Praėjus trejiems metams po "emigracijos" į Europos Parlamentą, Vytautas Landsbergis vėl įsitvirtino dešimtuke tų politikų bei visuomenės veikėjų, kurie, apklausų duomenimis, geriausiai atstovauja Lietuvos gyventojų interesams, konstatuoja savaitraščio „Veidas“ apžvalgininkas Audrius Bačiulis.
Na, o rugsėjo mėnesį, kaip rodo "Lietuvos ryte" paskelbti visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės "Vilmorus" duomenys, V.Landsbergis ne tik pakilo į septintą vietą, bet netgi aplenkė savo amžiną oponentą Algirdą Brazauską.
Tegu skirtumas tarp šių dviejų politikų vos viena dešimtoji procento, bet pats faktas itin iškalbingas. Pirmą kartą po bene penkiolikos, jei ne daugiau, metų pertraukos žmonių akyse V.Landsbergis, ilgai buvęs viena pačių nemėgstamiausių šalies politikos asmenybių, ne tik susilygino su A.Brazausku, bet ir atsidūrė priekyje jo.
Žinoma, šį rezultatą galima vertinti ir atvirkščiai – kad tai ne V.Landsbergio populiarumas padidėjo, o A.Brazausko sumenko. Tačiau esmės tai nekeičia – europarlamentaras, neformalus konservatorių lyderis, Tėvynės sąjungos politikos komiteto pirmininkas vėl grįžo į Lietuvos politinę areną. Ir grįžo, ko gera, būdamas daug įtakingesnė figūra, nei buvo prieš trejetą metų. Nors išrinkimas į Europos Parlamentą, daugelio manymu, turėjo tapti jo politine "garbės tremtimi". Politiniuose kuluaruose netgi prasidėjo spėlionės: ar negali būti taip, kad V.Landsbergis vėl bandys kandidatuoti į valstybės prezidento postą?
Išsiųskime V.Landsbergį į Briuselį
Kai 2003-iaisiais Lietuva pradėjo ruoštis pirmiesiems rinkimams į Europos Parlamentą, niekam nekilo abejonių, ką konservatoriai įrašys pirmuoju savo sąrašo numeriu. Ne tik todėl, kad V.Landsbergis Vakaruose yra vienas pačių žinomiausių ir įtakingiausių Lietuvos politikų greta Valcavo Havelo ir Lecho Walęsos – vienas Vidurio ir Rytų Europos išsivadavimo iš komunizmo simbolių.
Daugelis konservatorių vadovybės narių neslėpė, jog yra pasirengę padaryti viską, kad V.Landsbergis pagaliau pasitrauktų iš aktyviosios politikos, atverdamas kelią jaunimui ir su tuo tuomet sietam partijos atsinaujinimui.
Juolab šis pasitraukimas, kurio tam tikra dalis konservatorių vadovybės laukė dar nuo 2002 metų, vis labiau vėlavo. O įsitikinimas, kad būtent tas neigiamas V.Landsbergio įvaizdis, kuris įkandin jo driekėsi nuo pat 1992-ųjų, trukdo Tėvynės sąjungai laimėti Seimo rinkimus, tik didėjo.
Štai tada ir gimė mintis, kad reikia žūtbūt išstumti "tatą" į Europos Parlamentą, kuriame jis ir veikti ką turėsiąs, ir Lietuvoje nebeliksiąs. Per europarlamentarų rinkimų kampaniją konservatoriai buvo paskelbę netgi tokį neoficialų šūkį rinkėjams: "Nenorite V.Landsbergio Lietuvoje – išsiųskite jį Briuselį". Juo labiau kad ir tuo metu rengtos apklausos rodė, jog Tėvynės sąjungos lyderis turi puikių šansų tapti europarlamentu, ką vėliau patvirtino ir rinkėjai. Sąrašas su V.Landsbergiu priešakyje surinko bemaž 13 proc. balsų ir užėmė trečią vietą.
V.Landsbergio išvykimas į Briuselį Lietuvoje iš tiesų buvo įvertintas kaip pasitraukimas iš politikos, juoba kad jis, prieš tapdamas europarlamentaru, pasitraukė ir iš partijos pirmininko posto. Štai čia ir prasidėjo pats įdomumas – tegu ne iš karto, tegu palengva, bet po šios "savanoriškos politinės tremties" V.Landsbergio autoritetas Lietuvoje ėmė didėti. Gal todėl, kad žmonės iš tiesų ėmė jį vertinti tik kaip savotišką politinį pensininką, o gal todėl, kad savo pasitraukimu jis kartu ėmė netiesiogiai rodyti, ką turėtų daryti ir kiti jo bendraamžiai politikai.
Juo labiau kad kartu su V.Landsbergiu į Europos Parlamentą buvo išrinktas ir į Briuselį išvyko ir kitas Lietuvos politikos mohikanas – Aloyzas Sakalas. Maždaug tuo pat metu iš politinės scenos palengva pasitraukė ir dar vienas Sąjūdžio epochos politinių lyderių – Romualdas Ozolas. Iš atgimimo bangos į politikos viršūnes pakylėtųjų valdžioje liko tik du – A.Brazauskas ir Kazimiera Prunskienė, tačiau ši yra kone dešimtmečiu už juos visus jaunesnė.
Sutapimas ar ne, bet praėjus maždaug metams po to, kai V.Landsbergis išvyko į Briuselį, nuo jo oponento ir varžovo A.Brazausko nusisuko sėkmė. Iki tol visi kaltinimai ir skandalai nuo jo nutekėdavo kaip nuo žąsies vanduo, o 2005-ųjų vasarą viskas apvirto aukštyn kojomis. Skandalai ėmė lipti prie premjero, o populiarumas – stabiliai mažėti. Šį fenomeną tuomet analizavęs "Veidas" padarė paradoksalią išvadą – dėl A.Brazausko populiarumo mažėjimo netiesiogiai kaltas... V.Landsbergis.
Viena, regis, neblėstančio A.Brazausko populiarumo priežasčių buvo ta, kad A.Brazauskas valdžios Olimpe niekuomet nebuvo vienišas. Greta jo visuomet būdavo koks nors oponentas, palyginti su kuriuo visuomenės akyse blankdavo visos A.Brazausko nuodėmės. Ir pagrindinis oponentas buvo V.Landsbergis. Nebeliko Lietuvoje jo, nebeliko ir žmonių meilės A.Brazauskui, kurio skandalai, pirmiausia susiję su "Draugystės" viešbučio ir "Alitos" privatizavimu, ėmė visiems badyti akis.
O jis ėmė ir sugrįžo
Pagrindu didėti V.Landsbergio įtakai tapo jo sėkminga veikla Europos Parlamente.
"Esu buvęs Briuselyje ir pas V.Landsbergį, ir pas A.Sakalą, bendravau su frakcijų, kurioms jie priklauso, nariais, kitais Europos Parlamente dirbančiais žmonėmis, – "Veidui" sakė dar vienas atgimimo laikų politikos veteranas Bronislovas Genzelis. – Galiu tvirtai pasakyti, kad abu jie yra patys įtakingiausi europarlamentarai iš Lietuvos. Tiesą sakant, kitų mūsų atstovų tenai netgi nenorėčiau vertinti. Tuo tarpu V.Landsbergio ir A.Sakalo pasisakymai, jųdviejų biografijos daro neabejotiną poveikį frakcijų nariams, tad į tai, ką juodu kalba, visados įsiklausoma. Bent jau man susiklostė toks įspūdis. Gal V.Landsbergio įtaka netgi šiek tiek didesnė".
Beje, "Veido" žiniomis, dirbdami Europos Parlamente V.Landsbergis ir A.Sakalas, kurių santykiai kadaise tikrai nepasižymėjo draugiškumu, šiuo metu gerai sutaria ir neretai pasiderina pozicijas, siekdami kuo didesnės naudos Lietuvos interesams.
"Aišku, palyginti su tais laikais, kai jis buvo Aukščiausiosios Tarybos ar Seimo vadovas, jo galios yra sumažėjusios, – sakė B.Genzelis, paklaustas, kaip vertina dabartinę V.Landsbergio įtaką Lietuvoje vykstantiems procesams. – Bet įtaka iš esmės visai nesumažėjo".
V.Landsbergio sugrįžimo į Lietuvos politinę areną pradžia tikriausiai reikėtų laikyti pernai metų vasarą, kai žlugus A.Brazausko Vyriausybei konservatoriai tapo G.Kirkilo mažumos Vyriausybės garantu. Nors tiesiogiai politinis sandoris dėl konservatorių paramos socialdemokratams buvo sudarytas tarp Andriaus Kubiliaus ir G.Kirkilo, tuomet visi puolė aiškintis, ar V.Landsbergis pritartų tokiam savo partijos žingsniui.
Buvo akivaizdu, jog formaliai būdamas tik vieno iš Tėvynės Sąjungos komitetų pirmininkas, ilgametis partijos lyderis turi pakankamai įtakos, kad galėtų neleisti tokio veiksmo. Tai, beje, geriausiai pasimatė pavasarį, po savivaldybių tarybų rinkimų, kai vieno V.Landsbergio pagrasinimo pasitraukti iš partijos pakako, kad konservatoriai atmestų bet kokias mintis įeiti į valdančiąją koaliciją Vilniuje mainais į paramą Rolando Pakso liberaldemokratams.
Taip pat V.Landsbergis pirmas pernai rugpjūtį iškėlė klausimą dėl a.a. VSD pulkininko Vytauto Pociūno išsiuntimo į Baltarusiją aplinkybių tyrimo. Jo nuolatinis politinis spaudimas bei parama neabejotinai prisidėjo prie bekompromisinės konservatorių pozicijos Seime vykstant VSD veiklos tyrimui.
Nors jokių galios svertų Lietuvos politikoje V.Landsbergis ir neturi, įtaką jis daro veikdamas viešojoje erdvėje. Tiek jo pasisakymų per radiją ir televiziją, interviu ir komentarų spaudoje, kiek pastaraisiais metais, nebuvo tikriausiai jau pusantro dešimtmečio. Nors tai ir ne visiems patinka, V.Landsbergio moralinio autoriteto galios, tegu ir daliai Lietuvos rinkėjų, paneigti niekas negali. Ką jau kalbėti apie neformalią įtaką partijoje, kuri puikiai išryškėjo vasaros pabaigoje, kai Tėvynės sąjungoje prasidėjo diskusija – pratęsti paramą G.Kirkilo Vyriausybei ar ją nutraukti?
Į prezidentus netaiko
Dabartinė konservatorių vadovybė buvo akivaizdžiai linkusi tęsti bendradarbiavimą su socialdemokratais, bet tiek V.Landsbergio vieši pasisakymai, tiek demonstratyvus neatvykimas į Giruliuose vykusį sąskrydį, kuriame G.Kirkilas įkalbinėjo Tėvynės sąjungą pratęsti paramą jo Vyriausybei, padarė tokią įtaką, kokios jis ir norėjo. Ne veltui netrukus po to valdžioje esanti grupuotė pradėjo nuogąstauti, ar kartais nebus taip, kad V.Landsbergis ims ir iškels savo kandidatūrą per 2009-ųjų prezidento rinkimus.
"Tai nerealu, – "Veidui" sakė V.Landsbergis, paklaustas, ar jam teko girdėti, kad politikos kuluaruose sklinda kalbos apie jo galimą kandidatavimą. – Nieko panašaus politiniuose kuluaruose man neteko girdėti, gal išskyrus pokalbį su vienu asmeniu, kuris nėra pakankamai įtakingas.
Pirmiausia prieš mane yra padarytas milžiniškas neigiamas įdirbis, kuris neleistų man per prezidento rinkimus gauti žmonių pasitikėjimą. Ir nematyti, kad kas nors su tuo įdirbiu kovotų. Antra, reikėtų labai pagalvoti apie savo energijos resursus. Iš tiesų dabar esu darbingas, bet gerai žinau, koks baisus krūvis tenka valstybės vadovui. Tad nežinau, ar gaučiau savo šeimos leidimą tokiam žingsniui".
Pasak V.Landsbergio, jis neteikiantis didelės reikšmės pastaruoju metu išaugusiam pasitikėjimo juo reitingui. "Gali būti, kad tai tik atsitiktinumas, – sakė jis "Veidui". – Man tai įdomu, bet tik kaip stebėtojui. Galimas dalykas, taip yra todėl, kad manęs jau nebelaiko "pavojingu".
Audrius Bačiulis
