Naujojo Marijampolės „Sūduvos“ trenerio Virginijaus Liubšio mintys apie būsimą sezoną, komandos sudėtį ir patį miestą
– Ar ne per anksti pradėjote treniruotis?
– Tikrasis pasiruošimo sezonui ciklas prasidės sausio 10 dieną: iš pradžių imsimės aerobikos, po to lavinsime ištvermę, jėgą, rengsime taktiką ir taip toliau. Tai truks dešimt savaičių. Galvoju, kad jų visiškai pakaks gerai pasirengti 2011 metų A lygos čempionatui.
Daugelyje valstybių komandos sezonui rengiasi 6–7 savaites. Deja, meteorologinės Lietuvos sąlygos neleidžia anksti pradėti čempionato, todėl mūsų ekipos tai daro ilgiau.
Dabar susirinkome, kad komanda nebūtų per daug „pailsėjusi“ – ilgametė patirtis ir tyrimai rodo, kad po paskutiniųjų sezono rungtynių žaidėjai kitam sezonui tinkamai pasirengia tik vasario viduryje.
Treniruojamės kartą per dieną, susipažįstame, po to bus kalėdinės atostogos ir, kaip minėjau, sausio 10 dieną imsimės rimto darbo.
– Ar dažnai bendraujate su žaidėjais?
– Kalbuosi, man svarbi jų nuomonė, kurioje pozicijoje futbolininkas gali žaisti geriausiai, kaip jis įsivaizduoja save komandoje. Tačiau pokalbiui neskiriu daug laiko, užtenka penkiolikos dvidešimties minučių. Aišku, tai ne taisyklė, kai kada bendraujame ilgiau.
– Koks esate treneris – demokratas ar diktatorius?
– Savo komandos žaidėjams noriu būti tėvas. Tačiau esu gimęs po Jaučio ženklu, todėl neretai įsiplieskiu, po to dėl to apgailestauju. Po tokių atvejų viską apgalvojęs šalta galva dažniausiai atsiprašau ir prisipažįstu klydęs. Svarbiausia, kad komandoje būtų tinkama, kaip jau minėjau, šeimyninė atmosfera. Tada visi sieksime vieno tikslo.
– Kokie treneriai Jums turėjo didžiausios įtakos?
– Teko dirbti su Algimantu Liubinsku, Benjaminu Zelkevičiumi. O trenerio karjerą pradėjau žaisdamas „Ekrano“ komandoje, kurią treniravo Mindaugas Kaušpėdas, nemažai mokiausi iš Kūno kultūros instituto dėstytojo Povilo Grigonio. Kiekvienas kažką davė, iš jų perėmiau tai, kas geriausia, jie padėjo pastebėti mano daromas klaidas. Teko stažuotis Italijoje, Olandijoje. Jeigu nori tobulėti, naudos rasi visur.
– Kokie Jūsų, kaip trenerio, didžiausi karjeros iššūkiai?
– Jų buvo daug. Maloniausi, kai mano treniruojama Panevėžio „Ekrano“ vienuolikė šalies čempionate nugalėdavo „Kauno“ komandą – 2003, 2004 metais ji buvo stipri, be to, pirmenybėse dalyvavo kauniečių „dukterinės“ ekipos.
Malonu prisiminti pirmąjį Baltijos lygos turnyrą, kai „Ekranas“ Liepojoje iškovojo nugalėtojų taurę. Nors tais metais latviai šventė savo futbolo šimtmetį, o lemiamose rungtynėse su „Metalurgs“ komanda teisėjai iš aikštės pašalino du mano vadovaujamos vienuolikės žaidėjus, iškovojome pergalę.
Skaudžiausi prisiminimai susiję su Lietuvos U–21 rinktine, kurios pagrindą sudarė „Ekrano“ žaidėjai. Vienuolikė, kurią treniravau, buvo išties puiki. Jai atstovavo Žydrūnas Karčemarskas, Arūnas Klimavičius, Egidijus Majus, Marius Stankevičius, broliai Deividas ir Edgaras Česnauskiai, Mantas Savėnas, Tomas Radzinevičius, Aurimas Kučys, Saulius Mikoliūnas, Mindaugas Kalonas.
Su šiais vyrais turėjome galimybę kovoti dėl teisės dalyvauti Olimpinėse žaidynėse, tačiau lemiamas rungtynes Škotijoje pralaimėjome šios šalies rinktinei 2:3, nors likus iki susitikimo pabaigos aštuonioms minutėms pirmavome 2:0. Po rungtynių Škotijos rinktinės treneris pasakė, kad per visą jo karjerą tai pirma tokia pergalė.
Po to „Ekranas“ pralaimėjo Lietuvos Futbolo federacijos taurės finalo rungtynes „Kauno“ vienuolikei – žaidėjai nesugebėjo atsigauti po pralaimėjimo škotams. Visa tai yra patirtis, kartais ji maloni, kartais ne, bet visada naudinga.
– Kodėl sutikote treniruoti „Sūduvos“ komandą?
– Galvoju, kad Marijampolėje yra puikios sąlygos, klubas pasirinkęs teisingą kelią, turi gerą komandą. Daug galvojau, kaip dirbčiau tokiose sąlygose. Esu patenkintas, kad treniruoju „Sūduvą“. Žinau, Marijampolės sirgaliai yra labai reiklūs savo komandai, o aš galvoju sugebėsiąs suburti ekipą, kuri demonstruos aistruoliams patinkantį žaidimą.
– Kokių žaidėjų reikia Marijampolės ekipai?
– Norėčiau, kad į komandą grįžtų Sergejus Kozyuberda. Galvoju, komandą sustiprins ją papildę Tomas Ražanauskas ir Valdemaras Borovskis – juos gerai pažįstu. Aš laikausi požiūrio, kad legionierių komandoje turi būti kuo mažiau. Ypač iš Afrikos – gal jie ir įneša tam tikros egzotikos, tačiau su jais ir treneriui, ir komandos vadovams būna daug problemų: tai jiems per šalta, tai per karšta, tai dar kažkas. Labai džiaugiuosi, kad išliko „Sūduvos“ komandos branduolys, aplink jį buriame naujokus.
– Kurį laiką, po „Vėtros“ komandos iširimo, netreniravote jokios ekipos.
– Vasarą sulaukiau kelių pasiūlymų, tačiau po sunkaus darbo, ypač pastarąjį sezoną, kai Vilniaus komandos žaidėjai rungtyniavo daugiau kaip pusę metų negaudami atlyginimo, pajutau psichologinį nuovargį, norėjau pailsėti. Dabar grįžo nuotaika, energija, noras dirbti. Matau, kad ir „Sūduvos“ futbolininkai nori dirbti, tad sieksime sujungti energiją ir demonstruoti gerą žaidimą.
– Gal turite talismanų ar prietarų, susijusių su futbolu?
– Talismanų neturiu, o prietaras yra – į varžybas komandos autobusu niekada nevažiuoja moterys. Kartą šią taisyklę sulaužiau ir tada Klaipėdoje nusileidome „Atlantui“ 2:5.
– Jau įsikūrėte Marijampolėje, kokie pirmi įspūdžiai?
– Gyvenimo sąlygos puikios. Atvažiavau čia dirbti, todėl miesto mačiau mažai, patiko gražiai sutvarkytas centras, aišku, vasarą jis bus dar gražesnis. Norėčiau išmokti kalbėti sūduviškai, nes Panevėžio tarmė nėra tokia graži kaip vietos ar dzūkų.
