Išsipildė garsaus Vilniaus verslininko Vadimo Kastujevo svajonė – po daugiau kaip trejų metų praleistų belangėje praėjusią savaitę turtuolis įkvėpė laisvės oro. Jam pavyko iškeisti šaltą, niūrią atokaus Rusijos kalėjimo kamerą į šiltus, jaukius namus Lietuvos sostinėje.
Anksčiau jis buvo garsus aukštuomenės vakarėlių dalyvis, dažnas gyvenimo būdo žurnalų herojus, tačiau su bendražygiais buvo suimtas 2008–ųjų birželį. Rusijos sostinėje jie buvo kaltinami sukčiavimu. Visi keturi teisiamieji savo kaltę kategoriškai neigia iki šiol.
Šiandien V. Kastujevas portalui Balsas.lt duodamas išskirtinį interviu pripažįsta, kad tą dieną, kuri smarkiai pakeitė jo gyvenimą, su verslo partneriais tapo gudriai suregzto sąmokslo auka. Anot vilniečio, jis pateko į negailestingą mėsmalę, kurioje svarbų vaidmenį atliko ir aukšti Rusijos saugumo atstovai.
Praėjusio sekmadienio pavakare tikėjausi pamatyti šventišką sambrūzdį prie vienos iš V. Kastujevo verslo buveinių Antakalnyje – juk sugrįžimas į išsvajotą laisvę daugeliui tampa tarsi antrasis gimtadienis, tačiau ten neišvydau nė gyvos dvasios. Prie įėjimo mane pasitiko augalotas apsaugos darbuotojas, o viename iš apytuščio biuro kabinetų sėdėjo geltona striuke vilkintis V. Kastujevas.
Aiškiai sublogęs, kažkiek pavargęs, bet iš visų jėgų stengdamasis to neparodyti. „Dabar svarbiausia, kad jau namie ir su šeima – tai didžiausia laimė. Kurį laiką pailsėsiu, atgausiu dvasinę ir fizinę formas, o po to vėl kibsime į darbus", – gurkšnodamas juodą arbatą kalbėjo verslininkas, apie kurį pastaraisiais metais žiniasklaidoje buvo pateikta pačių kontroversiškiausių istorijų.
Po beveik 3,5 metų vėl sugrįžote į Lietuvą. Koks pirmasis įspūdis?, – Balsas.lt paklausė V. Kastujevo.
Smagu vėl matyti artimus žmones – savo žmoną, vaikus, artimus draugus. Iš pradžių atrodė labai keista per automobilio langą stebėti Vilniaus gatves, vietas, kurių buvau taip išsiilgęs. Viskas labai sava, ir tuo pačiu nauja.
2008–ųjų birželio 5–ąją buvote sulaikytas Maskvoje. Jūsų areštas daug kam buvo netikėtas Lietuvoje. Kodėl jus tą dieną užklupo teisėsaugos pareigūnai?
Pirmiausia, noriu pasakyti, kad per paskutinius metu apie mane žiniasklaidoje buvo pateikta daugybė melagingų ir tendencingai iškraipytų žinių. Niekas pernelyg nesigilino į svarbius šios istorijos faktus.
Tą vasaros dieną Maskvoje važiavome „Lexus" visureigiu, ir netrukus prie mūsų iš abiejų pusių privažiavo teisėsaugininkų automobiliai. Jie daužė langus, jėga traukė per šukes mus iš automobilių. Mūsų sulaikymas priminė veiksmo filmo sceną. Netrukus sužinojau, kad šią sulaikymo operaciją vykdė Rusijos FSB (lietuviškai – Federalinio saugumo tarnybos) agentai.
Tą nelemtą dieną mano sulaikytas vairuotojas ne kartą buvo prašomas prisipažnti dalyvavęs nusikaltime, kadangi jis atsakė, jog nežino kas čia dedasi, iki šiol sėdi uždarytas kalėjime.
Man pateikti kaltinimai keitėsi ne sykį: iš pradžių buvau kaltinamas kyšio reikalavimu. Už tai dešimčiai mėnesių be teismo sprendimo buvau laikomas už grotų. Po to mane išleidžia, bet tą pačią dieną vėl mane suima. Tada man stebuklingu būdu buvo pateiktas naujas epizodas – sukčiavimas. Dėl to mes su keliais žmonėmis už grotų be teismo sprendimo praleidome net 1,5 metų.
Vėliau kartu su manimi prieš teismą stojo trys asmenys, taip pat ir Lietuvos pilietis Aleksandras Baidenka. Aišku, niekas iš mūsų kaltais neprisipažįsta, nes mes esame kaltinami nebūtais nusikaltimais. Mums bandoma „pripaišyti" kažkokį sukčiavimą Rusijos teritorijoje, už kurį toje šalyje mums atseikėjama nuo 5 iki 10 metų nelaisvės.
Taip pat buvome apkaltinti, kad iš vieno verslininko reikalavome 350 tūkstančių eurų ir 1 milijono JAV dolerių.
Istorija paini, kaltinimai labai sunkūs. Ar neįtariate, kas yra tikrieji užsakovai, kurie, kaip jus teigiate, surezgė tokį prieš jus nukreiptą sąmokslą?
Tai buvo pakankamai įtakingi ir didžiulėmis pažintimis Rusijos valdžios ir teisėsaugos sluoksniuose besimėgaujantys asmenys. Pagrindinis šios prieš mane nukreiptos akcijos užsakovas – verslininkas, bankininkas Germanas Gorbunsovas.
Šiandien jis pats yra ieškomas teisėsaugos. Kas jis per vienas, apie jį galite paskaityti Rusijos žiniasklaidoje. 2010 – ųjų spalį jis įtariamas stambaus masto sukčiavimu, įvairiomis aferomis ir tyliai bėga iš Rusijos. Būtent jis ir parašė ant manęs skundą.
Mes su keliais verslo partneriais buvome apkaltinti tokiais neskaidriais sandoriais, kad tuo metu, kai neva jie buvo įvykdyti, išvis atostogavome. Mes tuo laikotarpiu su šeimomis poilsiavome Prancūzijoje ir mūsų nė kvapo nebuvo Rusijoje, tačiau vis dėlto už kažkieno sumanytą sukčiavimo istoriją mes buvo pripažinti kaltais – aš nuteistas 5 metams, A. Baidenka – 4, kiti du Rusijos piliečiai – pusšeštų ir 6 metams nelaisvės. Ir vėl niekas iš mūsiškių nepripažįsta savo kaltės. O kaip tu gali pripažinti tai, ko nesi padaręs?
Ar bandėte apskųsti tokį teismo sprendimą?
Mes su advokatais kreipėmės į visus įmanomus teismus. Rašėme skundą ir Europos Žmogaus teisių teismui. Šių metų liepos mėnesį mūsų skundai buvo iš naujo peržiūrėti. Pagaliau teismas atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad už įtariamą kyšininkavimą Rusijos kalėjime daugiau nei metus sėdi užsienio pilietis, – t.y. aš. Taip besielgiantys kaltintojai akivaizdžiai prieštarauja įstatymui.
Kažkieno diriguojami nesąžiningi tyrėjai per septynias dienas „ištyrė" neva mūsų padaryto nusikaltimo bylą ir ją perdavė teismui. Tačiau įdomiausia, kad asmenys, kurie bandė mus nepelnytai apkaltinti ir ilgiems metams įkišti už grotų – vėliau patys sulaukė teisėsaugos nemalonės.
Vyriausiasis tyrimo grupės, kuriai buvo pavesta ištirti mūsų sufabrikuotą bylą, tyrėjas Kyrilas Mironovas šių metų gegužės 24–ąją buvo areštuotas. Jam pateikti įtarimai reikalavus 100 tūkstančių dolerių kyšį. Marina Lomonosova, kuri prieš tai nagrinėjo vieno garsaus Rusijos finansininko bylą, įsipainiojo į kažkokią aferą. Dėl to jai uždrausta palikti Rusiją, išvažiuoti į Europos Sąjungos šalis ir Jungtines Amerikos Valstijas.
Jums teko ragauti kalinio duonos ir ne bet kur, o Rusijos kalėjime. Apie šios šalies įkalinimo įstaigas sklando įvairios legendos. Teko matyti filmuose, skaityti knygose, kad Rusijos kalėjimuose galioja vienos iš pačių žiauriausių nerašytų taisyklių pasaulyje. Kalbama, kad juose kalintiems neretai tenka praeiti tikrą pragarą. Papasakokite, kaip atrodo Rusijos kalėjimai.
Iš viso man teko kalėti penkiuose Rusijos kalėjimuose. Didžiąją laiko dalį praleidau Gomese, Kyrovo srityje. Tai labai atokioje vietoje esantis kalėjimas, buvęs tremtinių lageris. Aplinkui dideli miškų plotai. Šis kalėjimas yra net 1400 kilometrų atstumu nuo Maskvos.
Šiame lageryje kažkada kalėjo ir visa GKČP (Valstybinio ypatingosios padėties komiteto) grupė, kuri 1991–ųjų rugpjūtį surengė garsųjį pučą ir nesėkmingai mėgino surengti perversmą visoje Rusijoje. Kalėjimo ištakos siekia ir didžiosios tremties laikus, kai Baltijos šalių žmonės buvo masiškai ištremti iš gimtosios šalies ir vėliau įkalinti atokiausiuose Rusijos kalėjimuose. Anuomet šiame lageryje kalėjo nemažai tremtinių iš Latvijos. Kalbėta, kad jame buvo įkalinta net per 6 tūkst. latvių. Didžioji dalis šiame lageryje ir numirė.
Tik patekus į kalėjimo teritoriją pagrindiniame kieme stovi didelis kryžius, skirtas atminti Latvijos tremtinius. Teko girdėti, kad kažkada jame apsilankė ir pats Latvijos ambasadorius. Panašu, kad būtent šioje vietoje tada lietuvių nebuvo.
Kai tik buvau suimtas, iš pradžių teko kalėti Maskvos specialiame FSB kalėjime, kuriame kalėjo maždaug 50–60 asmenų. Daugiausia tai buvo įtakingi verslininkai, valdžios atstovai ir garsūs Rusijos kriminalinio pasaulio autoritetai, tad jame gyvenimo sąlygos buvo pakankamai neblogos.
Po to kurį laiką teko sėdėti ir plačiai pagarsėjusiose Maskvos įkalinimo įstaigose – „Matroskaja Tyšina" ir Butyrkose. Patikėkite, tenai žmonės sėdi patys įvairiausi. Taip pat keletą mėnesių kalėjau ir 5–ajame tardymo izoliatoriuje, kuris neturi jokio pavadinimo.
Tačiau pati didžiausia kančia – tai varginančios kelionės traukiniu. Daugybė žmonių kaip gyvuliai vežami didžiuliuose vagonuose. Jei trumpai – tai turbūt mus gabeno kaip tuos tremtinius senais laikais. Visą kalinimo laiką neturėjau jokio pastovumo, atrodė, kad jau teismas iš naujo peržiūrės bylą, bet po to prokuratūra apskųsdavo teismo sprendimą, ir taip kiekvieną kartą buvau blaškomas iš tardymo izoliatoriaus į kitą izoliatorių arba tolimiausiuose miškuose esantį lagerį. Tokios nuolatinių klajonių sąlygos yra labai varginančios ir ne kiekvienam pavyksta jas įveikti.
Kai kalėjau Kyrovo srityje, galiu pasakyti, kad maistas kalėjime nebuvo katastrofiškai blogas. Čia kalėjo ir keletas lietuvių, bet didžioji dalis nuteistųjų – gruzinai, armėnai. Jie viršija net kalinčių rusų skaičių. Iš 17 kamerose buvusių žmonių kiekvienoje būdavo 3–4 gruzinų tautybės asmenys. Kai 2008 m. prasidėjo Gruzijos karas, tada jie buvo įsiaudrinę. Jie greitai įsižiebdavo. Manau, kad galima pasidžiaugti, jog Lietuva palaiko draugiškus santykius su Gruzija ir jos valdžia. Būtent dėl to ir mes su jais susidraugavome (juokiasi).
Ką veikėte kiauras dienas kalėjime? Gal, kaip kai kurie kiti kaliniai, ėmėte studijuoti, mokytis užsienio kalbų, pasinėrėte į netradicines religijas?
Sportavau, rimtai susidomėjau joga. Netikėtai atradau ispanų kalbos žodyną, taigi pramokau gerai šnekėti ispaniškai. Be to, labai daug skaičiau. Perskaičiau daugybę kalėjimo bibliotekos knygų.
Tarp jų atradau originalios kūrybos rašytoją Ifraimą Serelą. Jo knygose – labai savitas, tačiau mielai skaitomas žydiškas humoras. Pasidomėjau rašytojo biografija. Pasirodo, jis buvo lietuvių kilmės žydas – 1974 metais emigravo iš Kauno į Izraelį. Perskaičiau visas aštuonias kalėjimo bibliotekoje surastas jo knygas.
Savo akimis daug visko teko regėti šiuose kalėjimuose, bet nenorėčiau plačiau šnekėti apie tamsų šių įstaigų gyvenimą.
Ar dažnai sulaukdavote lankytojų, laiškų, siuntinių?
Kalėjime reguliarių pasimatytų negaudavau. Kartą per pusmetį. Per visą tą laiką man paskyrė ir vieną ilgalaikį pasimatymą, į kurį žmona kelioms dienoms buvo atvažiavusi. Per mėnesį kalėjimo parduotuvėje įvairių maisto produktų, būtinų higienos priemonių buvo galima įsigyti už 100 dolerių.
Iš artimųjų gaudavau 20 kilogramų svorio siuntinius, bet labai erzino idiotiška kalėjimo pašto sistema. Ten griežta cenzūra, kontrolė, tad, kai artimiesiems parašydavau laišką, jis šeimą pasiekdavo tiktai po dviejų mėnesių.
Sakyčiau, viskas palyginti greitai ir gerai išsisprendė – sugrįžau anksčiau laiko namo tiktai dėl to, kad mano interesus atstovavo vienas iš trijų garsiausių ir autoritetingiausių Rusijos advokatų – Henrikas Pavlovičius Padva. Jis patenka į geriausių tos šalies advokatų trejetuką. Tarp jo klientų yra nemažai garsių Rusijos žmonių.
Kokie jūsų ateities planai?
Kaip žinia, prieš šią nemalonią istoriją Lietuvoje turėjau nemažai įvairios veiklos ir verslo, ir sporto srityse. Ši bėda mano šeimai morališkai labai brangiai atsiejo. Artimiausią mėnesį leisiu tiktai su savo šeimos nariais. Turi viskas susidėlioti į reikiamas vietas. Reikia sutvirtėti ir fiziškai, ir morališkai. Būdamas kalėjime sublogau – numečiau 15 – 16 kilogramų. Aš manau, jog dar įrodysiu, kad galima gyvenimą pradėti iš naujo. Laikas parodys, ką veiksiu toliau.
Kažkada kalėdamas Rusijoje tvirtinote, kad galite daug ką papasakoti apie bendrą tos šalies ir Lietuvos valdžios žmonių korupciją. Ar dabar nepersigalvojote?
Dabar nenoriu jokių intrigų ir konfliktų. Smagu, kad likimo gyvenimo ratas apsisuko, ir tie, kurie buvo suinteresuoti, kad ilgam atsidurčiau kalėjime, šiandien patys išgyvena tokį pat baisų košmarą, kurį aš atlaikiau ir kurio niekada nelinkėčiau net blogiausiam priešui.
