neturėjau atsarginio varianto. Matyt, tuo įtikinau komisiją. O tėvelis, pamatęs, kad gaunu reikšmingus vaidmenis kine ir teatre, kad sekasi, labai manimi didžiavosi, džiaugėsi vyresniąja dukra, stebėjo mano darbus.
– Tačiau aktoriaus duona gana rupi ir juoda...
– Tai – nuolatinė kova ir su savimi, ir su aplinkybėmis, nuolatinis nerimas, nes esi priklausoma nuo režisieriaus, repertuaro, savo sveikatos. Šiai profesijai reikia meilės, užsispyrimo, didelės valios. Kiekvienas vaidmuo – tarsi baltas lapas. Jei jis pavyko, žiūrovai tau plos, tačiau tai jokia populiarumo garantija, nebent iki kito vaidmens, o šis gali ir nepavykti. Man pasisekė, kad iškart patekau ten, kur troškau būti, nes neįsivaizdavau gyvenimo be teatro, kino, televizijos. Pasisekė, kad tai buvo lietuviškos kino studijos klestėjimo metai, tada pažinau puikių profesionalų. Gaila jaunųjų kolegų, kurie galbūt to nepatirs: juk aktoriaus (ypač moters) žydėjimas trumpas.
– Tačiau jūsų ištekliai pasirodė svarbesni nei greitai nuvystantis grožis ir tai pavyko pasiekti ne plastinėmis operacijomis.
– Jei visko, ką patyriau gero, nevertinčiau, galbūt mano bruožai būtų kitokie. Tai, ką gauni dar vaikystėje, sugeri iš šeimos, draugų, mokytojų, knygų, vėliau neišvengiamai atsispindi tavo veide, matyti iš kalbos manierų, būdo, pasaulėžiūros. Visa tai aplink tave sudaro energinį lauką, paliečiantį ir kitus. Tėvų šeimoje santykiai buvo labai šilti, visi trys vaikai jautėme daug meilės. Ir dabar labai artimai bendrauju su dukra Dovile, mama (tėvelis, deja, jau miręs), seserimi ir broliu. Jis – architektas, jaunėlė sesutė – prokurorė. „Skriausdavote mane mažą, dabar pamėginkit!“ – pareiškė ji man ir broliui. Žinoma, skriaudos nebuvo rimtos, juk visi vyresnėlių auklėjami jaunėliai turbūt jaučiasi panašiai. Privalėdavome tą mažę ganyti, tad kartais paišdykaudavome, tarkime, nukirpdavome plaukus... Esu dėkinga visiems, kurie lydėjo mane per gyvenimą: tėveliams, seseriai ir broliui, visiems mokytojams, draugams, dukrai Dovilei. Ir anūkai man labai daug davė, jie – visiškai kitaip mąstanti, labai racionali ir praktiška karta. Mano močiulytė sakydavo: „Jeigu jau negali šiandien žmonėms padaryti nieko gero, bent nepadaryk nieko blogo.“
– Gražina Balandytė prasitarė, kad esate pernelyg gera.
– Nei meilės, nei gerumo nebūna per daug, jei šie nesipyksta su protu. Galbūt esu atlaidi. Tolerancija – vidinės kultūros reikalas. Laikas palengva nuramina kraują, užtraukia žaizdą. Kokios po to gali būti pretenzijos artimam žmogui, su kuriuo tiek metų gyvenai, dalijaisi lova ir darbu, auginai vaiką? Visa tai užbraukęs, pats nuskursi. Gyvenimas per trumpas, kad tai švaistytum, puoselėtum nuoskaudą ar kurtum keršto planus. Štai jau esu našlė, o, regis, ką tik dar buvo bendravimo džiaugsmo... Pernai po sunkios ligos mirė Rimas Juodvalkis, mano antrasis vyras. Ir iš kurso draugų gyvi liko tik Vladas Bagdonas, Bronius Bušma, Jonas Naujokas... Kai kalbi, net siaubas ima, vyrai jau „šviesaus atminimo“, ligos juos sukramtė pirma laiko... Mes, moterys, atsparesnės. Turime būti stiprios bent jau tam, kad paremtume tuos „ąžuolus“.
– Bet ir jūsų gyvenime netrūko sunkių išbandymų. Kas jus parėmė, padėjo nepalūžti?
– Tikėjimas. Tačiau tikėti reiškia daryti, eiti – juk po gulinčiu akmeniu ir vandenėlis nebėga. Sunkmečiu man ranką ištiesdavo bičiuliai, o aš nesipurtydavau jokių pasiūlymų. Likusi be darbo teatre, tapau vadybininke, rūpinausi „Danutės pyrago“ reklama ir pristatymu. Sakote, mano dėka jis tapo toks mėgstamas? Galbūt prie to prisidėjau, bet sutikau tuo užsiimti, nes gaminys iš tiesų buvo skanus, iš natūralių produktų.
– Nė nesistengiate apsimesti jaunesnė. Kaip jums išeina taip gražiai, tauriai senti?
– Paprastai, gyvenu su šeima ir džiaugiuosi tuo, ką davė Dievulis. Ar jau galas, kad atsirado raukšlelių? Tai natūralu. Nesuprantu ir kai sakoma: „Oi, aktorė turi tausoti save menui tarsi kokia vaidilutė!“ Nesąmonė. Virtuvėje sukuosi be pirštinių, mano rankos atlaiko ruošos darbus ir nepasakyčiau, kad oda labai kenčia... Mano, kaip aktorės, ištekliai – meilė artimiesiems. Tikiuosi, kad anūkai gyvena su manimi ne tik todėl, kad mano butas strategiškai tinkamoje vietoje. Taip, su meile verdu jiems pietus, senelės statusas manęs neslegia. Anūkams 12 ir 19 metų, padedu auginti juos nuo pat gimimo, ir mano mama labai padėjo man auginti Dovilę. Natūralu, kad seneliai rūpinasi anūkais, taip buvo nuo seno – juk mes ir laiko daugiau turime... Beje, turiu dar ir trečią „vyriškį“ – mopsą. Gučis – geriausias mano draugas, minčių ir nuotaikų skaitytojas. Be šuns negaliu. Iki Gučio 13 metų turėjau kalytę Pupytę, kurią man padovanojo kaimo žmonės jubiliejaus proga.
– Tačiau laisvo laiko turite ne tiek jau daug: vaidinate Akademiniame dramos teatre, naujame televizijos seriale „Be namų“.
– Ten esu Andriaus Bialobžeskio, kuriuo labai žaviuosi ir myliu, herojaus uošvė. Esu močiutė, kuriai teko globoti be mamos likusius anūkus. Mano galva, esminė moters užduotis – ne pagimdyti, o išauginti dukrą ar sūnų. O be meilės neišaugsi. Žinoma, vaikui reikia abiejų – ir motinos, ir tėvo – meilės ir rūpestingumo.
– Tačiau jei šie kankina vienas kitą matant vaikams? Koks jūsų požiūris į dabar taip dažnas skyrybas?
– Žinoma, tai – blogis, tačiau nėra nieko baisiau už vienatvę dviese. Tėvų abipusis pyktis ar šaltumas labiau žaloja vaikus. Juk jie, kaip šunyčiai, jaučia be žodžių. Nardome internete, skverbiamės į kosmosą, tačiau tos meilės gyvenime esu gavusi su kaupu, taigi be nuostolio galiu ja pasidalyti. Tai paprasta, natūralu. Jokios čia grožio paslapties...
Rūta KLIŠYTĖ
