Antradienio vidurdienį po 18,5 metų pertraukos į laisvę sugrįžo nepriklausomos Lietuvos istorijoje žurnalistą Vitą Lingį mirtinais šūviais nutildęs Igoris Achremovas, Vilniaus brigados gaujos karaliavimo laikais vadintas Achremu.
Visi gyvena laisvėje
Kiek anksčiau į laisvę sugrįžo ir kiti V. Lingio nužudyme 1993-iųjų spalio 12-ąją dalyvavę tuometiniai Vilniaus brigados gaujos smogikai.
Viačeslavas Slavickis, pravarde Slavėnia, atsėdėjo 14 metų, į laisvę sugrįžo 2007-ųjų spalį. Kurį laiką jis formaliai dirbo bendrovėje „Lotosų jūra“, nors yra kalbama, kad išties jis nieko neveikė. Po to jo pėdsakai išnyko iš Lietuvos. Kur V. Slavickis dabar, nėra tikslių duomenų.
Trečiasis V. Lingio nužudymo dalyvis Borisas Babičenka, pravarde Slonas, kuris nusikaltimo dieną 1993-iųjų spalį, vairavo automobilį, kuriuo I. Achremovas ir V. Slavickis atvyko į Vilniaus gyvenamųjų namų rajoną, kuriame buvo nušautas žurnalistas, į laisvę iš Alytaus pataisos namų išėjo 2005-ųjų spalį.
Praėjus kuriam laikui B. Babičenka įsidarbino vienoje Trakų bendrovėje. Ir nuo to laiko nebuvo pastebėtas kriminalinio pasaulio veikėjų sambūriuose.
Kai 2010-ųjų birželį Vilniaus 2-uosiuose pataisos namuose I. Achremovą aplankęs portalo Balsas.lt žurnalistas Dailius Dargis pasiteiravo, ar jis palaikąs ryšius su lemtingą nusikaltimą įvykdžiusiais buvusiais bičiuliais, vilnietis atsakė: „Neturiu nieko asmeniško buvusiems draugams, bet dabar neturėčiau apie ką su jais kalbėti. Kartą sužinojau, kad V. Slavickis norėjo su manimi susimatyti, bet aš atsisakiau. Pasitaiko, kad už grotų sutinku žmonių, su kuriais kadaise neblogai sutardavome. Bet matau, kad mūsų požiūriai šiandien gerokai skiriasi. Pasidalijame prisiminimais iš praeities ir pasukame į skirtingas puses.“
Brigadinių štabas – buvęs „Lietuvos“ viešbutis
V. Lingio žmogžudystės bylą ištyręs tuometinis Vilniaus apygardos prokuroras Gintaras Jasaitis lietuviškos mafijos istorijas narpliojančioje žurnalisto Dailiaus Dargio knygoje „Kruvinasis mafijos maršrutas“ pripažino, kad Vilniaus brigados hierarchiją sužlugdė dienraščio „Respublika“ žurnalisto V. Lingio nužudymas.
Didelio atgarsio sulaukusį nusikaltimą per kelis mėnesius ištyrė sostinės kriminalistai ir prokurorai. Praėjus beveik dviems metams – 1995 m. liepos 13-ąją slaptai, dalyvaujant tiktai keliems Lietuvos vidaus reikalų ministerijos atstovams, iš neobliuotų lentų sukaltoje dėžėje šalia Vilniaus esančiose Karvėliškių kapinėse užkastas paskutiniojo šalies istorijoje mirties bausme nuteisto ir sušaudyto Vilniaus brigados vadeivos Borisos Dekanidzės kūnas.
Galima teigti, kad 2010-ųjų pradžioje mirusio B. Dekanidzės tėvo Georgijaus Dekanidzės mirtis – paskutinis taškas senosios Vilniaus mafijos istorijoje.
Abu Dekanidzės amžinojo poilsio atgulė senosiose Vilniaus žydų kapinėse. Ant vyresniojo Dekanidzės antkapio rusų kalba išraižyta: „Mirtis – tai ne pabaiga, o tiktai kelio pradžia.“
Žurnalisto, kuris daugelį metų atlieka įvairius tyrimus, tarp jų – ir kriminalinius, teigimu, dar aštuntojo dešimtmečio viduryje – gerokai anksčiau prieš patį brigadininkų gaujos siautėjimo piką – jos nariai mėgdavę nevaržomai vakaroti tuomečio „Lietuvos“ viešbučio (dabartinio „Radisson Blu“) 22-ajame aukšte įsikūrusiame restorane.
Brigadininkai kartais kviesdavosi į šiame viešbutyje rengiamas puotas vadinamosios žydų ir rusų mafijos autoritetus ne tik iš buvusios SSRS šalių, bet ir iš Vakarų Europos bei JAV.
Sovietmečiu šį sostinės viešbutį aktyviai kontroliavo KGB žmonės.
„Kas ir ką inicijavo, dabar neaišku. Kadaise būtent saugumas iš milicijos operatyvininkų perėmė asmenų, kurie buvo įtariami vykdę įvairius nusikaltimus, bylas ir leido jiems nevaržomai išvykti į užsienį, – pasakojo teisėsaugos veteranas, primygtinai pareikalavęs padaryti jį visiškai neatpažįstamą, – Greičiausiai tai buvo patogus variantas per Vakaruose besilankančius asmenis išplėsti svarbios informacijos gavimo agentūrų tinklą. Būtent tuomet žymus rusų gangsteris Japončikas (2009-ųjų liepą iš pasalų į pilvą pašautas, o po trijų mėnesių Maskvos ligoninės palatoje taip ir neatgavęs sąmonės miręs Rusijos mafijos tėvu pramintas Viačeslavas Ivankovas) ir kiti garsūs to meto gangsterių šulai ilgam nusėdo JAV, Belgijoje, Vokietijoje – šalyse, kur saugumo darbuotojus labiausiai domino pikantiška informacija. „Lietuvos“ viešbutis – tada buvo akylai stebimas saugumo darbuotojų. Kadaise net buvo paplitęs toks anekdotas: „Kartą „Lietuvos“ viešbučio kambaryje nukrito lubos... ir pakibo ant laidų.“
Senoji Vilniaus mafija dalyvavo ir ginklų kontrabandoje
D. Dargio knygoje „Kruvinasis mafijos maršrutas“ skelbiama, kad 1990 – 1992 m. G. Dekanidzė ir jo partneriai aktyviai įsitraukė į privatizacijos procesą, naujų firmų sistemos kūrimą, siekdami įsiterpti į Lietuvos ekonomiką.
1992-ųjų pabaigoje jau buvo žinomos šios Dekanidzių klano firmos: bendroji Lietuvos, Vokietijos ir Lenkijos įmonė „Union Service„, bendroji Lietuvos, Vokietijos ir Lenkijos įmonė „Vitexsim“, bendroji Lietuvos ir Vokietijos įmonė „Gloreks„, Belgijos firma „M&S International NV“, UAB „Vytas„, UAB „Pel“, UAB „Edna„, UAB „Varoma“, bendroji įmonė „Litvak & Dekanidzė“ ir kt.
Vilniaus brigada į šių firmų biznį taip pat pradėjo investuoti savo bendras lėšas.
Taip pat žinoma, kad tuometinė Vidaus reikalų ministerija per minėtas firmas įsigijo ginkluotę ir spec. priemones, kurias buvo galima pirkti pigiau, jei ne šių firmų tarpininkavimas. Toks tarpininkavimas buvo galimas dėl to, kad 1992 metais Vilniaus brigada VRM turėjo „savo žmonių“ tarp aukštas pareigas užimančių asmenų. Vienas iš jų buvo Kontržvalgybos skyriaus viršininkas Henrikas Margenis. Jo artimas draugas yra Dovydas Kaplanas.
Be to, žinoma, kad H. Margenis buvo įspėjęs rinktinės „Aras„ vyr. komisarui Jonui Lazarenkai organizuoti firmos „M&S International“ vadovų asmens apsaugą, pats instruktavo „Aro„ pareigūnus, lydinčius jo įsakymu „Vilniaus brigados“ krovinius ir pinigus.
Kaip pasakojo 1991–1993 m. „Aro„ rinktinėje dirbęs policininkas Rimas A., H. Margenis tuometiniam VRM ministrui P. Valiukui darė didžiulę įtaką. „Kai mūsiškiai lydėdavo krovinius – ginklus, pinigus, pirmuosius lietuviškus pasus – visa tai buvo daroma per H. Margenį“, – sakė Rimas A.
Ši tema ypač skaudi tuometiniam „Aro„ vadovui J. Lazarenkai. „Iš pradžių net nežinojome, kokia užduotis teko „Aro“ pareigūnams, visa tai iškilo viešumon vėliau. O buvo taip: H. Margenio pavedimu du „arai„ buvo paskirti saugoti privačius asmenis. Kartą, H. Margeniui pareikalavus atsiųsti apsaugą, tam buvo paskirti kiti pareigūnai – „etatiniai“ buvo kažkur išvykę. Grižę pareigūnai pasipiktino, ėmė priekaištauti man, atseit, anksčiau mes tai B. Dekanidzės šutvei užpakalius spardėme, o dabar turime jų lagaminus nešioti? Bandžiau išsiaiškinti su H. Margeniu, bet tas atkirto: „Tylėk ir daryk, kas pasakyta„. Nulėkiau pas P. Valiuką, tas nustebo išgirdęs tokią naujieną, suvaidinti buvo neįmanoma. Turėdamas tokį kozirį griežtai atsisakiau vykdyti panašius H. Margenio pavedimus, nuo tų laikų mūsų santykiai su juo, švelniai tariant, gerokai atšalo. Tik po to iš „Respublikos“ rašinių sužinojome, ką turėjome saugoti...„, – Lietuvos policijos 1991 – 1992 m. istorijų kronikoje „Angelo sargo skrydis“ prisimena J. Lazarenka.
Manoma, jog prie „Juodosios panteros„ atsiradimo Lietuvoje buvo prisidėjęs ir tuometis ekonomikos ministras Albertas Š., į kurį vieno spaudos leidinio žurnalistų duomenimis, 1992 metais laišku kreipėsi šios firmos atstovai, neva „jiems labai įdomūs procesai, vykstantys Lietuvoje“.
Pasakojama, kad anuomet B. Dekanidzę saugojo ir ginkluoti SKAT (Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos) kariūnai. Darytina išvada, kad brigadininkams tvarkyti verslo reikalus padėjo aukšti VRM pareigūnai, kai kuriuos klausimus jie sprendė Seime ir Prezidentūroje. Pavyzdžiui, gaudavo reikalingus leidimus, kai kurie net turėjo VRM, Seimo ir Prezidentūros pažymėjimus.
Apie tuomet klestėjusią pogrindinę prekybą ginklais bei dėvėta vakarietiška buitine technika per firmą „M&S International“ gana didelės apimties žurnalistinius tyrimus skelbė žurnalistas V. Lingys.
Po V. Lingio nužudymo pradėjus narplioti Vilniaus brigados nusikaltimus, paaiškėjo, kad žurnalisto žmogžudystė sostinės mafijos planuose buvo tik pradžia, gauja rengėsi kur kas platesnio užmojo nusikaltimams. Anot vėliau viename leidinyje skelbto interviu, B. Dekanidzė tuomečiam Vilniaus apygardos prokurorui G. Jasaičiui, tyrusiam Vilniaus brigados lyderio įsakymu nužudyto žurnalisto bylą, siekęs įvykdyti Lietuvoje politinį perversmą.
Kriminaliniame pasaulyje nėra nieko švento
Šiandien apie kadaise galingus vilniečių brigados gangsterius jau beveik nieko negirdėti, nors kalbama, kad jie, neva remdamiesi patikėtiniais, aktyviai kontroliuoja didžiausius šalies bankus, žinomas sostinės verslo bendroves, populiarius restoranus, kovinių sporto šakų draugijas. Teisėsaugininkai pastebi, kad pastaruoju metu sostinės gangsterių gaujų lyderius atsiriboti nuo nusikaltimų paskatino tai, jog jie buvo sukaupę didžiules pinigų sumas ir nusprendė juos investuoti į pelningus verslo projektus. Pamažu buvę grupuočių bosai, dažniausiai buvę sportininkai, tapo solidžių verslo įmonių bendraturčiais. Tačiau neretai, iškilus ginčams tarp partnerių arba konkurentų, vilniečiai prisimena savo kriminalinę praeitį ir kilusius nesutarimus sprendžia net pasitelkę fizinę jėgą.
„Pamąstydavau, ką veiksiu būdamas laisvėje. Žinau, kad pirmiausia reikės įsidarbinti. Bet septyniolika metų nemačiau gyvenimo laisvėje, tad man sudėtinga kalbėti apie konkrečių savo planų įgyvendinimą. Apskritai, jei čia būdamas ir dar tokiomis aplinkybėmis galvoji apie laisvę, rimtai rizikuoji išprotėti. Kartkartėmis susimąstydamas apie ateitį, jaučiu baimę. Aš pasijaučiu aklavietėje, – prieš dvejus metus kalbėdamas su Balsas.lt žurnalistu dėstė I. Achremovas, – Juk nespėjau įgyti nei mokslų, nei profesijos. Už grotų patekau būdamas 28 metų. Žvelgdamas į praeitį norėčiau daugelį dalykų pakeisti. Šiandien liūdna, kad tada buvau toks kvailys. Bet kadangi esu padaręs nemažai klaidų, todėl ir patekau čia, kur iki šiol atlieku bausmę. Mano tėvams daugiau kaip 70 metų. Yra dar brolis, bet jis turi savo šeimą. Tėvai iki ekonomikos krizės turėjo savo verslą, bet dabar pragyvena tik iš pensijos. Brolis iki šiol sukasi savame versle, tačiau ką jis veikia, nežinau“.
Kalbėdamas apie banditų pasaulio tradicijas ir praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje su ryškiausiais Vilniaus mafijos bosais artimus ryšius palaikęs I. Achremovas buvo šaltas ir abejingas: „Žvelgdamas į praeitį galiu drąsiai pasakyti: mano jaunystė – kvailystė. Po kulkomis lindau... Galiu patvirtinti, kad kriminaliniame pasaulyje sklando mitas apie mafijos tylėjimo ar garbės įžadus besilaikančius asmenis. Iš tiesų niekas jų nesilaiko. Anuomet ne kartą teko matyti, kaip iš Rusijos atvykstantys įteisintieji vagys vienas kitą šiltai sutikdavo šaukdami: „Broli, tai, kas yra mano, tas pats yra ir tavo!“ Bet praėjus kuriam laikui sužinojau, kad jie susipyko, o paskui vienas kitą užsakė nužudyti. Kriminaliniame pasaulyje vartosi didžiulės pinigų sumos, todėl tenai nėra nieko švento“.
Artimieji minimi prekybos žmonėmis byloje
Ką šiuo metu veikia I. Achremovo artimieji, niekas nedrįsta garsiau kalbėti ar pateikti konkrečių faktų, tačiau verta prisiminti, kad pernai Vilniaus apygardos teisme iš esmės pradėta nagrinėti viena garsiausių pastarojo meto sostinės prekeivių merginomis tinklo baudžiamoji byla.
Ji neeilinė – prekyba moterimis įtariami asmenys valdė kelis pagrindinius sostinės striptizo klubus, o juose aplink stulpus gundančiai besiraitančias šokėjas versdavo intymiai aptarnauti naktinių užeigų klientus. Taip besisukdama minėtų sutenerių gauja legalizavo beveik milijoną litų, kurį surinko iš prostitucijos bei apgaulingai klubuose vedamo buhalterinės apskaitos tvarkymo.
Tarp šioje byloje minimų kaltinamųjų – Aleksandras Achremovas, buvusio garsiosios Vilniaus brigados smogiko, mirtinus šūvius į žurnalistą V. Lingį paleidusio Igorio Achremovo pusbrolis. Taip pat įtarimai šioje byloje pareikšti ne tik A. Achremovui, bet ir su minėtais striptizo klubais sietam jo broliui – Olegui Zajančkovskiui, kuris yra pasikeitęs pavardę bei žmonai Anželikai Zajančkovskajai.
TAIP PAT SKAITYKITE:
