Taigi, kas yra siūloma? Pagrindinės naujienos – neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD) pakėlimas 100 litų, bankų indėlių, vertybinių popierių palūkanų apmokestinimas, 5 metų pelno mokesčio lengvatos investicijoms į technologijas įvedimas ir kai kurie kiti nelabai reikšmingi mokesčių pakeitimai.
Konkurencija dėl mokesčių – realus iššūkis
Galima būtų sutikti, kad dauguma šių pasiūlymų nėra blogi, tačiau jie nesprendžia esminių mokestinės sistemos bėdų. Na, kad ir nesubalansuotumo – kai kurios pajamų grupės apmokestintos pertekliniais mokesčiais, kitoms ir toliau paliekamos išskirtinės lengvatos.
O tokia padėtis gali lemti reikšmingus iškraipymus ekonomikoje. Tarkime, darbo apmokestinimo klausimas taip ir liko neišspręstas. NPD didės tokiu nereikšmingu mastu, kad tą vargu ar galima priskirti reformai. Nesudėtingais modeliais atlikta analizė rodo, kad Lietuvoje investicijos yra jautrios darbo kaštų pokyčiams, ir čia garsiosios mokesčių grupės siūlytos „Sodros“ lubos bei didesnis NPD galėtų paskatinti pastarųjų atsigavimą.
Dar svarbu paminėti tai, kad užsienio investicijos yra jautrios ne tiek darbo mokesčių pasikeitimams Lietuvoje, kiek darbo mokestinės naštos skirtumui, palyginus su mūsų regioniniais kaimynais – Latvija ir Estija. Latvija ir toliau žada mažinti savo gyventojų pajamų mokestį – 2014 m. nuo 24 proc. iki 22 ir iki 20 proc. 2015 m. kartu didinant savo neapmokestinamą minimumą. Tokiu būdu tas nedidelis darbo jėgos apmokestinimo pranašumas, kurį mes turėjome palyginus su Latvija, pasikeičia mūsų nenaudai. Todėl net diskutuoti neverta, koks galėtų būtų investuotojo pasirinkimas, kur steigti centrinę būstinę Vilniuje ar Rygoje, ypatingai įvertinus ir euro veiksnį.
Palūkanų apmokestinimas – šūvis pro šalį
Prie kvestionuotinų pakeitimų priskirčiau palūkanų apmokestinimą, kurio galimos neigiamos pasekmės yra akivaizdžios, ypatingai kai nekilnojamasis turtas, žemė Lietuvoje ir toliau išlieka mokestine prasme išskirtiniu turtu. Tai, kad bus šaunama sau į koją, yra akivaizdu – nulinių palūkanų aplinkoje intencijos taupyti ir taip mažėja. Nekalbant jau apie papildomus sunkumus kreditavimo, o atitinkamai ir investicijų atsigavimui. Be to, ir tų sparčių Vyriausybės vertybinių popierių patrauklumas atsiradus papildomiems kaštams – mokesčiams – gali sumažėti. Pačių pakeitimų iniciatorių teigimu – daug pajamų šių mokesčių – nesitikima, svarbu teisingumo principas. Tačiau, keista šiek tiek, kad šalia „teisingumo“ nematomi kiti ekonomikai reikšmingi dalykai.
Be to, atrėmus kritiką, kad būtina buvo kamšyti skylę biudžete, atsiradusią dėl didesnio NPD bei kitų lengvatų, norėčiau pasakyti, kad tai buvo galima daryti ir kitomis priemonėmis. Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) akcijos gaudant verslininkus, kurie ir toliau sėkmingai vartoja per savo įmonių balansus – akivaizdus pavyzdys, kad, matyt, reikia nustoti žaisti su reprezentacinėmis išlaidomis, toleruoti de facto darbo užmokesčio mokėjimą kaip įmokas į III pakopos pensijų fondus ar gyvybės draudimą. VMI darbo sumažėtų ir pagaliau suvienodinus tantjemų bei darbo užmokesčio apmokestinimo tvarką, vėlgi, kai yra toks didžiulis skirtumas tarp šių pajamų formoms taikomų darbo mokesčių (įskaitant „Sodros“ įmokas), ne vienam verslininkui kyla pagunda apeiti įstatymus.
Nuviliantys papildomi siūlymai
Pateiktos pastabos dar turi pereiti politinį filtrą, todėl lieka tokia nedidelė viltis, kad kažkas gali pasikeisti. Susipažinę su pradiniais pasiūlymais savo mokesčių pertvarkos variantą suskubo pateikti ir darbiečiai. Tačiau pastarųjų siūlymai, deja, koncentruojasi tik mokesčių mažinimo srityje, todėl, tikėtina, net ir geroji siūlymų dalis pasiliks užribyje. Prie pozityvios dalies priskirtinas „Sodros“ įmokų lubų įvedimas. Kita vertus, žinant, kad Vyriausybė skeptiškai pažvelgė į 7,5 tūkst. siekiančių ribų įvedimo galimybę, klausimas, kodėl reikia erzinti savo politinius partnerius, siūlant 5 tūkst. ribą?
Ant grėblio taikomasi užlipti ir siūlant sąnaudų pripažinimo tvarkos supaprastinimą. Nesena istorija, kai po Mokesčių inspekcijos atlikto mažmenine prekyba besiverčiančios bendrovės patikrinimo paaiškėjo, kad vadovas, gaunantis vos 1,5 tūkst. litų mėnesinį darbo užmokestį, daugiau kaip dvejus metus disponavo didelėmis bendrovės avansu išduotomis grynųjų pinigų sumomis. Visas vadovaujančių bendrovei asmenų kelionių po svečias šalis išlaidas bendrovė priskyrė leidžiamiems atskaitymams ir tokiu būdu sumažino pelno mokestį. Kyla klausimas, ar ta „supaprastinta“ tvarka dar labiau nepadidintų piktnaudžiavimų masto?
Aišku, nepamiršti ir platūs verslo interesai, siūlant lengvatinį 5 proc. PVM „būtiniausių maisto produktų“ krepšeliui – mėsai, paukštienai, daržovėms. Ir vėl į konceptualų klausimą – iš kokių lėšų visa tai turėtų būti kompensuojama – koalicijos partneriai neatsako, o kam, čia, matyt, jau kitų reikalas. Visgi argumentai, kodėl reikia to mažesnio PVM, surandami sunkiai. Jau supratę, kad ankstesni teiginiai, jog „taip bus sumažinta našta vartotojams“, neveiks, nes to Lietuvos PVM mažinimo istorijoje nėra buvę. Dabar teigiama, kad taip bus skatinamas šalies konkurencingumas ir verslumas.
Ribotos PVM lengvatos – teigiamas dalykas
Norisi priminti ekonominius pradmenis, kad PVM ne daug ką bendro turi su šalies konkurencingumu, nes PVM moka vartotojas pagal šalyje taikomą tarifą. Tai turi prasmę tik kalbant apie nelegalią produkciją, tačiau šiuo atveju kokia gali būti konkurencija? Gi nelegalios produkcijos importuotojai nemoka jokių mokesčių. Argumentas, kad dėl PVM lengvatų „verslas sukurs 50 000 naujų darbo vietų“ taip pat gali būti „ištestuotas“. Galima būtų pasiūlyti suinteresuotoms įmonėms tai įsipareigoti teisine sutartimi. Panašiai užsienio investuotojai išsiderėdavo mokestinių lengvatų ekonominių reformų pradžioje. Nebus tų vietų per kokius kelerius metus – pareikalauti iš naudą gavusių įmonių kompensuoti nuostolius biudžetui. Gal tuomet ir pasibaigtų tas nesibaigiantis sumažinto PVM tarifo turgus. O iš esmės, jei valstybės finansų būklė leidžia – galima sumažinti bendrą PVM tarifą – tai būtų ir skaidru, ir teisinga. Todėl, sveikintinas pasiūlymas palikti tik 2 PVM, lengvatas, ir tik vieną iš jų – vaistams neribotam laikui.
Pabaigai, gal mokesčių grupės pasiūlymai ir nebuvo patys racionaliausi, tačiau tai, kas buvo pasiūlyta Vyriausybės, taip pat nėra jokia išeitis. Tik laiko klausimas, kada ir vėl reiks kelti vėliavas dėl dar vienos, jau eilinės reformos. Esant paskutinėje ES eilėje mokesčių srityje – turime būti sąžiningais – mažesniems mokesčiams erdvės yra nedaug. Tačiau erdvė didesniam teisingumui ir efektyvumui – tikrai yra. Ar dabartiniai siūlymai leis tą pasiekti? Na, ekonomikos teorija sako, kad iš esmės – ne. Tačiau mūsuose nėra populiaru tikėti ir vadovautis „vadovėlinėmis tiesomis“, ką gi, teks ir vėl mokytis iš savo klaidų.
Komentarą parengė Violeta Klyvienė, „Danske Bank“ vyresnioji analitikė Baltijos šalims
