Paklausėme profesoriaus, kur Lietuva suklydo, kad žmonės bėga iš jos ir nenori savo šaliai gimdyti vaikų? Ir ko imtis, kad situacija pasikeistų?
- Artimiausiais dešimtmečiais iš visų Europos Sąjungos šalių Lietuvoje gyventojų mažės sparčiausiai. Iki 2080 metų mūsų liks tik 1,65 mln. Tokia yra Eurostato prognozė. Ką ji reiškia Lietuvai ir jos žmonėms?
V.L.: Jeigu taip bus, tai taip ir bus. Jeigu mes tik murksosim ir leisim savieigą, nesiimsim keisti galvosenos... Gal imsimės? Be to, gali įvykti daugybė dabar dar nespėliojamų dalykų, ne vien skaičiukai, kurie nėra svarbiausi. Kokio perkūno gyveni?
- Kaip įsivaizduojate Lietuvą, kurioje gyvena tik pusantro milijono žmonių ir dauguma - vyresnio amžiaus?
V.L.: Reiktų įsivaizduoti ir aplinkines šalis, ir Lietuvą matyti jų tarpe, o ne išrautą unikalios nelaimės bambą.
- Kur suklydome, kad susiduriame su sparčia depopuliacija? Kokias matote to priežastis?
V.L.: Suklydome, kad nemylime gyvenimo ir nenorime gyventi kaip žmonės. Pamatinė klaida. Kvykaujam nelyginant paršeliai.
- Viena depopuliacijos priežasčių - menkas gimstamumas. Prisimename laikus, kai kiekvienoje šeimoje lakstė 3-5 vaikai. Dabar šeimos retai ryžtasi turėti daugiau kaip vieną. Kodėl?
V.L.: Ekonominė padėtis čia mažai kuo dėta; tai mes dėti – tie, kokie esam. Nemylime vaikų, nevertiname jų kaip laimės, gyvenimo prasmės ir dovanos, patys atsisakome dar negimusių ir gimusių. Ko skųstis?
Dabar štai veidmainiškai pergyvename dėl vaikų mėtomų į šulinius arba užsmaugiamų, dėl kūdikių užkasamų sąvartynuose. O iš kur tai eina? Dar tada kai prie ruso buvo geriau, vienas idėjinis kovotojas už stribizmo pergalę Lietuvoje viešai girdavosi net kolegų „intelektualų“ tarpe: liaudies priešų vaikams kulkų neeikvodavęs, už kojų ir stačia galva į šulinį. Kolegos berods nesipiktino – kietas! Nė iš Rašytojų sąjungos nešalino. Gerbia atminimą net Naisiuose. Tad ir turime pažiūrų tęstinumą.
- Kitas "maras", grobiantis Lietuvos gyventojus - emigracija. Dažniausiai išvyksta regionų gyventojai. Jie neranda gero darbo, laisvalaikio užsiėmimų (todėl laiką stumia prie butelio), nesitiki orios senatvės. Ar galima juos kaltinti, kad išvyksta? Ar mes pakankamai padarėme, kad regionų žmonės turėtų dėl ko likti?
V.L.: Žmonės linkę ieškoti laimės ne savyje, ne patys ją kurti ir susikurti su artimaisiais, o kad kas nors duotų. Kas? Geras ponas amerikonas arba draugas pirmininkėlis, arba teta Sodra, jei laimėtų loteriją ir taptų turtinga. „Laimė“ vis vaidenasi kur nors kitur.
- Turbūt nėra panacėjos nuo dabar vykstančių procesų, bet gal matote kokias nors išeitis iš grėsmingos situacijos?
V.L.: Išeitis – keisti netikusį galvojimą. Tai yra, plepėjimą, užuot galvojus ir susipratus.
- Antra vertus, panašaus ploto kaimyninės šalys (Latvija, Estija) turi daug mažiau gyventojų, nei Lietuva. Gal "susitraukti" demografiškai nėra taip jau baisu?
V.L.: Pamatysim, ar pasidarys baisu. Demografinis mėšlungis. O kodėl nebaisu, kai susitraukia širdys ir sielos? Kas ta demografija, jeigu žmogaus nėra.
- Ką turime daryti, kad ateityje Lietuva gyventų gerai, o lėktuvai iš čia skraidintų tik atostogautojus, o ne emigrantus?
V.L.: Reikia, pirmiausia, kad Lietuva gyventų. Vien tai jau yra „gerai“, nes tu esi gavęs tėvynėj daugybę dalykų už dyka – saulę, dangų su debesimis, girių paukščius, tik apspangęs nematai, nesupranti ir nevertini. Svajoji būti priekvailis atostogautojas. Daugiau ko nusiperkantis. Gal pavyks, ir bus gerai. O kam nuo tavęs gerai?
